Iš Ukrainos – į Vilkiją: mūsų žmonės nepasiduos

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Lietuvą jau pasiekė ne vienas karo pabėgėlis iš Ukrainos. Draugiškus santykius nuo Maidano laikų su ukrainiečiais palaikę Kauno rajono Vilkijos gyventojai taip pat atvėrė savo namų duris.

Rado užuovėją

Su Alina Kostenkova susitikome per Vilkijoje surengtą Užgavėnių šventę, kurios linksmybes dėl karo Ukrainoje vietos bendruomenė pakoregavo ir susirinko palaikyti ukrainiečių.

Nedaugelis iš susirinkusių žinojo, kad į paprastai linksmą lietuvišką šventę atvyko ne itin linksmai nusiteikusi Alina. Tik pirmadienį jauna ukrainietė su seserimis ir vaikais pasiekė joms paruoštus namus Vilkijoje.

Alina šyptelėjo, kad pagaliau pavyko pamiegoti, nes automobilį vairavo pasikeisdamos su seserimi, o kelionė buvo sunki ir ilga. Į susitikimą su Vilkijos gyventojais Alina atėjo viena, nes mažieji (jos dukrelei – penkeri metukai, sesers berniukui – du su puse) užmigo, todėl sesuo liko su vaikais naujuose jų namuose.

Nedidukė, smulkutė moteris pati atrodo lyg vaikas. „Man 30 metų. Aš jau nepriklausomos Ukrainos vaikas, – šyptelėjo Alina. – Norėjau likti Ukrainoje ir gaminti „Molotovo kokteilius“. Norėjau tik vaiką saugiai palikti ir grįžti ginti Tėvynės, bet vyras nesutiko.“

Vilkijoje ukrainietės su vaikais atsidūrė, nes organizacija LDK kilmingųjų palikuonių bendrija ir jos atstovas Kęstutis Markevičius palaikė glaudžius ryšius su Ukrainos „Nacionaliniu korpusu“, kuriame daug Azovo bataliono veteranų.

„Ukrainos nacionalinės gvardijos bataliono „Azov“ vyrai paprašė padėti jų žmonoms, – K.Markevičius iš užančio išsitraukė Ukrainos vėliavą ir išskleidė. Ant vėliavos – daugybė parašų. – Čia yra Donecko „kyborgų“ vėliava. Jie visi žuvo. Kai sodinome ąžuolus žuvusių ukrainiečių atminimui, jie padovanojo mums šią vėliavą.“

Ukrainos Azovo batalionas kovojo prieš Rusijos remiamus separatistus Donbaso regione. K.Markevičiaus ir jo bičiulių rūpesčiu Alina su seserimi ir vaikais yra saugios Vilkijoje.

Ir nors labai sunku kalbėti jaunai ukrainietei, viena ji tikrai žino: “Mūsų žmonės nepasiduos. Tai mūsų žemė ir mes kovosime iki paskutinio kraujo lašo.“

Nebuvo staigmena

Alina sako, kad Rusijos puolimas nebuvo staigmena. Jau kurį laiką pasiekdavo informacija apie grėsmę, tad, kaip elgtis, ką daryti, buvo apsisprendę anksčiau. Pirmiausia moteris su seserimi ir vaikais bėgo į Lvivą. „Susiruošėme per valandą, išvažiavome ir apsigyvenome Lvive išsinuomotame bute. Dabar Lvive išsinuomoti butą jau nerealu. Kainos didžiulės ir butų tiesiog nebėra, nes ką galėjo, tą jau išnuomojo“, – pirmuosius žingsnius dar iki Rusijos įsiveržimo minėjo Alina.

Artimųjų, dėl kurių Alinai labai skauda širdį, skambutis pažadino pirmąją karo dieną, apie 5 val. ryte. Jie ragino moteris bėgti kuo toliau, nes likusius savo namuose jau atakavo Rusijos raketos.

Tereikėjo daryti tai, kas buvo suplanuota. „Man reikėjo penkerių metų vaikui paaiškinti, kodėl jį žadinu naktį, rengiu. Kodėl mes kažkur išvažiuojame. Ir aš viską aiškinu taip, kaip yra, nes, manau, ir penkerių metų vaikas turi žinoti, kas ir kodėl vyksta“, – teigė Alina.

Moterys važiavo sienos link. Iš pradžių vylėsi pasiekti Lenkiją, o paskui  elgtis pagal aplinkybes. Nuo Lvivo iki pasienio su Lenkija – apie 80 km. Pasak Alinos, pirmuosius 40 km įveikė gana normaliai, o likusį atstumą judėjo itin lėtai – po 500 m per valandą.

„Mes stengėmės kuo mažiau gerti vandens ir kavos, nors labai norėjosi miego, bet matėme, kad aplinkui jokių tualetų, tik laukai, tad daryk, ką nori. Degalinėse labai greitai neliko nei maisto, nei vandens, ir jos buvo tiesiog uždarytos“, – kelionės niuansus minėjo Alina.

Sunkiausi buvo paskutiniai kilometrai iki sienos. Be to, teko važiuoti ir atgal. Alina pasakojo, kad nuo Lenkijos pusės ėmė judėti pagalba Ukrainos kovotojams, o automobiliai buvo užėmę ne tik tą eismo juostą, kuria turi važiuoti, bet ir priešpriešinę, taip užkirsdami galimybę važiuoti transportui su pagalba.

Atvyko policija. Teko reguliuoti eismą, kad pagalbos automobiliai galėtų pravažiuoti. Prisidėjo dar kelios valandos. Alina pasakojo, kad atsirado apsisprendusių eiti pėsčiomis, nes taip pasiekti pasienį buvo paprasčiau nei automobiliu. Keliauti pėsčiomis buvo pasiryžusi ir nėščia moteris. Neįvertinusią jėgų moterį Alina pavėžėjo.

Mums skambina, rašo netgi paprasti rusai. Jie prašo atleisti už jų prezidentą, sako, kad jie palaiko mus.

Pačiame pasienyje viskas sprendėsi gerokai paprasčiau nei kelionėje. „Vaiko dokumentus palikau Kijeve, tačiau tai nesukėlė problemų. Tik patikrino mano dokumentus ir praleido. Užtrukau gal kokias penkias minutes. Pasienyje visos procedūros labai supaprastintos, kad tik  žmonės greičiau galėtų pereiti į saugią teritoriją“, – pasakojo moteris.

Karas su civiliais

Pranešimai apie žuvusius vaikus, civilius, karo sąlygomis metro gimdančias moteris negali nejaudinti nė vieno. Alina pasakojo apie apšaudytą didžiausią vaikų ligoninę Kyjive, vaikų darželius. Ji pabrėžė, kad šis karas ne prieš kokius nors karinius ar strategiškai svarbius objektus. Taikiniais tampa civiliai žmonės, gyvenamieji namai.

Moteris labai išgyvena dėl savo artimųjų, draugų, likusių Ukrainoje. „Mes palaikome ryšį su artimaisiais. Kas galėjo, pasislėpė Kyjive slėptuvėse, kurie negalėjo – palieka miestą, keliasi į pakraščius, nes labai sudėtinga situacija Mariupolyje, Charkive. Baltarusiai leidžia į mūsų pusę raketas, renka savo armiją“, – atsiduso Alina.

Ji pasakojo, kad labai daug užsieniečių važiuoja į Ukraina, nori įstoti į jų karinius pulkus, padėti atremti Rusijos karinę agresiją. Moteris žino, kad toli gražu ne visi rusai palaiko Kremliaus sprendimą dėl karo veiksmų Ukrainoje.

„Mums skambina, rašo netgi paprasti rusai. Jie prašo atleisti už jų prezidentą, sako, kad jie palaiko mus. Išgyvena dėl mūsų, linki kuo greičiau grįžti namo ir gyventi taikoje. Tokius žodžius man parašė draugai iš Rusijos“, – paprastų žmonių poziciją minėjo Alina.

Pasak jos, ukrainiečiai raginami socialiniuose tinkluose rašyti ne tik gimtąja kalba, bet ir angliškai, kad kuo daugiau pasaulio žmonių pamatytų, kas vyksta, kokia agresorė yra Rusija.

„Yra daug tinklaraštininkų, turinčių po kelis milijonus sekėjų, todėl stengiamės kariauti ir informacinį karą, kad visi matytų, kas vyksta, kad tai nusikalstama. Mes labai stipriai susitelkėme. Net ir tie, kurie anksčiau pykosi, šiandien yra viena didelė šeima, kuri saugo savo valstybę, savo šalį. Juk tai mūsų žemė ir niekas be mūsų jos neapgins“, – tęsė Alina.

Iš anksto rengėsi

Alina dirbo Ukrainos organizacijoje „Nacionalinis korpusas“. Ji pasakojo, kai tik prasidėjo karas, dar 2014 m., imti organizuoti  teritoriniai gynybiniai pulkai iš visų Ukrainos miestų. Tada jie siunčiami į karščiausius šalies taškus.

„Mūsų organizacija dar iki karo pradžios pradėjo organizuoti mokymus. Rinkosi žmonės, neturintys jokios karinės patirties, niekada nelaikę ginklo rankose, o mes mokėme, kaip elgtis su ginklu, kaip slėptis, kur bėgti esant atitinkamoms situacijoms ir daugybės kitų niuansų karo metu, apie kuriuos jie neturėjo supratimo“, – pasakojo moteris.

Pasak Alinos, perduoti turimas žinias uoliai stengėsi organizacijai priklausantys veteranai, kurie tarnavo karo pradžioje Mariupolyje, Donecke, Luganske. Jaudindamasi ji pasakojo, kad į užsiėmimus ateidavo net ir moterys, 15–16 metų paaugliai, kad prireikus ne tik žinotų, ką daryti, o ir būtų naudingi.

„Mus jau anksčiau pasiekdavo informacija apie rengiamą išpuolį, mes aiškinome visai šaliai, kad reikia ruoštis, kaip ruoštis, kad nesutriktų, kad žinotų, ką daryti“, – apie savo veiklą Ukrainoje užsiminė Alina.

Dar iki karo pradžios imta tikrinti slėptuves ir rengti žemėlapius, kad žmonės žinotų, kur jos yra. Buvo tikrinama slėptuvių būklė, ruošiamos žmonėms slėptis. „Kadangi žinome, kas yra karas, galvojome, kad bus geriau, jei viską paruošime, nors karas ir neprasidės, negu kad prasidėtų, o būtume nepasirengę. Taigi taip, mes ruošėmės, ruošėsi paprasti ukrainiečiai“, – Alinos balsas skambėjo užtikrintai.

K.Markevičius atviras – Ukrainos nacionalinės gvardijos bataliono „Azov“ vyrai paprašė padėti jų žmonoms. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Patriotinė dvasia

Net jei pasauliui vis dar atrodo, kad Rusija Ukrainą užpuolė visai neseniai, ukrainiečiai karine nuotaika gyveno visus aštuonerius metus, ir net gerokai atokesniuose kampeliuose nuo separatistų užimtų teritorijų.

Alina pasakojo, kad dar gerokai iki prasidedant kariniam puolimui Ukrainos parduotuvėse nebeliko parduodamų ginklų. Turintys leidimus ginklams išpirko visus, kurie tik buvo. Net ir moterys pirko sau ginklus. Negalintys nusipirkti skambino ir prašė aprūpinti ginklais, kad galėtų kovoti: jokio skirtumo – medžioklinis lygiavamzdis ar dar koks nors, svarbu – šauna.

Pasak Alinos, ukrainiečiai patriotinius jausmus, kovinę dvasią kelia ne tik dabar visiems žinomais šūkiais iš Gyvačių salos ar epitetais Kremliaus vadui Vladimirui Putinui. Ukrainoje populiarus plakatas, kuriame moteris su šautuvu rankose sako, kad ji augina tris vaikus, todėl prie jų niekam neleis prisiartinti.

„Sieloje neramu ir nebus ramu, nes išgyveni dėl savo tautos, artimųjų, draugų, su kuriais kiekvieną dieną bendravai... – nebaigtas sakinys geriau nei ašaros išdavė Alinos emocijas. – Mes žinome, kad laimėsime, mes žinome, kad apsiginsime. Mes pasirengę nepasiduoti agresoriui. Neleisime Rusijai įžengti į mūsų miestus. Grumsimės iki paskutinio kraujo lašo.“


Šiame straipsnyje: Alina Kostenkovakaras UkrainojeVilkijaAzovpabėgėlėpagaminta-kd

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių