A. Valujavičius: 100 tūkst. sekėjų babai buvo ne rodiklis – klausdavo, kada susirasiu normalų darbą

Karatė Europos čempionas

Sportas ir fizinis krūvis – neatsiejama jo gyvenimo dalis. Matydamas, kaip sportuoja jo tėtis, nuo mažens judėjo ir pats, su tėvais keliavo, stovyklavo. Pasidalijo nuotrauka iš vaikų darželio, kur draugas jam padeda daryti prisitraukimus, ir vaizdo įrašu, kaip septintoje klasėje ant turniko atliko akrobatinius triukus.

Ilgainiui pajautė, kad jam labiau prie širdies individualios sporto šakos. Beje, išbandė ir futbolą, bet „buvo išmestas, nes per lėtas“. Tada išdygo karatė treniruotėse, kurias lankė vienuolika metų. Per tą laiką tapo šotokan karatė Europos čempionu, užsitarnavo 2 daną, turnyruose nuskynė įvairiausių laurų. Karatė jam įsišaknijo principas: „Ką pradedi, tą ir pabaigi“.

Nusprendęs baigti karatė kelią ėmė dairytis kitų iššūkių. Baigdamas antrąjį architektūros studijų kursą susiruošė dviračiu į Norvegiją pas draugą. Tai buvo prieš devynerius metus, kai buvo 21-erių. Popieriniai žemėlapiai ir 10 dienų ant dviračio. Kelionei atgal prireikė devynių dienų. Kodėl dviratis? Vairuotojo pažymėjimo neturėjo, santaupų – irgi, bet turėjo dviratį.

„Kai kurie pabandę nusivilia ir sako: „Niekada daugiau“. Aš jaučiau norą ir aistrą toliau taip daryti“, – pasakojo A. Valujavičius.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kada susiras „normalų darbą“?

Po to viena kelionė sekė kitą. Ėmė augti jo sekėjų socialinėse platformose ir „Youtube“ kanalo prenumeratorių skaičius. Kaunietis vis tiek akcentuoja, kad ketverius metus iš kelionių neturėjo jokio finansinio atgarsio. „Bet aš turėjau idėją ir tikėjau, kad man pavyks“, – sakė keliautojas.

Daugiau nei dveji metai kasdien po vaizdo įrašą – taip jis auginosi savo sekėjų armiją. Tačiau net ir pasiektas 100 tūkst. prenumeratorių „Youtube“ skaičius jo babai buvo ne rodiklis – vis tiek klausdavo, kada susiras normalų darbą.

Būdamas moksleiviu tikrai negalvojo, kad kažkada Kauno mariose treniruosis kelionei per Atlantą, o po to jį ir įveiks irkline valtimi. Tačiau pradėjęs keliauti tikėjo, kad kažkada pasieks to, jog galės gyventi iš savo pomėgių.

Nutaikytas ginklas

Per mėnesį baidare perplaukė Nemuną ir Lietuvos, ir Baltarusijos teritorijoje. Ties Gardino užtvanka jis baidarę turėjo vilkti į krantą ir persitempti iki vietos, kur galės tęsti kelionę. Išlipusį į krantą jį pasitikęs nepažįstamas vyras išsitraukė ginklą ir pradėjo kažką rusiškai rėkti.

„Rusiškai nesuprantu. Pasimečiau. Galvoju, ką daryti, ką sakyti. Matau jam irgi rankos dreba. Ginklas dreba. Iškėliau rankas. Vienoje rankoje tebelaikau kamerą. Kita dar tempiu baidarę. Vyras ant manęs tebešaukia“, – pasakojo A. Valujavičius.

Viskas baigėsi gerai, bet valandą pliaupiant lietui teko pragulėti kniūpsčiom, kol buvo tikrinami jo daiktai. Grąžindamas pasą, kuriame buvo reikiama viza, po tokių įspūdžių lyg niekur pasakė: „Welcome to Belarus“.

Po to susiplanavo kur kas ilgesnę kelionę po Skandinaviją dviračiu. Toliau – Indonezija ir kitos kelionės dviračiu, baidare, kopimas į ugnikalnius.

Kelionę per Atlantą brandino ir planavo dvejus metus. Nusipirkęs specialią irklinę valtį, kuria įveikė vandenyną, ją pusmečiui paliko saugoti Šiauliuose, ir išsiruošė į suplanuotą kelionę po Indoneziją. 

Net mano senelis sakė: greičiau tu išplauk. Tai daug ką pasako.

Visko nesuvalgė

Be valties ir įrangos esminis klausimas Atlantui buvo, kiek imtis maisto. Sunku prognozuoti, kiek joje užtruks. Siekis buvo atstumą įveikti per 110 dienų, bet atsargų pasiruošė ir 140 dienų. Buvo paskaičiuota, kad dienai jam reikės 7 tūkst. kalorijų. Jeigu maistą jam būtų tekę pirktis, būtų tekę pakloti apie 10 tūkst. eurų.  

Kiekvienos dienos dozę susidėjo į atskirus maišelius. Visko nesuvalgė. Dėl karščio ir nuovargio nebuvo apetito. Dar daug šio liofilizuoto maisto tebesaugoma pas senelį garaže. Galiojimas – devyneri metai, tad dar panaudos.

Nustebimo reakcijos sulaukė A. Valujavičiaus pateikta sumą, kiek jam vandenyne atsiėjo internetas. Mėnesiui – pusantro tūkstančio eurų. „Tokia kaina skamba žiauriai, bet tuo metu „Starlink“ virš vandenyno nelabai veikė: „Negalėjau rizikuoti. Internetas buvo būtinas, nes man pasakė: nebus interneto vandenyne – neturėsi rėmėjų. Niekam nerūpės, jei nuotraukas, vaizdo įrašus įdėsiu po kelionės.“

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ilgas planavimas, daugybė detalių, būtinų išsiaiškinti, išspręsti reikalų ir laukimas – visa tai labai išvargino. „Net mano senelis sakė: greičiau tu išplauk. Tai daug ką pasako“, – juokavo vaikinas, pridūręs, kad mėnesį dar teko laukti gero oro būnant išplaukimo taške Ispanijoje.

Keturis mėnesius vandenyne ir buvimą tik pačiam su savimi jis vadina didžiausia dovana, o ne iššūkiu. Būtų mielai dar porą mėnesių taip irklavęs. Tiesa, paskutinę parą teko irkluoti visa jėga ir praktiškai beveik be poilsio, kad prie Majamio vyraujanti stipri srovė nenuneštų į šoną.