Apie šv. Velykų džiaugsmą: tikiu, nes tikrai jį sutikau

"Nežinau, kaip paprastai pasakyti, kas čia atsitiko, kad Kristus prisikėlė", – Velykų išvakarėse nuoširdžiai prisipažino Šventosios šeimos seserų vienuolijos sesuo Fausta Palaimaitė, paprašyta papasakoti, kuo svarbi ir kodėl tokia ypatinga Velykų šventė. Pasak sesers Faustos, ką mes švenčiame per Velykas, yra didžiulis slėpinys, o gamtos atbudimas, margučiai ir visi kiti gražūs dalykai yra tarsi šventės drabužis, papuošiantis tai, kas Velykų šventėje yra svarbiausia.

– Daugelio namuose ant stalų – pintinėlės su margintais kiaušiniais, namai kvepia gardžiausiais valgiais, prie šventinio stalo sėda šeimos ir artimiausi žmonės. Kaip šią šventę švenčiate jūs?

– Per vienas Velykas buvau Brazilijoje. Ten nei pavasario, nei margučių, nei kitų tradicinių atributų nebuvo. Vis dėlto turėjau nusimarginti keletą kiaušinių, kad sąmonėje įvyktų Velykos. Margučiai tarp vietinių sulaukė pasisekimo ir tuoj buvo išsidalyti kaip meno kūriniai. Bet man Velykų šventė yra absoliučiai religinė, ir aš seniai lioviausi ją kažkaip minėti su netikinčiais žmonėmis. Ši šventė man yra labai asmeniška ir kartu bendruomeniška, skirta tiems, kuriems Jėzus Kristus yra viskas. Mano, kaip paskyrusio savo gyvenimą Dievui asmens, savivoka įmanoma tik iš prisikėlimo perspektyvos. Antraip, kaip apaštalas Paulius sako: "Jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tikėjimas tuščias ir mes esame labiausiai apgailėtini iš visų žmonių." Aišku, nieko nuostabaus – per 20 vienuolinio gyvenimo metų esu daugybę kartų žmonių apgailėta ir užjausta, kad man atsitiko tapti vienuole. Ir aš juos suprantu, nes jie dar nepažįsta Kristaus. Na, o aš pirmiausia išgyvenu didžiulį džiaugsmą ir dėkingumą už patį tikėjimą. Už tą didžiulę dovaną, kad galiu sakyti: tikiu, nes tikrai jį sutikau ir dar šįryt su juo kalbėjausi! O bendruomenėje mes, visos seserys, susirenkame švęsti antrąją Velykų dieną ir dalijamės bendryste kartais su vaidinimais, žaidimais, dainomis ar dar kokiais nors labai šventiškais akcentais.

– Lietuviai dažnai Velykas vadina pavasario, gamtos atgimimo, margučių švente. Kokia tikroji šios šventės prasmė?

– Visada būtina mokėti kultūrinę bet kurios šventės raišką. Kitaip neįmanoma iš viso švęsti. Ši raiška paprastai susijusi su gamtos ritmu. Tai labai tinkama ir gražu, tai yra kaip šventinis drabužis, kuris apvelka esmės kūną ir kuris jį išreiškia tinkamai tinkamoje vietoje. Nežinau, kaip paprastai pasakyti, kas čia atsitiko, kad Kristus prisikėlė, bet šis įvykis žmonijos istoriją padalija į dvi dalis: į nuodėmės, mirties karalystę ir išgelbėjimo, arba Dievo pergalės karalystę. Žmogui paliekama laisvė pasirinkti, kur jis nori gyventi. Tikėjimo požiūriu, laukiame antrojo Jėzaus atėjimo, kai gausime tai, ką pasirinkome. Jo pergalė prieš nuodėmę ir mirtį įvyko prisikėlimu, bet dar ne iki galo. Visi mes darome nuodėmes, esame jose iki kaklo, visi mes mirsime. O Kristus mums kiekvienam padovanoja atleidimą ir prisikėlimą. Tai tokia dovana. Tik ją priimame kiekvienas asmeniškai gyvendami tikėjimu. Todėl ir lietuviškos gamtos atgimimas labai tinkamas. Juk medžiai be lapų atrodo visiškai mirę. Jie buvo sušalę per žiemą, o štai pavasarį jie išsprogsta, žydi, veda vaisius. Panašiai ir miręs žmogus atrodo, tačiau jis prisikels, jei pasirinko būti su Kristumi.

– Bažnyčia ragina šv.Velykoms ruoštis visą gavėnios laikotarpį – 40 dienų. Ką daryti, jeigu visas tas savaites buvai užsiėmęs savais reikalais, o Velykos – jau šiandien? Kokie turėtų būti svarbiausi šventės akcentai?

– Čia panašiai, tartum atvažiuotum prie savo mirštančios mamos iš kokio užsienio. Neslaugei ir nebuvai kartu, bet vis tiek tai yra daug – palydėti tau gyvenimą davusį žmogų per gyvenimo slenkstį. Tikėjimo judesys yra asmeniškas. Jėzus mirė už tave, kad dovanotų tau gyvenimą, kad apsčiai to gyvenimo turėtum. Be mokesčių, be reikalavimų ir sąlygų, tiesiog iš meilės. Priimi dovaną arba ne. Šventė labiausiai susijusi su mūsų nuodėmėmis, todėl Bažnyčia ragina atlikti velykinę išpažintį. Tai reiškia – ateiti prie Jėzaus su tuo, ką kasdienybėje darau, bet kas nėra gyvenimas. Gali būti šiaip melas sau, nesąžiningi santykiai, netikęs darbas, kurį dirbu, bet dirbdamas nemyliu žmonių, gali būti didesnės blogybės – neapykanta, kerštas, nenoras gyventi ir iš to kylantys poelgiai. Tai mano mirtis, mano kapas, leidžiuosi į šiuos dalykus kartu su Kristumi, ir ten vyksta prisikėlimas. Tikiu, kad tai bus sunaikinta ir perkeista. Aišku, kelių savaičių sąžinės sąskaita geriau nei dešimt minčių. Ir gera išpažintis geriau negu slaptas pasigailėjimas. Nuo to, kaip kokybiškai buvo atliktas šis tikėjimo ir atgailos judesys, priklausys, kokia bus šventės kokybė.

                                                                                       Vilmanto Raupelio nuotr.

– Kas ypatingo vyksta per šv.Velykas bažnyčiose? Juk kartais žmonės mėgsta pajuokauti, esą ko man ten eiti, – Dievas juk yra visur.

– Tai, kas vyksta bažnyčioje, yra liturginė, arba Dievo garbinimo kalba. Kas tos kalbos nemoka ir iš viso nemano, kad jo gyvenime yra svarbu garbinti Dievą, gal ir gerai, kad neina ir netrukdo tiems, kurie eina garbinti Dievo, dėkoti jam už atpirkimą, išlaisvinimą, už amžinąjį gyvenimą. Liturginei kalbai perprasti reikalinga pagrindinė nuostata – aš esu Dievo, jis – mano Viešpats. Tai mes vadiname atsakingu nuolankumu. Atsakingu, nes įpareigoju elgtis, kaip Dievo kūriniui tinka kuriant jo pasaulį, o nuolankumu – kad ne aš esu visa ko matas, o Kūrėjas. Ir iš viso tikėjime ką nors gali suprasti ir priimti tik atsiklaupęs ant kelių prieš savo Kūrėją, tuo išpažindamas: tu esi viskas, o aš esu tik laikinumo akimirka. Bet bažnyčioje nereikia deklaruoti jokių savo nuostatų. Ir kas tik nori, gali į ją ateiti bet kada, net ir per Velykas. Ką mes ten švenčiame, yra didžiulis slėpinys. Net ir nesuprasdamas, pačiu atėjimu žmogus jau sako, kad jam svarbu tai, kas čia vyksta, nors jis ir negali atsiliepti giesmės žodžiais, nemoka maldos ar atsakymo į bendrą maldą. Vien atsiklaupdamas ir atsistodamas, klausydamas ir eidamas procesijoje žmogus išpažįsta savo tikėjimą tokį, kokį šiandien subrandino.

– Paprastai, artėjant šv.Velykoms, per pasaulio informacinius šaltinius nuvilnija abejonė, ar Jėzus apskritai egzistavo. Ar jis tikrai numirė ir prisikėlė, kaip skelbia Šventasis Raštas ir Bažnyčia, reikalaujant kokių nors apčiuopiamų įrodymų. Arba bent jau imama abejoti, ar tikrai mes tinkamu laiku švenčiame Velykas? Kaip manote, kodėl kasmet grįžtama prie tų pačių klausimų?

– Buvo laikas, kai aš sakiau, kad Dievo nėra, kad manęs nejaudina, ar yra amžinasis gyvenimas. Buvo laikas, kai dėjau galvą, kad nebūsiu vienuolė, tyčiojausi iš tų, kurie eina išpažinties, apkalbinėdavau "davatkas", kad jų tikėjimas netikras. Dabar tyliu kaip žemė. Gailiuosi. Nieko negaliu pasakyti tiems, kuriems vis dar reikia paburnoti prieš Dievo gailestingumą. Kas nori įtikėti, turi prašyti Dievo malonės. Kas nori netikėti, gali tai rinktis. Jei Dievas leidžia juo netikėti ir abejoti, kas gi galėtų uždrausti?

– Technologijoms, mokslo išradimams vis labiau skverbiantis į žmonių kasdienybę kalbos apie prisikėlimą iš numirusiųjų skeptikams sukelia šypseną – esą tai neįmanoma, tai nesuderinama su mokslu ir panašiai. Ką galėtumėte pasakyti tokiems skeptikams?

Prisikėlimas ar Dievo įkūnijimas į Mergelę Mariją nėra įrodymo, o tikėjimo dalykas, nors prisikėlimo įvykis yra pagrindžiamas moksliniais metodais.

– Prisikėlimas ar Dievo įkūnijimas į Mergelę Mariją nėra įrodymo, o tikėjimo dalykas, nors prisikėlimo įvykis yra pagrindžiamas moksliniais metodais. Čia jų dabar nepateiksiu, nes labai nešventiškas užsiėmimas įrodyti, kad mano šventė tikra. Jie gana nuosekliai pristatyti filme "Kristaus byla". Ten sakoma, kad jei kas sąžiningai ieško tiesos, vis tiek susitiks prisikėlusį Kristų. Aš tuo tikiu. Yra toks mokslas – apologetika, kuris grindžia tikėjimą loginiais, moksliniais argumentais. Aš myliu savo tikėjimą, Katalikų Bažnyčią, esu tikra, kad tai gryniausia tiesos išraiška, kokia gali būti Žemėje, ir kad ji pati savyje turi galią sužavėti tiesaus žmogaus sąžinę.

– Šv.Velykų proga didesnio dėmesio sulaukia ir Bažnyčia bei jos tarnai. Lyg ir įprasta, kad moterys vienuolės yra savotiškame Bažnyčios šešėlyje, o ar galima kada nors tikėtis Lietuvos bažnyčiose moterų kunigių?

– Tikiuosi, ne. Moteris Bažnyčioje turi savo vietą. Kol kas beveik visos vietos Lietuvos Bažnyčioje ir vyrams, ir moterims yra laisvos – vos keli kunigai, katechetai ar grupės vienur ar kitus kažką veikia, bet neretai krikščioniškas meilės radikalumas lieka labai atskiestas, todėl tikėjimu kitų ir neužkrečia. Kiekvienas pakrikštytas žmogus yra misionierius, tikėjimo skelbėjas. Kiekvienas atsakingas už bendruomenės kūrimą. Parapijoje gali būti dešimtys įvairių veiklų ir grupių, ir jas turėtų kurti tie pakrikštytieji, kurie dažnai ateina į bažnyčią kaip vartotojai ir kritikuoja, kad kažkas ten negerai. Negerai, nes nepadarei savo dalies. O kitas dalykas – socialinis Bažnyčios mokymas. Tie, kurie nėra vienuoliai ir kunigai, turėtų savo pasaulietinės veiklos srityse burtis į krikščioniškas asociacijas ir atsakingai atstovauti krikščioniškosioms vertybėms savo srityse: medicinoje, informacinėse technologijose, švietimo sistemoje, žemės ūkyje ir t.t. Taigi vietos pilna, prašom darbuotis ir nesigviešti kunigo pareigų. Sakramentinė kunigystė yra dovana, turtas, pašaukimas ir labai sunki atsakomybė. Daugiau pagarbos ir pagalbos kunigams iš pasauliečių tikrai pagerintų jų tarnavimą ir padidintų džiaugsmą ir meilę.

Mano vieta Bažnyčioje yra skelbti Evangeliją – tai ir darau daugybe būdų, dažnai tiesiogiai kalbėdama, tačiau tikrai nepretenduoju į kunigo vietą ar sakyklą. Ir be to neretai nespėju visur nuvykti, kur esu laukiama ir kviečiama.

– Visos šventės baigiasi. O kas po šv.Velykų?

– Oi, niekas nežino, bet šventės Katalikų Bažnyčioje niekada nesibaigia! Mes Velykas iškilmingai švenčiame aštuonias dienas – oktavą, o paskui iki Sekminių tęsis džiaugsmingas Velykų laikas, kuris šiemet truks iki gegužės 20 d. Be to, kiekvieną sekmadienį švenčiame Kristaus prisikėlimą ir kiekvienoje ligoje, tamsoje ir mirtyje viliamės Jo pergalės. Turime tūkstančius šventųjų, kurių mirties dieną – gimimą dangui dieną – švenčiame kiekvienais metais, o kur dar daugiau kaip dešimt mažesnių ir didesnių švenčių bei minėjimų per metus! Po Velykų toliau tęsiasi gyvenimas, apsčiai gyvenimo ir amžinas gyvenimas. Tegul Kristaus prisikėlimas sunaikina visas jūsų tamsybes. Būkite drąsūs meile gyventi.