Tėvų skyrybos: kartais teisme vaikas pirmą kartą gyvenime pasijunta svarbus

Nesuvaidinta kančia

Kaltas. Vienas su savo kunkuliuojančiomis emocijomis, kurių jaunesnio amžiaus vaikai dar net negeba atskirti, sutrikęs, išsigandęs ir bijantis atsiverti, susikaupusias emocijas neretai išliejantis pykčiu sau, aplinkai. Maždaug toks yra skyrybų dramą išgyvenančios poros vaiko paveikslas.

"Vienas paauglys atsisėdo ir visą laiką verkė", – Kauno apylinkės teismo psichologės Ina Božokienė ir Justina Grigaliūnaitė sutiko papasakoti, kokius sutrikusius kartais mato vaikus. Kaip jie bijo pasakyti kažką ne taip apie mamą ar tėtį, kai apklausa teisme neišvengiama. Kokius kartais savo išgyvenimus, slegiančius jausmus atskleidžia vaikai?

Psichologės pabrėžia, kad anaiptol ne kiekvienų skyrybų atveju vaikai kviečiami į apklausą teisme. Patys tėvai galėtų apsaugoti atžalas nuo šios procedūros. Deja, labai apmaudu, kartais jie net nesusimąsto, ką vaikui reiškia jų sprendimas. Būna, kad tėvai meluoja, jog vežasi jį į prekybos ir pramogų centrą ar pas odontologą, o galiausiai paaiškėja, kad atvyko į teismą.

Kokį paveikslą vaikas susikuria eidamas į teismą, kur jam teks pasisakyti apie mylimiausių žmonių skyrybų reikalus? Juodai apsirengęs teisėjas su plaktuku rankoje, juodais drabužiais vilkintys kiti proceso dalyviai. Ir jis – mažas, kamantinėjamas šių suaugusiųjų, visiškai vienas – be mamos ir be tėčio.

"Mūsų misija – susidraugauti su tuo vaiku, nuraminti, kad ir kokią informaciją jis turėtų – ėjo pas odontologą ar prekybos centrą. Tėvai teisinasi, esą kitaip vaikas būtų nėjęs, bijojęs", – pastebėjo J.Grigaliūnaitė. Jos pastebėjimus papildė I.Božokienė: "Dažniausiai tai yra tėvų baimės. Jie sako: "Tu tik nebijok". Tokio žodžio išvis neturėtų būti. Mes juk einame tik pasikalbėti."

Teismo psichologėms pirmiausia tenka iškuopti tėvų melą, pasėtą jaudulį, nuraminti, papasakoti, kodėl vaikas yra teisme ir ko iš jo tikimasi. Specialistės kritiškai vertina tėvų sprendimą slėpti nuo vaiko, ką šiam teks patirti. Vos pakėlęs galvą ir pamatęs užrašą "teismas", vaikas supranta, kad visai ne žadėtoje žaidimų aikštelėje atsidūrė.

Maža to, tvyrojusi įtampa, didžiulis nerimas dėl tėvų nesantaikos dar papildoma stresu. Psichologės pastebi, kad daug socialiai nebrandžių šeimų, kurioms atrodo, kad pakanka vaiką pamaitinti, aprengti, o jo nuomonė niekam neįdomi, nemąsto apie tai, ką mažylis jaučia, išgyvena. Regis, egzistuoja tik materialioji pusė, tačiau vaiko vidinis pasaulis yra žymiai sudėtingesnis nei geras telefonas rankoje.

Shutterstock nuotr.

Terapijos seansas

Pagal šiandien galiojančią tvarką vaikų, paauglių apklausos, jų nuomonės išklausymas ikiteisminiuose tyrimuose, civilinėse, baudžiamosiose bylose vyksta dalyvaujant psichologui. Jis padeda apklausti vaiką jo amžiui suprantama kalba.

I.Božokienė ir J.Grigaliūnaitė patikslina, kad nagrinėjant skyrybų bylas nesako, jog vyks vaiko apklausa. Jos aiškina, kad bus išklausoma vaiko nuomonė.

"Aš esu čia tam, kad sužinočiau tavo jausmus ir mintis. Tu gali sakyti tai, ką tu nori, kaip tau atrodo, o ne tai, ką sakė tėtis ar mama. Noriu išklausyti tave", – I.Božokienė taip drąsina mažuosius.

Kartais teisme vaikas pirmą kartą gyvenime pasijunta svarbus pasakydamas tai, ką galvoja, išsakydamas savo norus.

Padrąsinimo prireikia ne tik todėl, kad vaikai ne visada žino, kur jie atsidūrė. Ne visada tėvai paaiškina vaikui, ką jis veiks teisme. Anot psichologių, tenka susidurti su tokiomis aplinkybėmis, kad vaikas ateina nusiteikęs žaisti, pasikalbėti, tačiau kokia tema kalbės, dažnai nežino, tėvai nesuteikia jam tokios informacijos. Įtakos neretai turi ir išankstinė neigiama tėvų nuostata visų skyrybų proceso dalyvių atžvilgiu.

"Norėtume, kad visuomenė suprastų, jog mes vaiko netraumuojame. Priešingai, stengiamės, kad jis kuo geriau pasijustų ir galėtų išsikalbėti. Kartais pastebime, kad namuose vaikas buvo per mažai girdimas, jam neleidžiama pasakyti savo nuomonės, jo nepaklausiama tam tikrų dalykų. Net ir tėvams skiriantis vaiko nuomonės neklausiama. Mes siekiame tinkamai paklausti vaiko, kad jis pajustų, kokia svarbi jo nuomonė. Kartais teisme vaikas pirmą kartą gyvenime pasijunta svarbus pasakydamas tai, ką galvoja, išsakydamas savo norus", – sako psichologė J.Grigaliūnaitė.

Teismo psichologės šyptelėjo, kad dažnai vaiko nuomonės išklausymas tampa ir nedideliu terapijos seansu, kurio metu jis ne tik pasijunta svarbus, bet ir aiškiau suvokia tarp tėvų vykstančius procesus, neretai išsiaiškinama, kad tėvų skyrybos nėra jo kaltė.

Prisiima kaltę

Kauno apylinkės teismo psichologės dar nesusidūrė su atveju, kad į teismą atėjęs vaikas visiškai nežinotų apie tėvų skyrybas. Dažniau būna, kad giliai įveltas į tėvų konfliktą, jis ateina paveiktas labai neigiamų emocijų.

"Atsisėda ir ima verkti. Sakai, kad paprasčiausiai nori pasikalbėti apie tėtį, mamą, tačiau nepavyksta prakalbinti vaiko. Tada duodame piešti. Piešinys labai informatyvus. Kartais pasakau tėvams, kad jie vaiko širdį drasko į dvi dalis. Tie piešiniai padeda vėliau konsultuojant abi šalis. Neabejotinai vaikas nori būti, gyventi su abiem tėvais. Žinoma, kiek kitaip yra, kai šeimoje buvo smurtaujama ar pasitaikė seksualinio pobūdžio atvejų", – patikslino I.Božokienė.

Psichologės tiesiai neklausia vaiko, su kuriuo iš tėvų jis renkasi gyventi kartu. Tai aiškinasi užduodamos projekcinius klausimus – netiesiogiai. Tokios išvados jos neteikia ir teismui. Išklausiusios vaiko nuomonę, psichologės teikia rekomendacijas, išsako pastebėjimus, palankius vaikui.

Specialistės neslėpė apmaudo, kad dauguma tėvų nesupranta, kad kuo skyrybų procesas dramatiškesnis, tuo labiau vaikas pastatomas į jo vidurį. Penkerių – septynerių metų vaikas tėvų skyrybų atsakomybę prisiima sau.

"Kartą mergaitės paprašiau nupiešti šeimą. Ji nupiešė didelę širdį, kurios vienodas dalis skyrė mamai ir tėčiui, o save nupiešė visai kamputyje. Jos tarsi nėra. Ką tai reiškia? Yra tėčio ir mamos konfliktas, jų interesai, o jos nėra, vaikas nebegyvena. Tad kas dedasi toje mažoje širdelėje? Išoriškai vaikas atrodo linksmas, žaidžia ir galima manyti, kad viskas su tuo vaiku gerai, bet kartais mažieji labai giliai nustumia skausmą tam, kad išgyventų. Jie užsisklendžia, tačiau iš tiesų vaiko skausmas niekur nedingsta. Tikro vaiko gyvenimo tėvai per savo emocijas nemato, net nesistengia pamatyti", – kritikos suaugusiesiems negailėjo I.Božokienė.

Psichologiniais tyrimais nustatyta, kad konfliktai ir emocinė įtampa namuose vaikui padaro didesnės psichologinės žalos nei tėvų skyrybos, po kurių pastarieji išlaiko bent minimalų ryšį ir  leidžiama bendrauti su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama. Protingai savo nutrūkusio ryšio dramą sprendžiantys tėvai sutaria ir vaikui net nereikia išgyventi procedūros teisme.

Shutterstock nuotr.

Žaloja manipuliacijomis

Kauno apylinkės teismo psichologės pritaria, kad vaikas turi žinoti apie tai, kas vyksta tarp jo tėvų, tačiau jokiu būdu nepritaria, kad jam būtų pasakojamos įvairios smulkmenos, ypač girdėtų tėvų ginčus finansiniais klausimais.

Skyrybų kontekste vaikas labai dažnai pasitelkiamas kaip priemonė savo asmeninėms ambicijoms, poreikiams, kerštui tenkinti. Anot specialisčių, tai ypač ryšku, kai vieno asmens  emocinis ryšys nenutrūkęs, o antras skiriasi dėl meilės kitam asmeniui. Paliktoji pusė specialiai kerštauja per vaiką.

Tėvai net nesuvokia, kad skaudina vaiką. Tai nepriklauso nei nuo išsilavinimo, nei nuo socialinės padėties.

"Tėvai net nesuvokia, kad skaudina vaiką. Tai nepriklauso nei nuo išsilavinimo, nei nuo socialinės padėties. Kartais po kelis aukštuosius baigę teisininkai, medikai, būdami intelektualesni net skaudžiau elgiasi, taiko rafinuotesnes, labiau žeidžiančias vaiką priemones. Ir nesvarbu ką – save ar vieną iš tėvų, o kartais net abu – kaltindamas vaikas ima žalotis, ne tik emociškai užsidaro, bet tampa ir agresyvus. Tokios būsenos gali baigtis įvairiais sutrikimais", – liekamuosius reiškinius mini J.Grigaliūnaitė.

"Ar tu kalbėjai su kuo nors apie tai, kas čia bus?" – toks nekaltas klausimas kartais atskleidžia jau padarytą žalą vaikui. Taip. Mama sakė, kad jei pasakysiu, kad ne su ja noriu gyventi, tada ir nesusitikinės su manimi", – tokį mergaitės atsakymą citavo I.Božokienė ir stebėjosi: "Kokia manipuliacija ir atsakomybės užkrovimas vaikui, koks žemas suaugusiojo suvokimas."

Psichologės visada pastebi, kai vaikai būna paveikti tėvų manipuliacijų. Kartais jos būna sąmoningos, o kartais ne, tačiau abiem atvejais jos žaloja vaiką. Neretai netiesiogiai vaiko nuomonę formuoja aplinka, seneliai, kurie girdint vaikui dalijasi savo pastebėjimais.

"Kartais rekomenduojame išklausyti vaiko nuomonę negirdint tėvams. Jei teisėjas pritaria, tada iš salės privalo išeiti tėvai. Kartais patys vaikai pasisako, kad kalbėsis tik su teisėju ir nenori, kad jį girdėtų tėvai", – kraštutinius vaiko išgyvenimus  mini specialistės.

Psichologės įsitikinusios, kad besiskirianti pora, norėdama apsaugoti vaiką, pirmiausia turėtų pasirūpinti savo emocinėmis problemomis, išsilaisvinti iš pykčio, pagiežos, nuoskaudų ir išmintingai žiūrėti į esamą gyvenimo tarpsnį.

Teigiamas aplinkos poveikis

Apie vaikų išgyvenimus tėvų skyrybų procese su Kauno apylinkės teismo psichologėmis I.Božokiene ir J.Grigaliūnaite kalbėjomės specialiai tam įrengtoje patalpoje, kuri niekuo nepriminė teismo salės. Priešingai – ryškiaspalviai baldai, žaislai, knygelės, malonus vietoje verdamos arbatos aromatas asocijavosi su žaidimų kambariu ir net namais.

Moterys šyptelėjo, kad ir vaikai, pravėrę šios patalpos duris aikteli iš nuostabos, nes tai būna visai kitoks, nei įsivaizdavo teismą, vaizdas. Tačiau psichologių darbas prasideda gerokai anksčiau, nei jos susitinka su vaiku. Pirmiausia specialistės susipažįsta su byla, o kartu neakivaizdžiai susipažįsta ir su vaiku. Jau koridoriuje pasisveikina ir kreipiasi į vaiką vardu.

"Pasiūlome vaikui išsirinkti, kur norėtų sėdėti. Vaikui suteikiamas pojūtis, kad jis gali rinktis. Ir leidžiame sėsti ten, kur jis nori, tik vėliau pakoreguojame, kad atsisėstų ten, kur reikia. Sukurta maloni namų aplinka leidžia vaikui geriau pasijusti, atsipalaiduoti", – sako I.Božokienė.

Kambaryje esantys žaislai yra savotiška metodika, kuri psichologėms padeda įvertinti vaiko gebėjimus, suvokimą. Seksualinio tvirkinimo metodikai yra skirtingų lyčių lėlių pora. Jei yra tvirkinimo užuomazgų, vaikai specifiškai su jomis žaidžia.

"Tie žaislai neša dvigubą naudą. Mes tuo žaislus naudojame savai metodikai, o vaikui – įdomus užsiėmimas, – aiškina J.Grigaliūnaitė. – Mes per labai trumpą laiką turime vaiką įsivertinti, pasirengti užduoti klausimą jam suprantama kalba, aiškiai ir tikslingai. Klausimus turime užduoti pagal jo amžių ir raidą."

"Mes sukuriame jaukią atmosferą, kad vaikas čia jaustųsi gerai, saugiai, kad paskui galėtų mums atskleisti savo emocijas, nuomonę, išgyvenimus. Turime užmegzti saugų kontaktą, todėl šis kambarys yra toks malonus vaikui – daug spalvų, žaislų", – tęsia J.Grigaliūnaitė.

Shutterstock nuotr.

Pergalė – taikos sutartis

Vis dėlto neišvengiamai artėjama prie to, kai vaikui tenka paaiškinti, kad dabar jau ir teisėjas norės išgirsti jo nuomonę. Kai kurie vaikai patys pasako, kad greičiausiai toje spintelėje yra kamera. Taip, nuo vaiko neslepiama, kad nuo tam tikros akimirkos jo kalbą girdės ir matys kitoje posėdžių salėje. Vaikas žino, kad joje yra tėvai.

"Visi į teismą atėję vaikai vienaip ar kitaip būna nuskriausti, traumuoti. Turi daug neigiamų emocijų dėl šeimoje vykstančių procesų, įtampos. Ikiteisminio tyrimo apklausos kartais būna mažiau jautrios ir mes pačios mažiau išgyvename, nei vaiko nuomonės išklausymas civilinėse bylose. Per skyrybų procesą vaikai išgyvena didžiules emocijų audras. Kartais jie pasako tokių pavyzdžių, kad tą vaiką norisi apkabinti ir niekada nepaleisti", – savo emocijų neslėpė J.Grigaliūnaitė.

Teismo procesui vadovauja teisėjas. Jis užduoda klausimus, kuriuos girdi tik psichologės ir perduoda vaikui jam suprantama kalba pagal amžių ar raidą. Klausimus gali užduoti ir besiskiriantys sutuoktiniai. Psichologių sprendimas dažnai lemia, ar tikrai visus klausimus galima perduoti vaikui.

"Mes žiūrime į vaiką, o ne į besiskiriančius tėvus. Sekame, kad klausimai kuo mažiau traumuotų", – darbo specifika dalijosi J.Grigaliūnaitė. "Stengiamės, pabrėžti, kad ne vaikas yra atsakingas, kad ne jis nuspręs, kad sprendimą priims teismas. Labai svarbu vaikui pasakyti, kad jis nekaltas dėl to, kas vyksta", – tęsė I.Božokienė.

Psichologės prisipažino niekada neišleidžiančios verkiančio vaiko. Mini terapija, palaikymas. Vaikui labai svarbu žinoti, kad jis buvo išgirstas, kad jis labai prisidėjo ir yra nepaprastai svarbus visame procese.

Kada psichologės jaučia palengvėjimą? Būna, kad, teisme išklausę vaiko nuomonę, tėvai pasirašo taikos sutartį. Tai nereiškia, kad pora liks kartu, o tiesiog jie susitars gražiuoju ir vaikas bus apsaugotas nuo begalinio skausmo, kurio tėvai anksčiau nepastebėjo. Teismo salėje televizoriaus ekrane pamatę jų mylimiausio žmogučio liejamas emocijas, susigriebia savo sprendimu, kiek įmanoma, mažiau kankinti vaiką.