Vizijose – gyventojai, pro langą nemėtantys cigarečių nuorūkų

Miesto sukurti iki galo neįmanoma. Tai nenutrūkstantis procesas, kurį inicijuoja, keičia, tobulina ar menkina to miesto gyventojai. Miestas kaip gyvas organizmas, kuris susigužia skriaudžiamas ir atsiveria priimdamas naujas idėjas, kurios jį papildo, neužgoždamos tikrojo identiteto. "Viskas gali ne tik atrodyti, bet ir būti geriau", – mano Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir kraštotvarkos katedros dėstytojas Vytautas Baltus. Pokalbis su juo – apie architektūros, viešųjų erdvių, ekologijos ir žaliųjų zonų sintezę Kauno mieste.

– Kokių naujų erdvių Kaune, jūsų manymu, turėtų atsirasti? Ir kas turėtų šiame procese dalyvauti – visuomenė, miesto savivaldybė, architektai?

– Reikia tikros, tai paskirčiai suprojektuotos koncertų salės, reikia regbio stadiono, reikia šiuolaikiškų ir blaivių permainų "anti-fauniškame", o rimtai žiūrint, antihumaniškame zoologijos sode, jo teritoriją prijungiant prie nuostabaus, beveik neprišiukšlinto A.Mickevičiaus slėnio. Nereikia priekaištauti, kad savivaldybė nesiima šių procesų katalizuoti, ir vargu ar įmanoma tikėtis, kad imsis. Eilinis jos tarnautojas, apmažinęs nesibaigiančią krūvą raštų, kažin ar norės laisva valia užsikrauti ant pečių dar vieną bėdą, kuri gali atsisukti prieš jį patį. Skyriaus vedėjas turi laiko apie tai pasamprotauti tik susitikimuose su žurnalistais, pašnekučiuoti su kito skyriaus vedėju, bet eilinė darbo bitė skaudančia galva gaus širdies smūgį išgirdus nurodymą iš viršaus dalyvauti dar ir tokiuose kūrybiniuose procesuose, po darbo, laisvu metu.

Į visuomenės nuomonę verta įsiklausyti, kaip ir verta diskutuoti su tam pasirengusiais jos nariais. Tačiau visuomenė šedevrų nesukūrė ir neretai netgi visaip kliudė genialių idėjų sumanytojams (pavyzdžiui, Gustave'ą Eiffelį aršiai puolė, kol bokštas buvo statomas, o po atidarymo apipylė ditirambais; Minoru Yamasakį kritikavo už bokštus dvynius Niujorke; Renzą Piano ir Richardą Rogersą – už Georges Pompidou centrą Paryžiuje). Beje, ir pati visuomenės kaip kūrėjos sąvoka verčia pakraipyti ūsą. Kas tai per darinys? Kolektyvinę kūrybą vainikuoja tautosaka. O iš profesionaliosios pavyzdžių tėra Ilja Ilfas su Jevgenijumi Petrovu, tačiau kažin ar jiems būtų taip pasisekę, jei po sakinį būtų kūrusi "visuomenė". Friedricho Nietzsches ir vakarietiškų animacinių filmų pasaulyje visus klausimus ir bėdas išspręsdavo genijai-superherojai... Deja, jų nedaug, ir tie patys užversti.

Lieka nedidelio skersmens gelbėjimo ratas – universitetai, kuriuose "dalyvauti" ištroškusio, kūrybinėse svajonėse netveriančio jaunimo galvose knibžda erdvių traukos taškų idėjos. Pernai taip ir atsitiko – viešėję užsienio studentai Žemosios Fredos Nemuno pakrantę apipylė traukos strategijomis: nuo atgaivinto tramvajaus bėgių iki naujos savivaldybės pastato kitoje istoriškai geografinėje pusėje. Katedroje išleidome visų darbų katalogėlį. Guli spintoje.

– Kaip galima būtų sukurti viešąją erdvę-traukos centrą, kuris tuo pat metu būtų ir inovatyvus, ir atitiktų darnios plėtros, ekologijos principus?

– Jeigu viešosios erdvės-traukos centro projektą ruoštų ne viešųjų pirkimų būdu pagal mažiausią kainą parenkami dempinguotojai, o tokie projektavimo biurai kaip Rem Koolhaas'o OMA su savo tyrimų centru AMO, kuriame peržengiamos tradicinio architektūros biuro praktikos ribos: užsiimama medijų, politikos, sociologijos, atsinaujinančios energetikos ir kitais klausimais – tuomet, garantuoju, tas centras būtų ir inovatyvus, ir atitiktų darnios plėtros, ekologijos principus... Tik, deja, mažiausia kaina jų nepriviliosi – štai, Estijoje ką tik paskelbtame tarptautiniame Aarvo Pärto centro konkurse numatoma projektavimo darbų kaina 120 eurų/m2 + PVM.

Bet kas gi tas stebuklingas viešasis traukos centras? Pigesnė valgykla? Etnografinė vaikų žaidimų aikštelė ar treniruokliai senjorams? Kiek toje erdvėje turi susirinkti "pritrauktųjų" ir ką jie ten inovatyviai, ekologiškai ir darniai plėstų? Auksiniai profesoriaus Jono Minkevičiaus žodžiai, kad žmogus gimsta vienas, miršta vienas ir galvoja (kuria) vienas. Bet kokia kolektyvinė kūryba, kolektyvinis "galvojimas", kolektyvinės ekologijos, plėtros, klasteriai ir centrai man panašūs į robotų prikimštą terminatoriaus pasaulį. Nebeskatinama kurti, piešti, skaityti, rašyti, groti, dainuoti individualiai, "ne-viešai" – verkiant reikia "tutorių", "mentorių", kurie palaikytų už rankos, bet gyvenime taip visą amžinybę už rankos nelaikys...

– Kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie viešųjų erdvių kūrimo?

– Gali kiekvienas pasiimti kastuvą ir įmontuoti šaligatvio plytelę "iš savų". Bet kolektyvinis darbas, kaip ir kolektyvinė kūryba, nori nenori dvelktelėja lagerio atmosfera. Geriausia būtų, jei kiekvienas darytų tai, ko mokėsi ir ką geriausiai moka. Kenčiame tik nuo diletantų "kūrybos" ir nuo jų "darbo".

– Kokią jūs matote Kauno miesto viziją?

– Norėtųsi matyti saugų, apie kaimyną galvojantį miestą, kuriame "trumpam" neužstatomos įvažos ar žmonėms su negalia skirtos aikštelės, nemėtomos cigarečių nuorūkos pro langą, maišais neverčiamos šiukšlės pakelėse prie kapinių.

– Ar kauniečiai rūpinasi savo aplinka, kuri juos supa: kiemu, laiptinėmis, parkais?

– Iš pirmo žvilgsnio pagalvotum, kad labiausiai dėl savo aplinkos dreba kauniečiai iš "užkardinių" bendruomenių, tačiau tyrinėdamas skurdesnės klasės aplinką – jos mėgėjišką, be profesionalių architektų pagaminamą, be projektų pastatomą, iš esmės nelegalią, ir, kaip vadinu, XXI a. lietuvių tautinę architektūrą, įsitikinau, kad vienaip ar kitaip rūpintis savo aplinka nėra nė vienai širdžiai svetimas jausmas. Būtent pastarojoje aplinkoje jaučiu tam tikrą kultūros savimonės lygį, ne blogesnį už kai kurių profesionalių peckelių darbelius.

– Kaip keičiasi lietuvių architektūriniai įgeidžiai? Vyrauja minimalizmas, gigantomanija? Kokio būsto nori, tiksi iš architektų?

– Minimalizmas tapo tokiu nuvalkiotu, bet absoliučiai paviršutiniškai suvokiamu terminu dėl popspaudos: minimalizmas su ekologija susipynęs visais įmanomais ryšiais, bet tai visiškai nereiškia balto tinko stačiakampių sienų. 300 kv. m dviejų asmenų gyvenamasis namas jokiu atveju nepateks į minimalizmo kategoriją, kad ir kokie būtų minimalistiniai interjerai ir eksterjerai. Tikrasis, filosofinį giluminį vidinį pagrindą turintis minimalizmas yra, ko gero, vienintelė teisi XXI a. architektūros ir viso gyvenimo kryptis. Žmogaus pėdsakas, kurį jis palieka žemėje, gali svyruoti nuo hedonistinio savo įgeidžių tenkinimo (dažniausiai – kitų sąskaita) iki visiško asketizmo. Besipuikuojantis savo materialiniais turtais, demonstruojantis prabangą žmogus man atrodo idiotiškai ir estetiniu požiūriu, jau nekalbant apie etiką, neskoningai. Vienintelė pagarba gali būti dvasiškai, intelektualiai turtingam ir kultūringam žmogui. Prisimenant, kad mūsų tautos kultūrą nuo asimiliacijos XVII–XX a. tiesiog išgelbėjo vargingasis valstiečių sluoksnis, labai liūdna suvokiant, jog vis dėlto dabar, deja, pralaimime ir kaip savito kultūrinio klodo tauta, ko gero, esame pasmerkti išnykti.

Atgaivą randu Lebbeus Woods pamokymuose: "Atsispirkit minčiai, jog architektūra yra pastatas, atsispirkit minčiai, kad architektūra gali išgelbėt pasaulį, atsispirkit minčiai, jog gausite "tą didelį užsakymą", atsispirkit minčiai, jog kurti architektūrą reikalingas užsakovas."