„Seserys“: filmas apie garsias Kauno šeimas

Džiaugiasi pasirinkimu

M. ir K.Petrauskų muziejuje, į kurį kauniečiai rinkosi pamatyti režisierės Lilijos Kopač ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Žydų gelbėjimo ir atminimo įamžinimo skyriaus vedėjos Danutės Selčinskajos sukurto filmo "Seserys", du šio įtaigaus, šilto, profesionalaus kūrinio personažai sėdėjo pirmoje žiūrovų eilėje. Tie personažai – tai smuikininkė, Bostono (JAV) universiteto profesorė Danutė Pomerancaitė-Mazurkevič ir jos gelbėtojų Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės bei Kipro Petrausko dukra grafikė Aušra Petrauskaitė.

Abi šios brandaus amžiaus, bet žavesio nepraradusios moterys, žiūrėdamos į ekraną, ne kartą slapčia braukė neklusnias ašaras. O ekrane mirgėjo turtingas, įvairialypis prieškario Kauno muzikinis gyvenimas, nuotraukos ir filmuoti kadrai iš Pomerancų ir Petrauskų šeimų gyvenimo.

Anot D.Selčinskajos, "Seserys" – tai jau ketvrtas drauge su L.Kopač sukurtas filmas apie jaudinamas žmogiškumo apraiškas Holokausto metu. "Būtent, kai yra tokios ribinėse situacijos, ir atsiskleidžia žmogaus siela. Esame laimingos, kad neapsirikome pasirinkdamos ketvirtajam mūsų kūriniui Petrauskų ir Pomerancų šeimas. Ir ne vien todėl, kad šios šeimos paliko ryškius pėdsakus Lietuvos kultūros istorijoje, bet dar ir todėl, kad tai buvo labai šilti, gražūs įvairiomis prasmėmis žmonės. Kaip, beje, ir jų palikuonys", – sakė D.Selčinskaja.

D.Pomeranco pėdsakas

Filmas buvo rodomas name, kurio viename iš butų tarpukariu gyveno žinomos aktorės Elenos Žalinkevičaitės-Petrauskienės ir nepakartojamo tenoro, nepaprastai Lietuvoje mylėto dainininko Kipro Petrausko šeima.

Kaip į ją pateko ir augo džiazo pradininku Lietuvoje laikomo D.Pomeranco (manoma, kad būtent jis, studijuodamas Berlyno konservatorijoje, įkalbėjo Danielių Dolskį atvažiuoti į Kauną) ir jo žmonos Rivos dukra Danutė? Į tai atsako filmo kūrėjos, pasitelkusios iki šiol neregėtas tarpukario Kauno filmuotas akimirkas, nuotraukas, negirdėtas melodijas, VDU istoriko dr. Lino Venclausko komentarus, A.Petrauskaitės išsaugotus laiškus, atvirukus, jos ir Danutės prisiminimus.

Filme pasakojama apie D.Pomeranco (1904–1981) iniciatyva XX a. ketvirtajame dešimtmetyje įkurtą džiazbandą, su kuriuo jis grojo "Konrado", "Monikos" kavinėse. Netrukus šis ansamblis meistriškumu ėmė varžytis su garsiuoju "Hofmeklerbandu", grojusiu "Metropolio" restorane. Būtent su šiuo D.Pomeranco, kuris stebino virtuoziškomis smuiko improvizacijomis, orkestru solistas Antanas Dvarionas 1936 m. Londone įrašė vienuolika plokštelių – madingų tango, valsų, fokstrotų melodijų rinkinį.

Deja, karo pradžioje talentingas smuikininkas ir džiazo pradininkas Lietuvoje kartu su žmona Riva buvo uždaryti į Kauno getą. Tačiau ir čia drauge su Moiše Hofmekleriu išliko kūrėjais, kėlusiais likimo draugų dvasią – suorganizavo 40 muzikantų kalinių orkestrą, rengė dideles simfoninės muzikos programas. Bet koks buvo D.Pomeranco ryšys su Petrauskais?

Mergytė iš bulvių maišo

K.Petrausko žmona Elena gerai pažinojo D.Pomeranco žmonos seserį. Kai Pomerancai nutarė gelbėti gete gimusią ir čia pusantrų metukų sulaukusią savo dukrelę nuo tikros pražūties, nusprendė kreiptis pagalbos į Petrauskus. Ir neapsiriko – filme apie tai gan smulkiai papasakota ir parodyta.

Be to, po jo peržiūros salėje sėdėjusi buvusio Kauno kailių fabriko "Lapė" direktoriaus Balio Simanavičiaus dukra Marija Rupeikienė patvirtino, kad išvežtą iš geto vaistais užmigdytą Pomerancų mėlynakę dukrelę maiše su bulvėmis atgabeno į Petrauskų namus ir perdavė į rankas E.Petrauskienei jos, Marijos, tėvelis B.Simanavičius. Jis ir Danutės vardą jai suteikė.