Perkeltas iš apačios

Vienoje seniausių iki XVI a. susiformavusioje Kauno Mažojoje gatvėje, įkalnėje, stūkso seniausias Vilkijos pastatas. Tai Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus, buvusi klebonija. Manoma, kad šis istorijos paminklas iškilo XVIII a. pirmoje pusėje. Atminimo lenta ant medinuko sienos byloja 1862–1864 m. čia gyvenus garsųjį tautosakininką, leksikografą, etnografą kunigą A.Jušką.

Pagal pirminį planą pastate buvo penki kambariai, trys sandėliukai ir trys virtuvės. "Iš pradžių šis klebonijos pastatas stovėjo šalia senosios bažnyčios žemai, arčiau Nemuno.  Bažnyčia ten keliskart degė. Skirtingi šaltiniai nurodo, kad namas į dabartinę vietą perkeltas 1845 arba 1850 m.", – pasakojo A. ir J.Juškų etninės kultūros muziejaus įkūrėjas Arūnas Sniečkus.

Autentiškiausia A.Juškos gyventoje klebonijoje – kamino patalpa. Nemažai medienos šiame beveik 300 metų siekiančiame name yra pakeista, namas ne kartą rekonstruotas. A.Sniečkus didžiuodamasis rodo seklyčios lubų sijas. "Jos – autentiškos. Anksčiau lubos būdavo kalkinamos – kad būtų šviesiau. Kalkės sijas tarsi užkonservavo – jos labai gerai išsilaikė", – atkreipė dėmesį muziejininkas.

XIX a. klebonijos sodybą sudarė nemažas gyvenamojo namo, sodo ir ūkinio sektoriaus kompleksas. Pati sodyba buvo išsidėsčiusi trimis aukštėjančiomis terasomis.

Sovietmečiu beveik neprižiūrimas pastatas buvo siaubiamas vandalų. Ieškota paslėptų pinigų, kitokio turto. 1990 m. čia atvykęs A.Sniečkus prisimena aplink besimėčiusius glazūruotus XIX a. krosnių koklius. Daugelis baldų buvo išvogta. Muziejininkui pavyko atgauti, manoma, senajai klebonijai priklausiusį laikrodį, komodos dalį.

Sovietmečio pabaigoje namas buvo restauruotas, tačiau ne viskas padaryta tinkamai. "Nuimant sienų tinką, buvo rasta ši krosnis. Matyt, čia dirbę darbininkai patingėjo valyti senas nudaužytas krosnies plytas – sumūrijo naujas", – skėstelėjo rankomis A.Sniečkus.

Muziejininkui nerimą kelia pradėjusios pūti kelios namo išorinių apkalų lentos rytinėje namo pusėje. "Name neįrengti lietvamzdžiai, neišspręsta lietaus vandens nutekėjimo problema. Šioje vietoje lietaus vanduo teka nuo stogo ir laša ant žemės, kaupiasi. Dėl to apatiniai lentų galai ėmė pūti. Kas darosi po jais – neaišku", – muziejininkas apgailestavo, kad pinigų  lietvamzdžiams, drenažui įrengti ir lentoms pakeisti nėra.

Statė dvarelio ūkvedys

Kiek aukščiau, Kauno gatvės įkalnėje, ties posūkiu į Bažnyčios gatvę, į akis krenta didžiulis geltonas medinis gyvenamasis namas. 1920 m. jį pasistatė Jagminiškių dvarelio ūkvedys Jonas Grigas. "Prie Padauguvos kaimo buvusį Jagminiškių dvarelį valdęs dvarininkas Strumila skyrė ūkvedžiui lėšų namui Vilkijoje statyti – kad senatvėje būtų arčiau bažnyčios. Namas pastatytas didelis, erdvus, su aštuoniais dideliais kambariais, didžiule sale pirmajame aukšte ir dešimčia kambarių antrajame aukšte. Namo statyba kainavo apie 60 tūkst. tarpukario litų", – sakė pusę šio namo valdantis Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.

Iki šių dienų išliko autentiški namo langai su vidinėmis langinėmis, gaminti vietinio dailidės. "Tikslumas – begalinis: langai ir dabar lengvai atsidaro. Beje, iš pradžių namas buvo nudažytas ne geltonai, kaip dabar, o rudai su sodraus rugiagėlių mėlynumo apvadais ir baltais langų rėmais", – prisiminė Z.Kalesinskas.

Pirmasis namo aukštas buvo išnuomotas teismui. Viename jo gale įsikūrė teismo salė, raštinė, kitame gyveno teisėjas su žmona. Ši buvo gydytoja, tame pačiame name įsirengė kabinetą ligoniams priimti. Antrajame aukšte gyveno J.Grigo ir Petronėlės Grigienės vaikai – trys sūnus ir dukra. Sovietmečiu pastatas nacionalizuotas. "Čia veikė ir Vilkijos vykdomojo komiteto teismas, ir poliklinika. Atkūrus nepriklausomybę, pastatas grąžintas Grigų vaikams. 1991 m. aš su savo pirmąja žmona Dalia, Genovaitės Grigaitės-Bartaševičienės dukra, čia įkūrėme aukštesniąją D. ir Z.Kalesinskų liaudies amatų mokyklą", – pasakojo vienas jos įkūrėjų. Mokykla veikė iki 2007 m.

Steigs nakvynės namus?

Kalno apačioje panemuniu driekiasi Vydūno alėja. 28 numeriu pažymėtą nenaudojamą, tačiau gerai išsilaikiusį carinių raudonų plytų namą nuo gatvės užstoja apšiuręs sovietmečio statybos namas. Manoma, kad raudonų plytų mūrinukui – apie 150 metų. Viena pirmojo pastato aukšto siena remiasi į kalną, šiame aukšte nėra langų. "Pirmajame pastato aukšte greičiausiai buvo sandėlis, antrajame – nakvynės namai. Tvarkydami patalpas, čia radome caro laikų Volfo Engelmano bravoro alaus butelių duženų", – pasakojo pastato savininkė Dalia Smolenskienė. Pastatas patenka į saugomą urbanistinio paminklo statusą turinčią Vilkijos dalį. "Žinau, kad paveldosaugos reikalavimai – griežti, tačiau mes rankų nenuleidžiame. Yra minčių pirmajame pastato aukšte atidaryti smuklę, antrajame – nakvynės namus. Stabdo tai, kad tam reikia didelių investicijų, ir jos neatsipirktų. Savo lėšų tiek neturime, kad galėtume investuoti, o ES paramos gauti nepavyksta", – prisipažino D.Smolenskienė.

Vydūno alėjoje, kuria pravažiuoja visas keliaujančiųjų panemuniais srautas, gyvenanti 79 metų Valentina Stašaitytė  automobilių ūžesio sako nebegirdinti. "Mašinos ištisai važiuoja, bet aš prie jų taip pripratusi, kad man tai netrukdo. Priešingai: kai kitur nuvažiuoju, atrodo, kad pas juos ten tylu kaip kapuose, o pas mus tai linksma", – šypsojosi V.Stašaitytė. Pastaruosius 60 metų moteris gyvena Vilkijoje. Atsikraustė 1955 m. su mama ir seserimi, likusios be nužudyto tėvo. Trys moterys pasistatė medinuką, kuriame V.Stašaitytė tebegyvena. Senolė prisimena, kad gyvenimas Vilkijoje anksčiau buvo kitoks. "Paskutinė mano darbovietė buvo ant kalno, Vilkijos namų valdyboje. Koks ten tas kalnas – į darbą pėsčia eidavau ir dar pietų namo pareidavau. Anksčiau Vilkijos gatvėse daug žmonių būdavo, dabar visi susėdo į mašinas. Daug žmonių susirinkdavo ir prie Nemuno – ten eidavome skalbti, maudytis. Vanduo buvo švarus – niekas kanalizacijos į jį neleido. Dabar maudytis į Nemuną nebeinu – senatvėje jau kaulai sušalę", – sakė vilkijietė.

Komentarai

Rūta Černiauskienė

Kauno rajono savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjo pavaduotoja

Vilkijoje yra dvi persidengiančios kultūros paveldo vietovės: senojo miesto vieta ir Vilkijos urbanistika, įtrauktos į Kultūros vertybių registrą.

Nuo XIV a. žinoma Vilkija – architektūriniu požiūriu viena unikaliausių vietovių Lietuvoje. Siekiant išsaugoti unikalumą, daug kas priklauso nuo vietinių gyventojų supratingumo, geranoriškumo. Vykdant bet kokius statybos, kasinėjimo darbus, būtina iš Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno skyriaus gauti paveldosaugos sąlygas.

Vilkijos urbanistikos vertingosios savybės (tai, kas yra saugoma) yra šios: gatvių tinklas, aikštės planas, gatvių tūrinė erdvinė kompozicija, užstatymo fragmentai, miesto panorama, gamtinė aplinka. Dėl savo gamtinio reljefo Vilkija urbanistiniu požiūriu yra unikali – senamiesčio gatvelės išsidėsčiusios įkalnėje ir šlaituose, viršutinėje ir žemutinėje terasose. Dėl tokio reljefo Vilkija dar vadinama Lietuvos Alpėmis.

Vilkijos miesto savitumo raidą lėmė tai, kad bene vienintelis miestas Lietuvoje, kurio vystymuisi praeityje didelę reikšmę turėjo vandens griaunamoji jėga. Keičiantis Nemuno vagai miestas kilo į šlaitą, o jo dalis apatinėje upės terasoje buvo spaudžiama, todėl kompaktiškai statėsi ir dažnai degė.

Vilkija – senas miestas, tačiau jame nėra išlikusių vertingų pavienių pastatų ir jų kompleksų. Vilkija vertinga kaip architektūros visuma. Miesto architektūroje nūdienos bruožai ryškėjo nuo XX a. pradžios, todėl šis laikotarpis miesto urbanistinėje raidoje pats reikšmingiausias.

Urbanistinėje teritorijoje saugomos šios gatvės: Vydūno alėja (kelio iš Kauno į Jurbarką atkarpa; viena seniausių miesto gatvių); Kauno gatvė (senasis kelias į Babtus, susiformavęs XVI–XVIII a.); Vytauto gatvės rytinis ruožas iki Pirties gatvės kelyje į Ariogalą (susiformavo XIV–XV a.); Pirties gatvės ruožas Vytauto gatvės trasoje (susiformavo XX a. pr.); Bažnyčios gatvė (susiformavo XVI–XIX a.); Kauno Mažoji gatvė (susiformavo iki XVI a.); Kalnų gatvė (susiformavo kuriantis Vilkijos gyvenvietei); Sodų gatvė (susiformavo XVI a.); Taikos gatvė (susiformavo XVI–XIX a.); Ramybės gatvė (susiformavo XIX a. pab.–XX a. pr.).

Arūnas Bačiūnas

Laikinasis Vilkijos seniūnas

Anksčiau visa gyvenamoji teritorija Vilkijoje buvo apačioje, prie Nemuno: sodybos, bažnyčia, kapinės. Čia gausus archeologinis sluoksnis – tikra paveldo teritorija. Neseniai žmogus Kauno gatvės apačioje pradėjo kasti, kad galėtų elektrą įsivesti – iškasė karstų, kaulų. Čia juk ir muitinė veikė – viskas susiję su Nemunu. Anksčiau daug kelių sausuma nebuvo arba jie nebuvo labai geri – viskas buvo plukdoma upėmis. Kai senoji prie Nemuno stovėjusi bažnyčia sudegė, žmonės ėmė ieškoti vietos bažnyčiai aukščiau. Jai buvo išrinktas aukščiausias Vilkijos taškas. Tik 1920 m. pastačius bažnyčią žmonės čia, viršuje, pradėjo kurtis. Dabar miestelio apačia atrodo tarsi apmirusi, nes ir bažnyčia, ir seniūnija, ir poliklinika, parduotuvės – viršuje. O apačia liko pravažiuojama gatvė – pro ten važiuojama į Jurbarką, panemunės pilis, pajūrį.

Ar pastatai kultūros paveldo vietovėje tinkamai tvarkomi? Būna, kad žmonės nesidomi, nežino KPD jų gyvenamajai vietai keliamų reikalavimų ir tvarkosi pagal save. Jei kaimynai, kaip sakoma, nepaskundžia – taip ir lieka viskas. O jei žmogus pykstasi su kaimynais – turi problemų. Aš pats nemažai skambučių sulaukiu: tik pajudino žmogus savo name kažką, tarkim, tvorą nori betonuoti, – iškart skambutis. Tada važiuoju pats pasižiūrėti ir kviečiu KPD atstovus.

Gatvėse, patenkančiose į saugomą teritoriją, negalima statyti naujų pastatų, rekonstruoti ar restauruoti esamų be KPD specialistų leidimo. Jei planuoji kažką – turi parengti projektą ir jį suderinti KPD Kauno skyriuje. Patariu žmonėms suderinti projektus, nedaryti jokių savavališkų namo pakeitimų. Juk projektą pasirengti nebrangiai kainuoja. Įspėju: jei nesusiderinsi – kažkas paskųs, gausi baudą. Žmogus sako: aš tik lentutėmis noriu apkalti. Sakau: kai gausi baudą, tau tos lentutės smarkiai pabrangs.