Vaikų smurtas prieš suaugusiuosius. Koks jis ir ką reiškia?

Kalbant apie vaiko teisių pažeidimus, dažniausiai minimi suaugusiųjų smurto prieš vaikus atvejai. Vis dėlto vaiko teisių pažeidimu laikomi ir tie atvejai, kai vaikai smurtauja prieš tėvus. Pasak specialistų, tokie atvejai taip pat liudija, kad vaikui reikia pagalbos.

Pokalbis apie vaikų smurtą prieš tėvus ir atvirkščiai, tokio elgesio priežastis, suaugusiųjų ir vaikų psichologinę sveikatą – su Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja psichologe Neringa Martišiene.

– Išgyvename antrąjį, dar sunkesnį karantiną nei pavasarį. Anuomet buvo padaugėję smurto prieš vaikus atvejų. Kokia situacija antrojo karantino metu?

– Galiu kalbėti tik apie Kauno apskritį. 2019 ir 2020 m. gruodžio mėnesiais fiksavome panašų vaiko teisių pažeidimų atvejų skaičių. 2019 m. gruodį Kauno apskrityje gauti 383 pranešimai apie vaiko teisių pažeidimus, o 2020 m. gruodį – 390. Taigi, skaičiai labai panašūs, tačiau, kalbant apie visą Lietuvą, pranešimų pernai gruodį buvo daugiau nei ankstesniais metais. O per pirmąjį karantiną pavasarį buvo didžiulė pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus banga. Tuo metu pranešimų sulaukdavome 1,7 karto daugiau nei anksčiau. Paskui, matyt, su karantinu apsipratome ir dabar, per antrąjį karantiną, atvejų padaugėjimo nefiksuojame.

Karantino metu pasunkėjo bendravimas, ypač konfliktinėse, besiskiriančiose ar išsiskyrusiose šeimose. Buvo daug nepagrįstų atvejų, kai, pasinaudojant karantinu, nebuvo sudaromos sąlygos vaikui bendrauti su vienu iš tėvų.

– Jei karantinas dar ilgai tęsis, šeimos liks namuose, kokia gali susidaryti situacija?

– Prognozuoti labai sunku. Situacija nėra gera. Praėjusių metų pabaigoje su vaikais vyko tiesioginių susitikimų, konsultacijų mokyklinėje aplinkoje, ir pastebėjau, kad vaikai labai ištroškę tiesioginio bendravimo. Atrodo, visi sėdi namuose, bet bendravimo ir susišnekėjimo nepadaugėjo. Anksčiau vaikai patenkindavo savo bendravimo poreikį mokykloje su draugais ar mokytojais, o dabar jų bendravimo poreikį gali atliepti tik tėvai. O tėvams karantinas taip pat yra iššūkis, jie būna ir suirzę, ir pavargę. Tačiau suaugusieji yra suaugusieji, jie atsparesni, gali pasirinkti pagalbą, gali nuspręsti, kada ją pasirinkti ir kokiu būdu. O vaikai yra priklausomi nuo tėvų. Ir šioje situacijoje tėvai turėtų skirti daugiau laiko vaiko bendravimo poreikiui tenkinti, kad palaikytų jo psichologinę sveikatą. Socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai nei mažam vaikui, nei juo labiau paaugliui tikrai neatstos gyvo bendravimo. Norėtųsi, kad tėvai karantiną išnaudotų kaip laiką geriau pažinti savo vaiką. Taip sulauktume mažiau neigiamų karantino padarinių.

– Pasitaiko ir vaikų smurto prieš tėvus, globėjus atvejų. Kokios paprastai būna to priežastys?

– Jei prasiveržia vaiko smurtas prieš tėvus, vadinasi, kažkas negerai tam vaikui. Jis smurtu rodo, kad jam negerai. Tai galima suprasti ir kaip tam tikrą vaiko pagalbos šauksmą. Jei niekas jo kitaip negirdi, jis kalba šitaip.

Pirmiausia reikėtų galvoti, ką daryti, kad taip neatsitiktų. Bet jei jau taip atsitiko, reikia nebijoti kreiptis pagalbos. Ir reikia kalbėtis su vaiku, tik ne tada, kai vaikas įsiaudrinęs, piktas. Tada kalbėtis beprasmiška – reikia tiesiog bandyti išvengti tos situacijos taip, kad niekas nenukentėtų ir vaikas nurimtų. O kai vaikas nurimsta – kalbėtis. Ir ne kaltinant, o visų pirma išgirstant, kas jį verčia taip elgtis, ko jam trūksta, ką jis tuo nori pasakyti. Ar ko jis galbūt negali išreikšti ar pasakyti. O jeigu neišeina pačiam su vaiku susikalbėti, visada yra specialistai: psichologai, mediatoriai, socialiniai darbuotojai. Pagalbos, kad ir nuotolinės, tikrai galima rasti ir užleisti tokių atvejų nereikėtų. Nes kuo tas elgesys labiau įsigalės, tuo paskui reikės įdėti daugiau pastangų jam normalizuoti.

– O jeigu vaikas puola mamą peiliu, ir tokiu atveju reikėtų ne tik vaike ieškoti priežasčių, bet ir suaugusiuosiuose?

– Priežasčių visų pirma reikėtų ieškoti jų santykiuose. Toks elgesys gali būti ir dėl vaiko psichikos sutrikimų, bet taip pat reiškia, kad vaikui reikia pagalbos. O gal tas vaikas taip tiesiog bando sulaukti dėmesio, jeigu jo nesiseka gauti kitais būdais? Jis galbūt net nežino tinkamų būdų atkreipti į save dėmesį. Tokioje situacijoje visų pirma reikia siekti apsisaugoti ir apsaugoti, kad niekas nenukentėtų. Vaikas gali būti ir 15–16 metų, stiprus, namiškiai gali nebepadėti – gali tekti pasitelkti ir teisėsaugą. Jos pareigūnai visada informuoja mus, o jeigu nekviečiama teisėsauga, siūlyčiau kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą. Mes įvertiname vaiko situaciją ir orientuojamės į tai, kokios pagalbos reikia jam ir šeimai. Jeigu vaikas peiliu puola vieną iš tėvų, tai ir tėvams reikia pagalbos, nes jie jau nebevaldo situacijos.

Jei prasiveržia vaiko smurtas prieš tėvus, vadinasi, kažkas negerai tam vaikui. Jis smurtu rodo, kad jam negerai. Tai galima suprasti ir kaip tam tikrą vaiko pagalbos šauksmą.

– Kaip reaguoti, jei prasideda vaiko pykčio, agresijos prieš tėvus ar kitus suaugusiuosius priepuolis?

– Būtų labai gerai, jei tėvai žinotų ir būtų jau prieš tai pamokę vaiką taikyti nusiraminimo būdus: skaičiuoti nuo dešimties atvirkštine tvarka, giliai pakvėpuoti ir pan. Ir kartu bandytų taikyti tuos nusiraminimo būdus. Jei tų būdų neišmokta ir kyla agresija, tėvai nebesuvaldo situacijos, svarbiausia yra tiek vaiko, tiek suaugusiojo saugumas. Jei kyla grėsmė sveikatai ar gyvybei, pirmiausia reikia skambinti 112, nes galbūt prireiks ir medicininės pagalbos. O po to, nurimus – kreiptis į specialistus, kad kitą kartą galėtum panaudoti tą apsaugos priemonę ar tinkamesnį būdą emocijoms išreikšti. Išleisti garą nėra blogai, tik tai daryti reikia tinkamais būdais. Gal vaikas ir net tėvai nežino tinkamų būdų. Jų išmokyti yra specialisto darbo su vaiku ir tėvais tikslas.

– Priminkite ir kaip reaguoti, jei prasideda suaugusiojo smurtas prieš vaikus?

– Reikėtų nutraukti tą smurtą ir pranešti 112 arba VTAS. Nedarbo valandomis VTAS reaguoja tik per policiją, darbo valandomis Kauno apskrityje galima skambinti tiek policijai, tiek tiesiogiai mūsų skyriui numeriu 8 682 85 689. Jei vienas iš tėvų smurtauja, kitas turėtų stengtis tą vaiką patraukti iš smurto zonos ar kitaip apginti. Ir, be abejo, pranešti tarnyboms.

Neringa Martišiene. Vilmanto Raupelio nuotr.

– Paauglystė – sunkus laikotarpis. Ar tuo metu padaugėja tėvų smurto prieš vaikus ir vaikų smurto prieš tėvus atvejų?

– Paauglystė – pirmiausia sunkus laikotarpis pačiam paaugliui, nes keičiasi paauglio kūnas, bręsta asmenybė, jaunas žmogus bando įtvirtinti save ir savo savarankiškumą. Tėvams gali būti sunku, nes jie, kol vaikas mažesnis, būna įpratę viską daugiau už vaiką spręsti. O paauglystėje konfliktai dažniausiai kyla dėl nesusitarimų, dėl vaiko siekių įtvirtinti savo savarankiškumą ir dėl tėvų nesupratimo, kad vaikas auga, bręsta ir greitai taps tokiu pačiu suaugusiu žmogumi, kaip ir jie patys.

Paauglystės laikotarpiu padaugėja pranešimų iš paauglių dėl jų patiriamo psichologinio smurto. Taip yra dėl to, kad mažametis vaikas pats nepasakys, jei prieš jį ir vyksta psichologinis smurtas, ir jis net nesupras, kad su juo netinkamai elgiamasi. Tuo metu šiuolaikinis jaunimas yra gana apsišvietęs, jie žino, kas jų atžvilgiu yra leistina, kas – ne, žino ir smurto formas, ir kur reikia kreiptis.

– Daugelis mamų pastebi, kad, jei vaikas daugiau laiko praleidžia socialiniuose tinkluose ar žaisdamas virtualiuosius žaidimus, dažnai, paėmus telefoną ar išjungus kompiuterį, jis tampa labai piktas, irzlus, net agresyvus. Kaip reaguoti tėvams?

– Vaikai patys pastebi, kad prie išmaniųjų technologijų per karantiną jie praleidžia tikrai daug laiko. Taip išauga rizika, kad išsivystys tam tikros priklausomybės nuo socialinių tinklų, interneto. Ir kuo anksčiau užbėgama tam už akių, tuo lengviau randamas sprendimas. Reikėtų nuo mažumės su vaiku tartis. Tarkime, su pradinuku: kai paruoši pamokas, kelis kartus per savaitę po valandą gausi telefoną pažaisti. Tačiau su vaiku turi būti tariamasi, kad tai būtų tarsi kartu priimtas susitarimas. Be to, taisyklių neturi būti per daug, kad nebūtų sudėtinga laikytis. Jei vaikui mokymosi tikslais dar nereikia kompiuterio, galima savaitgaliais nustatytą valandą leisti vaikui pažaisti. Kai nuo mažens nusibrėži ribas ir jų laikaisi, yra lengviau. Tos taisyklės su amžiumi turėtų keistis. Šiuolaikiniai vaikai, paaugliai daug bendrauja virtualiai. Taip pat tie ribojimai turėtų būti aptarti su vaiku, įsivardijant, kam tai kelia riziką. Reikėtų pasakyti: kai tu ilgai žaidi virtualiuosius žaidimus ar labai ilgai naudojiesi socialiniais tinklais, neparuoši pamokų arba nevisiškai jas paruoši. Reikėtų susitarti, kad socialiniais tinklais vaikas naudosis tik nustatytu metu ir tikrai ne prieš miegą. Tačiau jei tėvai iki vėlaus vakaro patys bus įnikę į telefonus, kompiuterius, nieko nebus. Labiausiai veikia nustatytos ir aptartos ribos ir taisyklės bei asmeninis tėvų pavyzdys.

Gamta nemėgsta tuštumos. Jei vien atitrauksi vaiką nuo kompiuterio, jis, neturėdamas kuo užsiimti, galbūt pradės lįsti prie sesės, brolio, provokuoti muštynes. Bet jeigu susitari, kad, 20.30 val. tu išjungi kompiuterį ir mes einame gerti arbatos, po kurios eisime ruoštis miegui, ta vaiko laiko dalis jau bus užpildyta kita veikla. Tačiau tam reikia tėvų noro ir įdirbio. O dalis tėvų nori, kad visas problemas išspręstų specialistai, institucijos. Tačiau be asmeninio tėvų indėlio nei psichologas, nei psichoterapeutas nepadarys taip, kad vaikas pradėtų mažiau naudotis kompiuteriu. Čia jau tėvai turi susidėlioti planą, aptarti jį su vaiku ir keisti bent jau dalį savo gyvenimo. Be tėvų indėlio niekas nepasikeis ir jei vaikas turi psichologinių problemų.

– Jei vaikai dabar prie išmaniųjų technologijų praleidžia daugiau laiko ir po to būna piktesni, ar nepadaugėjo vaikų, paauglių agresijos, smurto prieš tėvus atvejų?

– Vaiko pykčio išraiškos gali būti ne tik agresija prieš tėvus. Mes pastebėjome, kad vaikai tapo dirglesni, patiriantys daugiau problemų. Tai pasireiškia ir per destruktyvius poelgius savo paties atžvilgiu – savižalą, bėgimus iš namų ir pan. Negaliu pasakyti tikslios statistikos, tačiau tokių situacijų, kai vaikai psichologiškai jaučiasi blogiau, karantino metu, be abejo, padaugėjo.

– Apibūdinkite vidutinį vaiko teisių apsaugos klientą: ar tai asocialų gyvenimą gyvenanti šeima, ar vadinamoji normali?

– Yra tarsi du statistiniai klientai. Vieni turi nuolatinių ilgalaikių priklausomybių nuo psichoaktyvių medžiagų (dažniausiai – alkoholio), o kita dalis – besiskiriančios ar išsiskyrusios šeimos, kuriose tėvų santykiai skyrybų periodu ir po skyrybų yra konfliktiški, ir tai kartais užtrunka iki vaikų pilnametystės. Ir čia asmeninė atsakomybė, savęs įgalinimas spręsti problemas gali padėti net ir be institucijų. Tačiau pastebime tėvų, ypač jaunesnių, požiūrį, kad jie tarsi numeta savo problemas spręsti institucijai, socialiniam darbuotojui, psichologui – tarsi tik nuo šių specialistų priklausytų, kad santykiai tarp buvusių sutuoktinių būtų geri. Deja, bet be jų pačių indėlio tai neįmanoma. Kartais tėvai bylinėjasi dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, net mokyklos parinkimo, užuot paties vaiko paklausę, kur jis norėtų eiti į mokyklą ar kur jam atrodo, kad būtų patogiausia.

O gal tas vaikas taip tiesiog bando sulaukti dėmesio, jeigu jo nepavyksta gauti kitais būdais? Jis galbūt net nežino tinkamų būdų atkreipti į save dėmesį.

– Statistiškai daugiau problemų kyla įsivaikinančiose, vaikus globojančiose šeimose?

– Negalėčiau sakyti, kad ten daugiau problemų. Būna atvejų, kai globėjai pavargsta, ypač kai globojamas ne vienas, o keletas vaikučių. Tokie vaikai yra ypač pažeisti, jiems reikia ypač daug dėmesio, o suaugusiesiems – daug sąmoningumo, žinių, brandos, kantrybės. Tokių vaikų auginimas reikalauja didesnio tėvų ar globėjų indėlio, nei auginant savo biologinį vaiką. Tačiau kiekvienas atvejis individualus. Yra puikių pavyzdžių ir vaikus globojančiose ar įsivaikinusiose šeimose.

– Prigijęs posakis – "paskųs vaiko teisėms", tie, kurie praneša apie smurto šeimose atvejus, vadinami skundikais. Kaip tokį žodyną vertinate?

– Tas "paskųs" man asocijuojasi su atvejais, kai gauname pranešimų apie smurtą šeimoje, tačiau, patikrinus šeimą, matyti, kad pažeidimų nėra. O paskui paaiškėja, kad žmogus apie tą šeimą vaiko teisių apsaugos tarnybai pranešė dėl to, kad su jais dėl žemės ar dėl tvoros nesutaria. Tai gal ir būtų galima pavadinti skundimu. O jei žmogus praneša apie realų, neišgalvotą smurtą ar apie kitus vaiko teisių pažeidimus šeimoje, tai yra pilietiškumo apraiška. Pranešimas vaiko teisių apsaugos tarnybai turėtų būti orientuotas ne į skundimą, o pagalbos teikimą. Tarkim, jei gatvėje parkrito žmogus – skambiname 112, kviečiame greitąją medicinos pagalbą. Tačiau jei matome, kad žmogus nekvėpuoja, darome dirbtinį širdies masažą. O jei vienas iš tėvų smurtauja, kiti suaugusieji, močiutė ar kaimynai, kurie mato tą situaciją, ne tik turi pranešti 112 ar vaiko teisių apsaugos tarnybai, bet ir apginti tą vaiką. Taigi, jei iniciatyva pranešti vaiko teisių apsaugos tarnybai eina iš noro suteikti pagalbą šeimai, tai ne skundimas, o pilietiškumo apraiška.

Tačiau tas stereotipas dėl to, kad esą skundžiama, vis dar gajus. Vis dėlto pastebiu, kad požiūris į vaiko teises keičiasi. Aplinkiniai, matantys, kad šeima pati nebesusidoroja su savo problemomis, kai kuriais atvejais gali ir savo ar psichologo pagalbą pasiūlyti, o kartais jau ir policijos ar vaiko teisių apsaugos tarnybos pagalbos prireikia. Pranešimo vaiko teisių apsaugos tarnybai tikslas – kad vaikas galėtų augti saugiai savo šeimoje.

– Žinome, kad, jei šeimoje vyksta smurtas prieš vaikus, aplinkiniai privalo apie tai pranešti policijai arba VTAS. O kaip reaguoti, jei įtariama arba matoma, kad vyksta vaiko smurtas prieš suaugusįjį?

– Apie tokius atvejus taip pat reikėtų pranešti vaiko teisių apsaugos tarnybai. Jei vaikas smurtauja, tai taip pat traktuotina kaip vaiko teisių pažeidimas. Tada reikėtų klausti: o kas nutiko, kad jis taip elgiasi? Galbūt jam kažkas negerai ir niekas jo savijauta, sveikata nesirūpina. Už vaiko smurto gali slypėti labai daug kas. Kitą kartą atseki grandinę, kad vaikas ar paauglys smurtauja dėl to, kad prieš jį smurtavo, kad jis patyrė seksualinę prievartą. Taigi, už vaiko smurtavimo gali slėptis labai daug dalykų ir akivaizdu, kad vaikui reikia pagalbos. Toks vaiko elgesys taip pat traktuojamas kaip vaiko teisių pažeidimas ir ieškoma pagalbos vaikui, nežiūrint į tai, ar jis smurtavo, ar prieš jį smurtavo.

– Dažnai problemų turinčioms šeimoms gėda kreiptis pagalbos į vaiko teisių apsaugos tarnybą. Kaip tai vertinate ir kokių problemų tai gali užprogramuoti ateičiai?

– Tokie atvejai, kai šeimos pačios kreipiasi į vaiko teisių apsaugos tarnybą, nedažni, tačiau jų pasitaiko. Manome, kad žmonės, kurie kreipiasi pagalbos, yra ir sąmoningesni, ir turintys didesnį atsakomybės jausmą. Pagalbos kreipiasi tik stiprus žmogus. O jei laiku nesikreipiama pagalbos – nebūtinai į vaiko teisių apsaugos tarnybą, gal kartais užtektų psichologo pagalbos, – problemos tik gilėja.

– Neretai į vaiko teisių apsaugos tarnybą bijoma kreiptis dėl to, kad iš šeimos esą bus atimtas vaikas ar mažų mažiausiai šeima pateks į VTAS akiratį, bus įtraukta į rizikos šeimų sąrašą.

– Tokio sąrašo nėra nuo 2018 m. Galiu nuraminti tėvus, kad į jokius sąrašus šeimos netraukiamos, kiekviena situacija vertinama individualiai ir visi veiksmai yra pirmiausia orientuoti į pagalbą. Drąsiems žmonėms neturėtų būti gėda kreiptis pagalbos. Ši situacija dabar jau keičiasi.

O vaikas iš šeimos neatimamas – dabar orientuojamasi į pagalbos teikimą ir vaiko išsaugojimą šeimoje, net jei ir tenka laikinai paimti vaiką į laikinąją globą, kuri gali tęstis daugiausia iki aštuoniolikos mėnesių. Per tą laiką, jei šeima keičiasi, nesikreipiame į teismą dėl tėvų valdžios ribojimo. Ir laikinosios globos tikslas yra grąžinti vaiką į šeimą. Taip pat išnaudojama laikinoji priežiūra, ir ne kartą. Laikinosios priežiūros metu tėvai išsaugo visas teises į vaiką, jie tuo metu turi maksimaliai pusantrų metų keisti savo elgesį ir įrodyti, kad gali auginti vaikus.

Kiek galime, stengiamės šeimoms padėti, siųsti ten, kur jos gautų paslaugas, kad kuo daugiau vaikų liktų savo biologinėse šeimose. Galiu patikinti, kad vaiko paėmimo iš šeimos niekas nemato kaip lengviausio problemos sprendimo būdo. Tai labai sunkus sprendimas tiek šeimai, tiek vaikui, tiek mūsų darbuotojams.

– Kokias atvejais šeimoms pavyksta padėti ir kokiais – ne?

– Labiausiai pavyksta padėti tais atvejais, kai šeimos nori padėti pačios sau. Sakykim, kai besiskiriantys tėvai iš tiesų ieško sprendimų, tada galima sėsti ir kalbėti ir net be teismo susitarti dėl tolesnio vaiko gyvenimo. Tačiau kai tėvai ieško priežasčių kaip tą bendradarbiavimą apsunkinti, kai jie orientuoti ne į rezultatą, o į norą įskaudinti ar pažeminti buvusį partnerį, padėti labai sunku. Reikia įdėti labai daug pastangų, kad tėvai pradėtų matyti tame konflikte vaiką, o ne savo nuoskaudas. Mes tėvus visada bandome atgręžti į vaiką, kad jie suprastų, kaip jis tokioje situacijoje jaučiasi.


Šiame straipsnyje: smurtasvaiko smurtastėvų smurtaspaaugliaitėvų ir vaikų santykiaipagalbos tel

NAUJAUSI KOMENTARAI

O

O portretas
Man 60 metų ir neteko girdėti, kad mano kartos vaikai smurtaudavo prieš tėvus, taip pat ir mano vaiko kartos. Tėvai mylėjo savo vaikus, jais rüpinosi, bet daug dirbdavo ir nebūdavo laiko tiek cackintis, buvo pareigos ir drausmės. Tiesiog net neįsivaizduojama, kad galima būtų buvę šokinėti prieš tėvus.

pensininkė

pensininkė portretas
tėvai turi daugiau bendrauti su vaikais rasti bendrų užsiėmimų kad abi puses domintų tada stiprės ryšys vaikai pajus kad su tėvais galima būti kaip su draugais tada patikės net savo paslaptis vaikus reikia laikyti asmenybėmis o ne nieko nesuprantančiu vaiku ir kad nesikištų į suaugusių reikalus vaikus reikia įtraukti į šeimos veiklą turi turėti ir pareigų kad jaustų ir atsakomybės jausmą bet tai turi vykti tiesiog kaip žaidimas o ne paliepimais ir privertimais

Taip, p.Marija

Taip, p.Marija portretas
Bet kai pakankamai normalūs tėvai sudievina savo vaiką, daro iš jo namie karalių ar karalienę, teko matyti, net atsiklaupusį prieš dvimetę dukrą tėvą, prašantį princesės atleidimo.... tai paskui tokie karaliukai ir princeses patys kenčia gyvenime, kai ne pagal juos būna ir kankina aplinkinius savo neadekvačiu elgesiu. NEPERLEPINKITE VAIKŲ, namie ne ikimokyklinukas turi būti šeimos autoritetas..
VISI KOMENTARAI 7
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių