Vargstantieji – prie bendro Kūčių stalo

Prie bendro stalo kartu sėda ne tik darbo dienomis čia pasistiprinti užsukantys žmonės, o ir Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Prisikėlimo parapijos klebonas Kęstutis Rugevičius, monsinjoras Vytautas Grigaravičius ir kiti kunigai bei pasveikinti susirinkę svečiai.

„Kūčių naktį Dievo žodis skaitomas visame pasaulyje. Įsivaizduokite, katalikų yra apie 1,3 mlrd. ir visi Kūčių naktį skaito tą pačią evangeliją. Kas beatsitiktų, kokie išbandymai beužkluptų, turime prisiminti, kad Dievas mūsų niekada neapleis“, – linkėdamas visiems sveikatos ir Dievo malonės arkivyskupas K. Kėvalas pakvietė dalintis kalėdaičiu, dar vadinamu plotkele, ir Kūčių stalui paaukotu maistu.

Prisikėlimo parapijos, kurios teritorijoje Partizanų gatvėje ir yra Labdaros sriubos valgykla, klebonas K. Rugevičius dėkojo atėjusiems: „Džiaugiamės, kad randate kelią į šitą vietą ir išeinate sotūs. Tai svarbi jūsų gyvenimo stotelė. Būkite sveiki“.

Dvasininkai, lyg ragindami nesivaržyti, susirinkusiems kalbėjo ir apie tai, kad Dievas mums save padovanojo per vakarienę, tad gaunasi, kad bendraujame su Dievu valgydami. 

Po kartu sukalbėto „Tėve mūsų“ ir arkivyskupo pašventinimo visi sėdo prie baltomis staltiesėmis dengtų stalų ir pasninkiškų pusryčių. 

Labdaros sriubos valgyklos vedėja Rita Veličkienė skaičiuoja, kad paprastai pamaitina per 300 čia ateinančių. Tačiau šeštadienis – jiems neįprasta diena, nes kasdienės sriubos ir košės gauna tik darbo dienomis. 

Regimanto Zakšensko nuotr.

Nors skelbimas apie Kūčių pusryčius kabojo dvi savaites, o ir žodžiu buvo raginami ateiti, bet vedėja neabejoja, kad dalis pamiršo, kita dalis, būkime realistais, neišsiblaivė. 

„Čia ateina labai įvairūs žmonės, ir buvę verslininkai, ir mokytojai, ir turintys stogą virš galvos, ir nakvojantys po balkonais. Aš nesmerkiu nei vieno. Juk nežinome, kokios aplinkybės lėmė, kad jie atsidūrė dugne. Dirbau įvairiuose restoranuose Kaune, dabar – čia. Mačiau labai įvairių žmonių. Kiekvieną vakarą dėkoju Dievui, kad esu sveika ir turiu stogą virš galvos“, – žvilgsniu pasitikdama jau gerai pažįstamus valgyklos lankytojus šyptelėjo žinanti daug jų istorijų.

Kas beatsitiktų, kokie išbandymai beužkluptų, turime prisiminti, kad Dievas mūsų niekada neapleis.

Kūčių pusryčių meniu panašus kaip ir kasmet – kisielius, kūčiukai, kelių rūšių žuvis, silkė, žuvies konservai, raudona mišrainė, makaronų mišrainė, mišrainė su pievagrybiais, sausainiai, saldainiai, mandarinai, po gabaliuką svečių dovanoto šakočio.

O po pusryčių kiekvienas dar išsineš moksleivių paruoštas dovanėles. Šiemet Carito  labdatos sriubos valgyklai talkina Kauno Saulės ir Jėzuitų gimnazijos gimnazistai – jau tuščias lėkštutes keičia dubenėliais su aguonų pienu ir kūčiukais.

„Labai skanu. Planavome būtinai ateiti. Mes čia ne kasdien valgome, – kuklinosi viena šalia kitos įsitaisiusios draugės. – Dėl sveikatos iki bažnyčios jau sunku nueiti, tai šie pusryčiai su kunigais tokie kitoniški“.

Šalia sėdėjusi moteris pertraukė, kad ji šioje valgykloje valgo nuo 1998 metų, bet šiandien čia labai daug nematytų žmonių.

„Daug kas neateina, nes gėdijasi, kad juos pamatys ir paskui juoksis“, – atviravo jaunesniu amžiumi iš aplinkinių išsiskirianti mergina. Ji gyvena netoli valgyklos ir jai ne gėda čia užsukti, kai piniginėje ima švilpauti vėjai. Sulaukusi kritikos iš senolės, kad niekam čia ne gėda, mergina patikslino, kad kalba apie jaunesnio amžiaus žmones. 

„Turėjo praeiti laiko, kol ateiti čia pavalgyti tapo normalu. Buvo laikas, kai pats teikiau labdarą, – pusamžis vyras sėdėjo nuleidęs galvą. – Bandau surinkti save iš naujo“.

„Caritas“ misija – padėti vargstantiesiems, skatinant Kauno arkivyskupijoje sielovadinę karitatyvinę tarnystę ir reikšmingai prisidedant prie socialiai jautrios visuomenės kūrimosi. „Caritas“ teikia materialinę ir sielovadinę pagalbą nepasiturintiems, krizinėje situacijoje esantiems asmenims, didelį dėmesį skiria vaikų, jaunimo, vienišų senelių, kalinių globai, vaikų vasaros stovykloms.