Kauno apygardos prokuratūroje dirba Estijos praktinio šaudymo vicečempionas. Šio titulo savininkas Egidijus Palaima – vienas sunkiausiai prakalbinamų Kauno prokurorų. Tačiau šį kartą jis neatsakė į pateiktus klausimus tik "taip" arba "ne".

Svarbiausias akcentas – taurės

Patekti į Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro kabinetą – ne kiekvienam įmanoma misija. "Teisingumas sėdi aukštai!" – išgirdęs mano dūsavimus, kad reikės kopti į jo kabinetą penktajame aukšte, replikavo šiame skyriuje trylika metų dirbantis E.Palaima.

Patekus tarnybinės E.Palaimos buveinės vidun, maloniai nuteikė kondicionieriaus išgrynintas oras. "Tiriant tokias bylas galva visada turi būti šviežia!" – buvo pirmoji dingtelėjusi mintis.
Vienintelė šio minimalistinio stiliaus kabineto puošmena – auksu tviskantis bufetukas. Jame – visi svarbiausi kabineto šeimininko iškovoti trofėjai. Kodėl šiuos laiko kabinete, anksčiau Jonavos policijoje vagystes ir įsilaužimus tyręs E.Palaima atsako ne iš karto. Ir nelabai tvirtai: "Kad jie gražiau atrodo negu segtuvai..."

Iš šios ekspozicijos turinio sužinau, kad kabineto šeimininkas – praėjusių metų kariškių varžybų, šaudant iš 25 m atstumo, nugalėtojas, pirmosios vietos laimėtojas svečių įskaitoje šiųmetėse Valstybės sienos apsaugos tarnybos šaudymo varžybose, Lietuvos kariuomenės mokyklos šaudymo iš pistoleto varžybų nugalėtojas... Naujausias titulas – Estijos praktinio situacinio šaudymo vicečempionas, šį titulą iškovojo liepos pabaigoje.

Kelią parodė įtariamasis

"Šaudyti pradėjau gimtosios Jonavos kulkinio šaudymo sporto mokykloje būdamas keturiolikos. Buvau Lietuvos jaunučių rinktinės narys", – pradeda savo pasakojimą E.Palaima. Tačiau netrukus pareiškia tai, ką mažiausiai tikėjausi išgirsti: kad pirmą kartą apie praktinį situacinį šaudymą išgirdo iš įtariamojo nušovus žmogų, kurio bylą tyrė prieš aštuonerius metus.

Tai buvo plačiai nuskambėjęs įvykis automobilių stovėjimo aikštelėje ties Radvilėnų pl. įsikūrusiais Kauno technologijos universiteto rūmais. Tada vienas žmogus buvo nušautas, du sužeisti.
E.Palaima šį ikiteisminį tyrimą nutraukė konstatavęs, kad neviršyta būtinoji gintis.

Labiausiai pašnekovui įstrigo tai, kad teise į būtinąją gintį pasinaudojęs asmuo pats atėjo į policiją nešinas savigynai išduotu ginklu. Atlikus tyrimą buvo nustatyta, kad jis atvyko į šią aikštelę jau prasidėjus susišaudymui. Ir, gindamas sužeistuosius, nušovė juos užpuolusį šaulį.

Gal tai – tik sutapimas, bet prokurorą su šia sporto šaka supažindinęs buvęs įtariamasis nebedalyvauja varžybose jau daug metų. Kelių minučių filmukas apie jas, kurį parodė kabineto šeimininkas, primena scenas iš trilerių. Tik jame bėgiojantys ginkluoti vyrai nėra tokių įspūdingų kūno formų kaip kino ekrane. "Bet mes dažniau keičiame pistoleto dėtuves, o trileriuose su viena šaudoma visą filmą!" – atkerta E.Palaima.

Taikytis į žmogų neteko

"Kas jums šaudymas: patogiausias būdas išlieti emocijas, kurias privalu tramdyti darbe, įprotis, su kuriuo gyvenate jau ne vieni metai, ar tiesiog hobis?" – klausiu prokuroro.

E.Palaima atsako: "Tai tikrai nėra būdas priversti, kad iš tavęs kažkas išbėgtų, ir tu pasijustum lengvesnis... Tai – daugiau būdas nuo visko atsijungti."

"Ką dažniausiai įsivaizduojate taikinio vietoje?" – bandau provokuoti toliau. Kabineto šeimininkas nepasiduoda: "Taikinio vietoje matau tik popierinį taikinį. Noro išsilieti ant kažkokio žmogaus atvaizdo nejaučiu."

Išgirdęs klausimą, ar yra tekę šaudyti ne šaudykloje ir sporto varžybose, lig tol įsitempęs pašnekovas atgyja. "Gatvėje šaudyti nėra tekę. Ir, tikiuosi, neteks", – teigia E.Palaima.

Apsisprendė ketvirtoje klasėje

"Ne kartą teko vykti į gaujų tarpusavio santykių aiškinimosi vietas. Ar niekada ten matyti vaizdai neišplaukė iš atminties varžybose?" – bandau pataikyti į dešimtuką ir aš.

"Niekada, – atsako prokuroras. – Aš nemedžioju. Turiu tik sportinį interesą – pataikyti tiksliai ir greitai."

Toliau tęsiu tardymą: "Priklausote tai pačiai, kaip agurkiniai ir kamuoliniai, kurie pastaraisiais metais – bene pagrindiniai jūsų skyriaus tiriamų bylų "herojai", kartai. Ar jau atsakėte sau į klausimą, kodėl jie ir jūs atsidūrėte skirtingose barikadų pusėse?"

Pašnekovo veide atsiranda susierzinimas, tačiau jis trumpam susimąsto. Ir pirmą kartą pradeda iš toli: "Net pagal tą pačią formą ištekintų raktų rėžiai, žiūrint pro mikroskopą, skirtingi. Taip ir kiekvieną žmogų formuoja skirtinga aplinka. Atsakyti galiu tik į tą klausimo dalį, kodėl aš šiandien dirbu prokuratūroje. Galbūt skambės juokingai, bet jau ketvirtoje klasėje pasakiau, kad būsiu milicininku. Turbūt jau nuo tada man būdingas siekis atkurti teisybę."

Atsisakė piešti portretą

"Nupieškite tipiško šiandienio Kauno nusikalstamų gaujų nario portretą", – prašau prokuroro. Ir pašnekovas, pripratęs šiame kabinete pats uždavinėti klausimus, jau pradeda nervintis.
"Net nesiimčiau!" – nesileidžia į jokias diskusijas šia tema. Tačiau, man neatlyžtant, galiausiai pradeda kalbėti apie tai, ką labiausiai norėjau išgirsti: "Ir ten yra visokių –  vieni niurzgos, kiti visada šypsoti, treti kiaurai veria akimis, su ketvirtu jau gali bendrauti normaliai. Nėra kažkokio tipinio portreto – jie visi skirtingi."

Pasukus pokalbį apie asmeninį gyvenimą, prokuroras vėl po truputį traukiasi į kiautą.

"Nei šeimoje, nei giminėje teisėsaugininkų nebuvo. O kas suformavo mano nuostatą tapti juo, atsakyti negaliu. Nors ne visi klasėje norėjo būti milicininkais – buvo norinčių tapti ir kosmonautais. Bet aš turbūt labiau mėgstu vaikščioti žeme nei skraidyti", – pasakoja E.Palaima.

Skaudi išpažintis

"Ar niekada nesigailėjote pasirinkęs šią profesiją?" – klausiu toliau ir kabineto šeimininkas pagaliau pratrūksta: "Būdavo... Tokių nuotaikų pasitaikė ir dirbant prokuratūroje. Sakoma, kad entuziazmas darbe išnyksta per pirmus dešimt metų – tada daug ką pradedi vertinti kitaip. Nepasakyčiau, kad entuziazmas prapuolė, bet yra buvę momentų, kai, nesulaukus visuomenės palaikymo, nusvyra rankos, arba kai žmonės, prisižiūrėję filmų, kuriuose viskas išsisprendžia per 40 minučių, nori ir realiame gyvenime, įvykus nusikaltimui, visko iš karto ir greitai."

"O mes, – tęsia E.Palaima, – tiriame metus, dvejus, kartais dešimtmetį, ir nėra rezultato. Nes didžioji dalis nusikaltimų planuojami iš anksto, kruopščiai sunaikinami ir jų pėdsakai.

Užsakomosios žmogžudystės – tai ne buitiniai konfliktai. Tu stengiesi, bet ne visada pavyksta. Kartais esi ir nepelnytai apkaltintas neveiklumu ar kitomis nebūtomis nuodėmėmis. Jau nekalbant apie nesenus Kauno įvykius, kai jautėsi ypač stiprus visuomenės nusiteikimas prieš mus. Tada net vaikams teko sakyti, kad niekam neatidarytų namų durų."

Savas tarp svetimų

Daugiau išpešti iš pašnekovo apie jo šeimą nepavyko. "Šia tema nešnekėkim", – nukirto jis, net nejusdamas, kaip giliai atsiduso.

"Ko sau negali leisti save gerbiantis prokuroras?" – nukreipiu pokalbį kita linkme.  "Hm... – pradeda kabineto šeimininkas ir po pauzės pratęsia: – Ko gero, užmiršti, kad jis yra prokuroras. Paprastas pilietis gali girtas vairuoti automobilį ir kitą dieną vėl ateiti į darbą, o prokuroras po tokių dalykų kitą dieną darbo jau neturės. Tačiau to konstatavimas nereiškia, kad taip norėčiau elgtis ir aš."

Ar jį labai varžo šios pareigos? "Nuėjus į kompaniją ir prasidėjus diskusijai apie mano darbą, stengiuosi jos išvengti. Ypač jei ta diskusija – neracionali", – neslepia E.Palaima.

Už tai šaudymo kolegoms, anot pašnekovo, visai neįdomu, kokia jo profesija. O jis to, kad yra prokuroras, niekada neafišuoja.

Vėl grįžus prie kabineto šeimininko širdžiai mieliausios temos, netikėtai paaiškėja, kad jis minėtame bendraminčių būryje – vienintelis prokuroras. Tarp pardavimo vadybininkų, ūkininkų, farmacininkų, kitų jėgos struktūrų atstovų. Yra net viena kosmetologė. Žodžiu, šis iš pažiūros toks teisėsaugos atstovams būdingas hobis tarp šios profesijos atstovų – mažai populiarus.

Tarp kolegų – balta varna

Teisybės dėlei, panašų atradimą teko konstatuoti ir rengiantis pokalbiui su E.Palaima.

Prokuratūros vadovai, atiduodami pagarbą pavaldinio rankos taiklumui, vis dėlto apibūdino jį kaip baltą varną jų sistemoje: "Pas mus nėra reikalavimų, kad prokuroras mokėtų šaudyti – tarnybinį ginklą turi tik vienetai."

"Ar nesijaučiate tarp kolegų balta varna?" – neiškenčiu nepaklaususi pašnekovo ir aš. "Manau, kad tikrai niekam netrukdau",  – atsako E.Palaima. – O kadangi viena iš mano specializacijų – ikiteisminių tyrimų, susijusių su dideliais kiekiais ginklų bei sprogmenų, kuravimas, randu bendros kalbos apie juos ir su kolegomis."

Anot pašnekovo, tekę diskutuoti su kolegomis ir apie detektyvinius serialus. Užkliuvo, kad juose DNR tyrimai padaromi per 45 minutes. "Mes dažniausiai to laukiame mėnesių mėnesiais", – atkreipia dėmesį į gana opią problemą prokuroras.

Nenori būti kopija

Plačiau diskutuoti apie šiandien televizorių ekranus okupavusią detektyvinę produkciją E.Palaima teigia negalįs – jau porą metų nežiūri televizoriaus.

"Iš pradžių nustojau žiūrėti kriminalines laidas. Užtenka to negatyvo darbe – jau jaučiu jo perteklių", – prisipažino prokuroras ir čia pat patikslino, kad vieninteliais vertais dėmesio jis laiko senuosius kūrinius apie Šerloką Holmsą, kurie dar nėra persunkti smurto. Tik juose dar randa ką nors įdomaus.

"O kas jūsų idealas realybėje?" – klausiu E.Palaimos. Ir vėl išgirstu pašnekovui būdingą atsakymą: "Nesistengiu į ką nors lygiuotis. Žinau savo galimybes ir kiek kurioje vietoje galiu pasitempti. Manau, kad geriau išlikti savimi, nei būti kieno nors kopija."