Batniavos seniūnijos gyventojui Juozui Kamantauskui gegužės 4 dieną sukako 100 metų. Dabar Kauno rajone gyvena penkiolika senolių, skaičiuojančių antrąjį savo gyvenimo šimtmetį.

Jie labai skirtingi, tačiau visus juos vienija optimistinis požiūris į gyvenimą. Juozo Kamantausko žodyne nėra žodžių „stresas“, „depresija“, „krizė“. „Iš tėčio kiekvienas galėtų pasimokyti, kaip nedejuojant įveikti sunkumus“, - didžiuojasi sūnus Keistutis Kamantauskas.

„Esame pokario vaikai. Teko slapstytis bunkeriuose, gyventi baimėje, tačiau, skirtingai nei kitiems, nereikėjo badauti. Valgėme pelų duoną, tačiau prie jos visada buvo mėsos. Kai baigdavosi aviena, skersdavo kiaulę. Nors gyvulių auginti buvo galima ribotą skaičių, tėvelis sugebėdavo išsisukti. Ant stalo visuomet buvo pieno, sviesto, grietinės. Mes nesulauksime tokio amžiaus, nes per daug gerai maitinomės ir prikaupėme cholesterolio“, - broliui antrino jubiliato dukra Danutė.

Juozas Kamantauskas gimė Vilkijos valsčiaus Lygainių kaime, Prano ir Liudvikos Kamantauskų šeimoje. Tėvai augino 4 vaikus, Juozukas - antras šeimoje. Mokėsi Vilkijoje, baigė 4 klases. 1939 m. balandžio 29 d. susituokė su Ona Kavaliauskaite, užaugino 3 vaikus - Valentą, Danutę ir Keistutį.

Likimas amžiaus jubiliejų švenčiančiam senoliui buvo maloningas. Juozas Kamantauskas - 1941-1945 metų karo dalyvis, dalyvavo paimant Drezdeną, tačiau laimingai sugrįžo į namus. Jis apdovanotas net keturiais medaliais.

Gyveno kaime, dirbo valsčiaus pirmininku, Kelių valdyboje - brigadininku, Batniavos tarybiniame ūkyje laukininkystės brigadininku, o jau būdamas pensininkas, vis dar dirbo ūkyje darbininku. Žmona Ona, nors buvo 11 metų jaunesnė už Juozą, mirė prieš 20 metų. Kol dar turėjo sveikatos, visada linksmas ir žvalus, J.Kamantauskas gyveno vienas, augino daug gyvulių. Kai senolis visai pasiligojo, į tėvų namus sugrįžo duktė Danutė, kuri ir dabar nuoširdžiai rūpinasi šimtmetį pasitikusiu tėveliu.

„Jis ir dabar mane išbara, kodėl laikome tiek mažai gyvulių. Dažnai ropščiasi iš lovos ir sakosi eisiąs melžti karvių“, - šypsosi duktė.

Penkių anūkų ir trijų proanūkių sulaukęs senolis dar gana tvirtas buvo iki 99 gimtadienio.

„Per savo gyvenimą tėtis nėra surūkęs cigaretės. Du stikliukai stipriosios - tokia alkoholio norma per retai pasitaikydavusius balius. Tai ir yra tėvelio ilgaamžiškumo paslaptis. Tiesa, gydytojai jį jau buvo nurašę prieš 20 metų, kai susirgo pankreatitu, tačiau jis paneigė visas daktarų prognozes. Gyvenime sveikata nesiskundė, tačiau sirgimo procesas jam patikdavo, kai gražios slaugės ir sesutės aplink šokinėdavo ir rūpindavosi“, - šmaikštavo sūnus.