Kai kaunietės Genovaitės Petraitienės paklausėme, ar daug yra 55 metai, ji akimirksniu atsakė, kad labai daug. Tačiau kalbėdama apie tiek metų, atiduotų tai pačiai darbovietei, juokėsi: "Nejaučiu, kad tiek metų. Tikrai nejaučiu ir net nežinau kodėl."

Nejaučia naštos

Sovietmečiu pradėjusi dirbti siuvėja mokine G.Petraitienė šiuo metu yra direktorė ekonomikai. Net ir pasakodama apie kilimą karjeros laiptais G.Petraitienė mintimis vis sugrįždavo prie to įspūdingo skaičiaus – 55.

"Kaip susimąstau,  labai daug tų metų. Tačiau bėgo ir prabėgo labai greitai: net neatrodo, kad šioje darbovietėje praleidau 55 metus. Labai greitai prabėjo. Nejaučiu, kad tiek metų. Tikrai nejaučiu ir net nežinau kodėl. Gal todėl, kad labai daug kas keitėsi. Nesvarbu, kad įmonė viena, tačiau aplinkui vyko didžiuliai pokyčiai", – pati sau atsakyti mėgino G.Petraitienė.

O pokyčių pergyventi G.Petraitienei teko pačių įvairiausių. Didieji perversmai prasidėjo subyrėjus Sovietų Sąjungai ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Pokyčiai vyko ne tik valstybės ar žmogaus gyvenime. Įmonės iš valstybinių tapo privačios. "Buvo daugiau nei 2 tūkst. smulkiųjų akcininkų. Privatizavimo karai buvo ypač įdomūs. Dar ir dabar likę po vieną mūsų įmonės akciją turinčių akcininkų", – šyptelėjo "Kauno Baltijos" direktorė ekonomikai.

Norėjo medicinos

55-erius metus trunkantį kelią G.Petraitienė pasirinko ne iš karto. Jos užmojai buvo visai kiti. Vidurinę mokyklą R.Petraitienė baigė gerais pažymiais, todėl buvo nusprendusi studijuoti mediciną. Koją pakišo chemijos žinios. "Neturėjau galimybės laukti metus. Turėjau eiti dirbti ir visai nesirinkau, o ėjau ten, kur buvo darbo, kur priėmė", – visai neromantišką darbo biografijos pradžią pasakojo G.Petraitienė.

O darbo buvo Senamiestyje įsikūrusiame siuvimo kombinate. Jame ir pradėjo dirbti, nė nenujausdama, kad čia užsibus 55 metus. Vis dėlto siuvėjos mokinės kėdėje G.Petraitienė ilgai neužsisėdėjo.

"Braižas mano gražus buvo", – priežastį, kodėl iš siuvėjo mokinės pareigų buvo perkelta dirbti į raštinę, minėjo G.Petraitienė. Lyg ir svarstė metus padirbėti ir iš naujo bandyti stoti  į medicinos mokslus, tačiau širdis patraukė kiton pusėn.

G.Petraitienė įstojo į Kauno politechnikos instituto Inžinerinės ekonomikos studijų vakarinį skyrių. Spėjo dirbti, vakarais studijuoti ir dar šeimą sukurti.

Pergyveno šešis direktorius

Ilgametė darbuotoja pati save apibūdina kaip pastovų, krapštytis popieriuose, analizuoti mėgstantį žmogų. "Dėl bendravimo niekada neturėjau jokių problemų", –  kuklią, bet aiškią savo charakteristiką klojo G.Petraitienė.

Jai teko pergyventi net šešis įmonės direktorius. Kolektyvas moteriškas, o direktoriauja vyrai. Tai kas čia: ar tie direktoriai tokie geri buvo, ar G.Petraitienė tokia paklusni? "Gal direktoriai geri", – juokėsi moteris.

"Visokių tų direktorių buvo, ir kiekvienas kažką naujo įnešdavo. Aišku, sovietiniais metais ne visada buvo svarbiausia kompetencija, vadovo postui užimti reikėjo ir teisingų politinių pažiūrų. O štai šviesaus atminimo direktorių a.a. R.Živatkauską iš kelių kandidatų išrinko patys darbuotojai", – prisiminė G.Petraitienė.

Keitėsi laikai, vadovai, keitėsi ir gaminių asortimentas. Vienu metu įmonė buvo pagrindinė mokyklinių ir pionieriškų uniformų siuvykla, aprūpindavusi jomis visas Lietuvos mokines. Dar vienas to laiko gaminys – medvilniniai chalatai.

Daugiau kolektyvinės veiklos

Dėliodama prisiminimus apie besikeičiantį įmonės gamybos asortimentą, darbuotojų kolektyvą, vadovus, aktyvias profsąjungas, saviveiklos kolektyvus G.Petraitienė nejučia palygino anuomečius ir šiandienos laikus.

"Dabar kitoks jaunimas. Tikrai nėra prastesnis, tačiau labiau žiūri į savo pareigybių aprašus ir daro tai, kas pagal juos priklauso. Paprašytas padaryti daugiau, nesutinka, o juk tai – galimybė išmokti", – skirtumą minėjo G.Petraitienė.

Ji spėjo, kad jaunimui, ko gero, įdomiau buvo anuomet. Tada buvo aktyvios profsąjungos, veikė saviveiklos kolektyvai, buvo organizuojami įvairiausi pasibuvimai,  kolektyvinė veikla, tikslas buvo įtraukti visus – net ir darbuotojų šeimos narius. G.Petraitienė prisiminė, kaip vykdavo konkursai tarp atskirų padalinių, cechų – kulinarijos konkursas, įvairiausios saviveiklos, sporto varžybos.

Pati sau šeimininkė

G.Petraitienė neslėpė šiuo metu esanti pati savo gyvenimo šeimininkė. Vaikai užauginti ir išleisti į mokslus, veiklą sukūrę svečiose šalyse. Vyras jau iškeliavęs anapilin.

"Vaikaitis ragina palikti darbą. Aš jau proanūkį turiu", – žvaliai šyptelėjo G.Petraitienė. Vis dėlto neatrodė, kad moteris svarstytų apie ramų buvimą namuose. Ji vis dirsčiojo į laikrodį. Galiausiai pasakė, kad skaičiuojamas pirmasis atlyginimas eurais. Ir nors viskas gerai, tačiau baiminosi, kad nebūtų įsivėlusi kokia netyčinė klaida.

Net ir labai skubėdama, G.Petraitienė spėjo pademonstruoti naują įmonės sukurtą  drabužių kolekciją, kuria norėtų sudominti Lietuvos ir užsienio rinkas.