Pasigendama lankstumo
2023 m. rugsėjo 18 d. Saudo Arabijos sostinėje Rijade vykusioje 45-ojoje UNESCO Pasaulio paveldo komiteto sesijoje tarptautinė komisija patvirtino Lietuvos pateiktą nominacinę paraišką „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra 1919–1939“ ir įrašė Kauno tarpukario Naujamiesčio ir Žaliakalnio urbanistinį ansamblį į prestižinį UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Šis istorinis įvertinimas tapo penktuoju Lietuvos kultūros ir gamtos paveldo objektu šiame sąraše, o statusas įpareigojo šalį skubiai parengti Kauno Naujamiesčio tvarkymo planą. KPD užsakymu Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto mokslininkai ir specialistai parengė Kauno miesto istorinės dalies – Naujamiesčio – ir jos apsaugos zonos tvarkymo plano sprendinius.
Šis valstybinės reikšmės dokumentas apima milžinišką teritoriją, į kurią patenka ne tik unikalus tarpukario modernizmo branduolys, bet ir jį supančios buferinės zonos.
Pagrindinė plano ašis – teisiškai įšaldyti esamus pastatų tūrius, stogų formas ir karnizų linijas, taip pat apsaugoti istorines gatvių išklotines ir vizualinius miesto panoramos koridorius, leidusius Kaunui pelnyti UNESCO Pasaulio paveldo statusą.
Teritorijų planavimo sistemoje TPDRIS paskelbtas plano projektas sukrėtė architektų, urbanistų ir Kauno vystytojų bendruomenę. Jų teigimu, dokumente daug dėmesio skiriama aukštingumo, užstatymo intensyvumo, tankio, matomumo ir kitų parametrų ribojimams. Tačiau ne visada aišku, kaip konkrečiai bus saugomas pats Naujamiestis, jo urbanistinė struktūra, architektūrinis charakteris ir gyvybingumas.
„Tikrai manome, kad tai yra blogas dalykas. Ir mūsų, kaip savivaldybės, ir mano, kaip vyriausiojo architekto, nuomone, jis šiandien visiškai neatitinka miesto interesų. Mes pasiruošę nederinti tokio plano“, – pareiškė Kauno savivaldybės vyriausiasis architektas Gedeminas Barčauskas.
Urbanistiniu požiūriu, planas veikia tik kaip konservavimo priemonė, o ne kaip plėtros variklis. Pasigendama lankstumo ir vizijos, kaip paveldo apsaugą paversti gyva ekonomika, o ne griežtų draudimų rinkiniu.
Mūsų nuomone, tai yra iš principo klaidinga, nes miesto centras turi tankėti. Tarpukariu jis buvo veržlus, drąsiai besivystantis, augantis. Manome, kad ir toliau jis turi būti toks.
Stabdis proveržiui
Kauno vyriausiasis architektas pabrėžia, kad specialusis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, kuriame numatytas vystymas ir plėtra ir matomas kaip sauganti ir gerbianti paveldą priemonė. Būtent saugojimo dalies ir pasigendama.
Naujai parengtame plane kalbama tik apie konservavimą, saugojimą ir gerokai suvaržytą miesto centro plėtrą. „Mūsų nuomone, tai yra iš principo klaidinga, nes miesto centras turi tankėti. Tarpukariu jis buvo veržlus, drąsiai besivystantis, augantis. Manome, kad ir toliau jis turi būti toks. Juk už tą veržlų, optimistišką, nebijantį vystytis miestą gavome UNESCO nominaciją“, – tęsia G. Barčauskas.
Negana to, planas labai smulkmeniškas, esą jame labai daug viena kitai prieštaraujančių metodikų. Anot architekto, naujojo plano taikymas būtų labai sudėtingas ir painus, o jame – daug netikslumų, daug galimybių interpretuoti ir pasukti įvairiomis kryptimis.
Ir mūsų, kaip savivaldybės, ir mano, kaip vyriausiojo architekto, nuomone, jis šiandien visiškai neatitinka miesto interesų.
Jeigu toks planas būtų buvęs anksčiau, daugybė Kauno miesto centro, Naujamiesčio pastatų, kurie dabar yra modernūs, nebūtų galėję atsirasti, pvz., rekonstruota senoji pastato, kuriame veikė „Versalio“ restoranas (netoli Laisvės alėjos ir Vasario 16-osios gatvių sankryžos) dalis, o šalia pristatyta naujoji dalis, V. Putvinskio gatvėje pastatyti nauji daugiabučiai.
„Esame padarę Raudonojo kryžiaus ligoninės kvartalo konversiją. Nusprendėme kurti universalią miesto teritoriją, kurioje gyvens žmonės, bus teikiamos paslaugos. Matome, kad ir šito neįgyvendintume“, – dėsto architektas.
Jis priduria: „Tarpukariu statyto Kauno valstybinės filharmonijos pastato aukštis yra apie 35 m, o naujai rengiamame plane numatyta, kad pastatų aukštis toje vietoje tegali būti 16 m. Lietuvos banko pastatas irgi yra per aukštas. Žodžiu, jie, kur tik galėjo, visur uždėjo apribojimus, visur viską sumažino. Ir galvoja, kad čia yra gerai ir nieko daugiau aukštesnio nebeturėtų būti.“
G. Barčausko vertinimu, viską, kas buvo padaryta po tarpukario, siūloma laikyti taisytinu arba prastos kokybės ženklu. Architektas piktinasi, kad plano rengėjai kvestionuoja visų institucijų, tarp jų ir Kauno paveldosaugininkų, kompetenciją, miesto bendrąjį planą.
Nepataisoma žala
Naujai parengtam planui kritikos negaili ir vienas iškiliausių ir įtakingiausių Kauno bei visos Lietuvos architektų, kurio balsas urbanistinėse diskusijose turi milžinišką svorį – Gintautas Natkevičius. Jis sutinka, kad Kauno Naujamiesčio specialusis planas labai svarbus dokumentas, tačiau jo priėmimo būdas nėra korektiškas ir geras:
„Kauno bendrąjį planą rengė įvairių sričių ekspertų grupė, vertinanti daugybę aspektų – socialinius, transporto, taršos, ekonominius ir kitus. O dabar šis specialusis planas tarsi tampa viršesnis už miesto bendrąjį planą. Ir nėra platesnės diskusijos, nėra visų tų socialinių, ekonominių, transporto ir kitų pjūvių.“
Architektas tęsia, jog susidaro įspūdis, kad visas miestas tarsi pažeminamas maždaug pusantro aukšto. Vienas esminių architekto klausimų – ar vizualinė apsauga gali būti atsieta nuo miesto gyvybingumo. G. Natkevičius atkreipia dėmesį, kad net ir istorinis centras negali egzistuoti vien kaip saugomų fasadų rinkinys. Jam reikia žmonių, veiklos, paslaugų, kavinių, biurų, gyvenamųjų erdvių ir nuolatinio judėjimo.
Todėl vien pastatų žeminimas savaime negali būti laikomas paveldosaugos tikslu. Anot G. Natkevičiaus, svarbu vertinti ne tik tai, ar naujas pastatas bus aukštesnis, bet ir ar jis dera konkrečioje vietoje, ar nepažeidžia svarbių panoramų, ar padeda atgaivinti teritoriją ir ar kuria kokybišką miesto aplinką.
Kultūros paveldo apsauga, G. Natkevičiaus nuomone, nėra vien aukščių mažinimas: „Kaip tik turėtų būti kalbama apie tai, kaip miestų centrai išliktų gyvybingi. Jeigu remtumėmės Venecijos ir kitomis paveldo apsaugos chartijomis, pamatytume, kad jose kalbama ir apie būtinybę išsaugoti gyvus miestų centrus. Juk nenorime, kad centras taptų muziejumi. Miestui tai būtų nepataisoma žala.“
Architektas taip pat kritikuoja plano rengimo viešinimo procesą. Jo manymu, prasmingas dialogas turėtų vykti ne tada, kai dokumentas jau parengtas ir visuomenei pateikiamas kaip šimtų puslapių dokumentas su daugybe konkrečių reglamentų. Esą šiame etape jau sunku diskutuoti iš esmės, nes visuomenė gali pasimesti tarp daugybės atskirų pastatų, sklypų ir kvartalų reikalavimų.
Ar planą dar galima keisti? Teoriškai taip, tačiau G. Natkevičiaus pastebėjimu, tokį didžiulį dokumentą pataisyti yra labai sudėtinga: „Kai kurie dalykai jame, mano manymu, yra ne visai suprantami. Pvz., nelabai suprantu, kodėl vizualinės apsaugos zonos atsiranda ir tokiose teritorijose kaip Freda. Su kuo tai susiję? Girdžiu argumentą, kad saugomi šlaitai. Gerai, bet atrodo, kad saugojimo sluoksnių vis daugėja. Užuot mažėję, jie plečiasi.“
Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dar neįsigaliojusio dokumento reikalavimai jau esą daro įtaką projektams. Kai kuriems vystytojams ar architektams, jo teigimu, jau dabar nurodoma orientuotis į būsimo specialiojo plano sprendinius. Tokia praktika, pašnekovo manymu, kelia klausimų, nes dokumentas dar nėra galutinai patvirtintas ir negali būti taikomas kaip galiojantis teisės aktas.
Kaip tik turėtų būti kalbama apie tai, kaip miestų centrai išliktų gyvybingi.
Kokia miesto ateitis?
Kauno Naujamiesčio specialiuoju planu ir kai kurių jame numatytų apribojimų pagrįstumu abejoja Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto docentas ir architektų biuro „Archas“ partneris architektas Tomas Kuleša:
„Per pirmąjį viešinimą klausiau plano rengėjų, kokiu metodu buvo nustatyta, kad pastatai negali būti aukštesni, pvz., nei 25 m. Atsakymo, kuris leistų suprasti tą metodiką, negavau.“
Architekto manymu, dokumente pernelyg daug dėmesio skiriama apribojimams, tačiau nepakankamai kalbama apie tai, kaip miestas turėtų vystytis ateityje:
„Man atrodo, kad tai yra draudimų komplektas, bet ne vizija. Miestas negali likti sustingęs viename laiko tarpsnyje. Jis yra besikeičiantis, besivystantis, transformuojamas, todėl tokio sudėtingumo ir atsakingumo dokumentas turėtų būti ne vien apie apribojimų ir draudimų sąrašą.“
Jis taip pat kelia klausimą dėl kai kurių įtakos ir vizualinės apsaugos zonų ribų. T. Kulešos teigimu, neaišku, kodėl į jas įtrauktos tam tikros teritorijos, taip pat kaip bus vertinami jau suplanuoti ar pradėti įgyvendinti projektai, kurie neatitinka siūlomų naujų reikalavimų. Kaip vieną iš pavyzdžių jis mini gyvenamųjų namų kvartalo „Nemunaičiai“ teritoriją.
Abejonių architektui kelia ir tai, kad kai kuriais atvejais naujajame plane siūlomas mažesnis aukštingumas nei numatyta galiojančiame Kauno bendrajame plane. Jo teigimu, jeigu bendrasis planas leidžia statyti iki 30 m aukščio pastatus, o specialusis planas nustatytų 25 m ribą, turėtų būti aiškiai paaiškinta, kuo toks sprendimas pagrįstas.
Miestas skirtas žmonėms
Vis dėlto T. Kuleša pabrėžia, kad miesto architektūros kokybės neįmanoma įvertinti vien metrais: „Ne metrai nusako, kaip miestas atrodo. Svarbi pastatų tarpusavio sąveika, jų santykis, bendra harmonija. Greta puikaus ir saugotino tarpukario architektūros pastato nebūtinai būtų gerai pastatyti 25 m aukščio pastatą. Tačiau lygiai taip pat nebūtinai geras sprendimas būtų šalia aukšto tarpukario pastato pastatyti pernelyg žemą statinį.“
Architektas taip pat kritikuoja pernelyg griežtą požiūrį į miesto tankinimą. Jo teigimu, šiuolaikinė miestų planavimo kryptis – kompaktiškų centrų stiprinimas, o ne naujų gyvenamųjų teritorijų plėtra į pakraščius.
Nelabai suprantu, kodėl vizualinės apsaugos zonos atsiranda ir tokiose teritorijose kaip Freda. Su kuo tai susiję?
T. Kulešos manymu, Kaune yra nemažai apleistų, neefektyviai naudojamų ar istoriškai nesusiformavusių teritorijų, kurios galėtų būti pritaikytos gyvenamajai, paslaugų ar kitai miesto veiklai. Tačiau, jo vertinimu, siūlomi specialiojo plano apribojimai gali šį procesą apsunkinti.
„Jeigu norime kokybiško, kompaktiško miesto, ypač kompaktiško miesto centro, tokios teritorijos turėtų būti ne ribojamos, o skatinamos. Miestas skirtas žmonėms gyventi, todėl svarbu, kad čia būtų patogu, kokybiška ir vyktų gyvenimas“, – sako architektas.
Jo teigimu, priėmus visus dabar siūlomus reikalavimus, miesto centre būtų dar sudėtingiau ką nors pastatyti, plėtoti nekilnojamąjį turtą ar projektuoti naujus objektus. Toks modelis, T. Kulešos manymu, neatitiktų kompaktiško ir gyvybingo miesto sampratos.
KPD: tai nestabdys plėtros
KPD atstovai susilaikė nuo išsamių atsakymų „Kauno dienai“ ir rekomendavo įsigilinti į specialųjį planą.
Be to, jie informavo, kad spalio 8 d. KTU vyks viešas svarstymas, kuriame bus diskutuojama įvairiais klausimais, taip pat aptariamos galimos korekcijos.
„Atkreipiame dėmesį, kad paveldosaugos specialusis planas jokio apynasrio plėtrai neuždeda. Plėtrą reglamentuoja bendrasis planas.
Pvz., jei yra jau suformuoti kvartalai, paveldosaugininkai siekia juos ir išlaikyti tokius, o jų viduje statybos ir tankinimas nedraudžiami. Mes reglamentuojame ir siekiame išsaugoti tai, kas UNESCO vertinimu yra vertinga ir kuo grindžiama suformuota išskirtinė modernistinė Kauno vertė.“
(be temos)
(be temos)
(be temos)