Ilgametė patirtis

„100 – daug ar mažai?“, – klausimą, kurį vos prieš kelias dienas uždaviau garbaus amžiaus „Kauno dienos“ skaitytojai, pakartojau Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Prie knygos palinkusi, spėju, ne daugiau nei keturiolikos paauglė pradžioje suglumo, o tada ėmė skaičiuoti. Jei 100 dienų mokykloje – tada daug, jei tiek pat laiko vasaros atostogų – mažai.

„Šimtametis žmogus? Nepažįstu tokio. Šimtametė įstaiga? Leiskite pagalvoti“, – pro bibliotekos langą dirstelėjusi į šalia laiptų montuojamus skaičius „100“ moksleivė suprato esanti vienoje iš jų.

Vinco Kudirkos viešoji biblioteka – viena seniausių savivaldybių viešųjų bibliotekų Lietuvoje, savo istoriją rašanti nuo 1925 m. Tų metų balandžio 24 d. Laisvės alėjoje duris atvėrė miesto savivaldybės įkurta biblioteka-skaitykla. Tai, kad jau kitądien laikraštyje „Lietuva“ pasirodė tekstas apie atidarymo iškilmes, kuriose dalyvavo miesto burmistras, švietimo komisijos, miesto tarybos nariai, pradžios mokyklų mokytojai ir kiti garbūs, visuomenėje svarbūs svečiai, tik darsyk paliudijo bibliotekos-skaityklos būtinybę ir svarbą. Kaip įstaiga atrodė 1925-aisiais? Ji turėjo didelę, puošnią ir tvarkingai įrengtą salę su keturiomis, nepilnomis knygų spintomis. Laikui bėgant lentynos pildėsi ir maždaug po dešimties metų bibliotekos fondas viršijo 11 tūkst. leidinių. 1939 m. jau buvo daugiau nei 13 tūkst. knygų lietuvių, rusų, vokiečių, lenkų, prancūzų ir kitomis kalbomis. Tiesa, praktiškai visą šį turtą pasiglemžė ugnis.

Mitas: bibliotekininko darbas, anot M. Balsevičienės, nėra ramus, tačiau labai įdomus. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Vienu metu biblioteka veikė Ugniagesių rūmuose. Po vokiečių antskrydžio juose kilo gaisras, po kurio liko tik dėžė korespondencijai ir bibliotekos iškaba“, – anot V. Kudirkos viešosios bibliotekos Kultūros vadybos skyriaus vedėjos Monikos Balsevičienės, išsaugoti pavyko tik skaitytojų namuose buvusias knygas.

Vienu metu biblioteka veikė Ugniagesių rūmuose. Po vokiečių antskrydžio juose kilo gaisras, po kurio liko tik dėžė korespondencijai ir bibliotekos iškaba.

Prieš ketverius metus knygų iš praeities netikėtai atsirado dar daugiau. Atrakinus vieną iš dviejų bibliotekoje esančių seifų, buvo aptiktas 70 knygų lobis. Daugelio knygų, parašytų prancūzų, italų, anglų ir rusų kalbomis, viršeliai dekoruoti, kai kurių puslapiai paauksuoti, kelios knygos įrištos ranka. Seniausio leidinio viršelis datuojamas XVI a., jo turinys – XVIII a.

Daugiau nei knygos

Šiandien centrinėje Vinco Kudirkos bibliotekoje saugoma apie 30  tūkst. leidinių – romanų, mokslinės, fantastinės literatūros, istorinių, biografinių knygų ir t. t. Visame tinkle, kurį sudaro 21 biblioteka – šiek tiek daugiau kaip 300 tūkst. leidinių. Nusidėvėjusios, savo turiniu pasenusios – nurašomos, o jų vietą užima naujos. Į biblioteką knygos pristatomos kartą per mėnesį. Nemenka siunta atvyko ir besibaigiant balandžiui, kaip tik tą dieną, kai įstaiga minėjo savo jubiliejų. Tądien ir lankytojų buvo daugiau. 100 metų juk ne kasdien!

„Turime apie 44 tūkst. registruotų vartotojų, tačiau skaičiuojame ir apsilankymus“, – pasak M. Balsevičienės, praėjusiais metais skaitytojai bibliotekos skyrių ir padalinių slenksčius mynė daugiau nei 630 tūkst. kartų. Jie ne tik skolinosi knygas, bet ir dalyvavo įvairiuose bibliotekos organizuojamuose renginiuose – mokymuose, edukacijose, knygų pristatymuose.

Įdomu: šiame seife buvo atrastas lobis – septynios dešimtys senų knygų. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Kalbant apie biblioteką, vis dar susiduriame su tam tikrais stereotipais. Žmonės galvoja, kad joje turi būti mirtina tyla, o bibliotekininko darbas – labai ramus, – M. Balsevičienė pastebėjo, kad taip buvo anksčiau. – Dabar šalia vadinamojo knyginio darbo yra ir kitos svarbios funkcijos, tokios kaip renginių organizavimas, edukacijų vedimas.“

Pasikeitė ir bibliotekos sąvoka – išsiplėtė jos ribos. V. Kudirkos biblioteka šiandien – tai ne tik 21 filialą jungiantis tinklas, bet ir kupolai miesto parkuose, kur vasaroja knygos, Žaisloteka, knygų mainų erdvės.

Šventiniai ženklai

Biblioteka atvira visiems, todėl ir lankytojo portretas labai skirtingas. Rytais čia galima sutikti daugiau senjorų, sklaidančių spaudą, pasibaigus pamokoms ir paskaitoms laisvas vietas nusėda moksleiviai ir studentai, po darbų – vidutinio amžiaus miestiečiai. Vis dažniau bibliotekos erdvėse laikinas darbo vietas įsirengia žmonės, kuriems sėdėti ofisuose neprivaloma.

„Nereikia turėti skaitytojo pažymėjimą tam, kad patektum į biblioteką, tačiau jis būtinas norint pasiskolinti knygą“, – neturinčius bibliotekos išduoto dokumento, M. Balsevičienė ragino suklusti ir pasinaudoti neeiline galimybe.

Nuo šių metų sausio mėnesio skaitytojo pažymėjimas arba jo dublikatas išduodamas nemokamai. Jį galima gauti visuose bibliotekos skyriuose ir padaliniuose arba interneto svetainėje www.ibiblioteka.lt.

„Nusprendę turėti fizinę kortelę šiemet bus maloniai nustebinti“, – po akimirkos tapo aišku, ką omenyje turėjo Kultūros vadybos skyriaus vedėja.

Plastikinis skaitytojo pažymėjimas pasipuošė išskirtine, specialiai šimtmečio progai sukurta menininkės Gabrielės Gudaitytės iliustracija. Joje atvaizduota bibliotekos kasdienybė – lentynos su knygomis, skaitantys žmonės. Iliustracija atsidūrė ir ant daugkartinio naudojimo proginių bibliotekos maišelių, 2025-ųjų kalendoriaus, vieno kąsnio šokolado plytelių.

Svarbiausia – skaityti

Vaikams artėjant link paauglystės, skaitymas neretai tampa mažiau viliojančiu užsiėmimu. Bibliotekininkai pastebi, kad po pandemijos jaunųjų skaitytojų skaičius šiek tiek sumažėjo. Pamilti skaitymą galima ir daryti tai reiktų kuo ankstesniame amžiuje. Geriausias pavyzdys – tėvai. Kai mama ar tėtis skaito, tuomet ir vaikas skaitymo procesą sieja su malonumu.

Pripažinimas: be abejonės, biblioteka Laisvės alėjoje – ne tik viena seniausių, bet ir viena gražiausių. Regimanto Zakšensko nuotr.

„Turime šeimos klubus ir labai kviečiame prie jų prisijungti tėvus, auginančius mažamečius. Laukiame ir kūdikių, ir ikimokyklinukų. Mažiesiems tai puiki proga rasti naujų draugų, o suaugusiems – pabendrauti tarpusavyje“, – kalbėjo M. Balsevičienė.

Susitikimų metu skaitomos įtraukiančios istorijos, organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, lavinančios veiklos, smagūs žaidimai, kitos, meilę knygoms ir skaitymui auginančios veiklos. Išskirtinis dėmesys ne tik mažiesiems, bet vyresniosios kartos atstovams, savo dienų neįsivaizduojantiems be knygos ir skaitymo, tačiau ne taip gerai besijaučiantiems virtualioje erdvėje.

„V. Kudirkos viešosios bibliotekos skyriuose ir padaliniuose įrengtose viešosiose interneto prieigose teikiamos nemokamos gyventojų mokymo paslaugos – konsultacijos, individualūs ir grupiniai kompiuterinio raštingumo mokymai. Todėl jei iš vaikų ar anūkų dovanų gavote išmanųjį telefoną, planšetę ar kompiuterį, bet nemokate naudotis – drąsiai kreipkitės. Bibliotekininkai jums mielai padės“, – vyresnio amžiaus miestiečius būti aktyviais ragino M. Balsevičienė.

Bibliotekininkai neįžvelgia nerimo, kad vyresnio amžiaus skaitytojai, išmokę naudotis išmaniaisiais įrenginiais, atsisakytų tradicinių, spausdintų knygų ir rinktųsi tik audio knygas. Kiekvienas formatas turi savo privalumų ir trūkumų, o pasirinkimą dažniausiai lemia gyvenimo būdas, įpročiai ir asmeniniai pomėgiai. Audio knygų V. Kudirkos bibliotekoje nėra, tačiau regos ar kitą negalią turintys asmenys čia gali pasiskolinti garsines knygas. Jiems taip pat nemokamai išduodami specialūs grotuvėliai. Regos negalią turintys žmonės knygas gali skolintis ir iš virtualios bibliotekos ELVIS. Norintiems garsines knygas skolintis iš elektroninių leidinių valdymo informacinės sistemos ELVIS, būtina registracija, o literatūra prieinama tik tiems, kurie registruodamiesi pateikia gydytojo išduotą dokumentą, patvirtinantį būklę, dėl kurios jie negali skaityti įprastu būdu.

„Viena iš bibliotekos funkcijų – skatinti skaityti, todėl pasikartosiu, kad nėra svarbu kaip tai bus daroma. Svarbiausia – procesas“, – pokalbį baigė V. Kudirkos bibliotekos Kultūros vadybos skyriaus vedėja.