– Pradėkime pažintį nuo jau įvykusio fakto. Baigėsi Lietuvos kartingo čempionatas. Tapai Lietuvos bronzos laimėtoju FIA OK Junior kategorijoje. Tik per plauką nuo vicečempiono ar čempiono. Jautiesi laimingas?

– Žinoma, nors prisiminus pastarųjų varžybų etapo finalą trumpam ir sugrįžta emocijos. Atrodo, jei tik galėčiau sugrąžinti laiką atgal, ko gero, viską daryčiau kitaip. Tos dienos varžybos klostėsi puikiai, žinojau, kad reikėjo tik finišuoti ir sidabras būtų buvęs mano, tačiau neįvertinau konkurentų ir jų veiksmų. Na, čia toks sportas. Tiesiog taip įvyko, kad, užsidegus žaliam šviesoforo signalui, po pirmo posūkio likau už trasos ribų. Buvo apmaudu, bet dabar tai priimu kaip patirtį. Svarbiausia, kad visi sveiki (šypsosi).

Nors siekis buvo gerokai aukštesnis, džiaugiuosi šiuo savo pasiekimu. OK Junior kategorijoje, kai važiuojant tokia technika  Lietuvos trasose greitis siekia iki 124 km/val. ir varžovai neleidžia nė sekundės atsikvėpti, – smagu iškovoti ir bronzą. Lietuvos kartingo federacijos kasmet organizuojamas apdovanojimų renginys man jau tapo gražia tradicija. Čia vykstu ketvirtus metus iš eilės – tiek, kiek esu profesionalaus kartingo sporte.

Pavojinga: lenktynių trasose Linas kartais pasiekia ir 124 km/val. greitį.

– Kaip susižavėjai kartingo sportu, gal juo užkrėtė tėvai?

– Kodėl kartingas? Aš pats to neprisimenu, bet mama pasakojo, kad būdamas vos vienų sėsdavau į batų dėžę (neva automobilį), pasiimdavau žaislinį vairą, o sesė turėdavo mane stumdyti. Jokių kitų žaislų man nereikėjo – tik mašinų. Dvejų metukų vardijau visų automobilių modelius ir markes, tad jau nuo tada tėvai pradėjo mane vežtis į visas sportinių automobilių varžybas, kurių nepraleidžiu iki šiol. Žinojau kiekvieno lenktynininko pavardę, turėjau būtinai įlipti į kiekvieną sportinį automobilį, jei tik būdavo galimybė, ir tikrinti, kiek AG jis turi. Kai man suėjo penkeri, mama parašė į Lietuvos kartingo federaciją, tačiau buvau dar per mažas šiam sportui – teko laukti, kol paaugsiu. Nuo septynerių su puse pradėjau lankyti pramoginių kartingų mokyklėlę Kaune, o jau po mėnesio dalyvavau savo pirmose varžybose ir laikiau taurę rankoje. Tačiau į profesionalų sportą atėjau palyginti neseniai. Nepasakyčiau, kad tėvai mane juo užkrėtė (šypsosi): mūsų šeimoje nėra lenktynininkų. Ko gero, aš juos įtraukiau į šį sportą.

– Esi prasitaręs: „Nebijau svajoti drąsiai – noriu tapti greitu lenktynininku ir net pasaulio kartingo čempionu.“ Ko reikia, kad į dangų paleista vaikiška svajonė taptų tikrove – gero trenerio, finansų, laiko, tam tikrų charakterio savybių?

– Aš ir dabar neatsisakau šios svajonės. Ji, ko gero, nelabai vaikiška. Reikia trijų dalykų – noro, galimybių ir sąlygų. Kiekvienas profesionalus sportininkas privalo taip mąstyti. Turėti tikslą ir žinoti, ko sieki, yra lyderių bruožas, tik reikia suprasti, kad prireiks ne vienų metų sunkaus darbo. Šiame sporte gali būti visokių netikėtumų, tarkim, kai atrodys, kad jau gali drąsiai pasirodyti Europos ar pasaulio čempionatuose, tiesiog pritrūks finansų ten išvykti ir tavo svajonės galbūt nusikels į tolimą ateitį. Vis dėlto jos veda mane į priekį ir verčia tikėti tuo, kas kitam atrodo neįmanoma.

– Ar šiuo metu gokartą nuomojiesi? Apie kokias sumas kalbame, kad tėveliai, kurių vaikai norėtų išbandyti šį sportą, geriau įsivaizduotų?

– Pernai, kai perėjau į aukšto meistriškumo FIA kategoriją, teko įsigyti savo techniką, nes kitaip neapsimokėtų finansiškai. Deja, šiemet ją vėl reikėjo keisti į naują, nes perėjau iš Mini į Junior klasę. Žinoma, dalyvaujant Lietuvos kartingo čempionate ir kitose varžybose reikėtų turėti atsarginį važiuoklės komplektą ir variklį, tačiau mano biudžetas labai mažas, todėl šį sezoną turėjau tik vieną gokartą ir vieną variklį.

Aukšto meistriškumo sportas negali būti pigus. Jei nekainuoja technika, tuomet kainuoja speciali sportinė apranga, gokartų nuoma, trenerių paslaugos, papildomos treniruotės, išvykos į užsienį. Mano sportas taip pat be galo brangus, todėl dar labiau vertinu tai, ką turiu. Kartais žinau, kad galėčiau finišuoti dar geriau, tačiau pasiekti tikslą sutrukdo būtent finansai, t. y. tų kelių šimtų ar tūkstančių nenuvažiuotų ratų trūkumas, taip pat tarptautinių varžybų patirties stoka. Šį sezoną teko kelis kartus važiuoti tiesiai į varžybas be jokių papildomų treniruočių. Tai buvo nemažas iššūkis. Nepaisant to, man pavyko užlipti ant antro podiumo laiptelio. Kad ir kaip sunku pripažinti, be treniruočių šiame sporte greitas nebūsi. Reikia semtis patirties tarptautinėse varžybose, kur apie 30 lenktynininkų varžosi vienoje grupėje. Tai mano svajonės dalis.

Tikiu, kad savo pavyzdžiu galiu motyvuoti, paskatinti sportuoti ir kitus – savo bendraamžius, klasiokus, feisbuko sekėjus, net ir suaugusiuosius.

– Turbūt turi rėmėjų, nes vien tėveliams finansuoti šį hobį būtų be galo sunku, o gal net neįmanoma?

– Džiaugiuosi, kad yra ir daugiau žmonių, įmonių, šiame kelyje palaikančių finansiškai. Jų paspirtis leidžia judėti pirmyn ir suteikia daug motyvacijos. Profesionalus techninis sportas sunkiai įsivaizduojamas be rėmėjų ir partnerių, kurių pagalba labai reikalinga technikai įsigyti, jai remontuoti ir išvykti į varžybas Lietuvoje ar už jos ribų. Džiaugiuosi, kad įmonių vadovų požiūris keičiasi. Vis dar labai sunku, bet įmanoma, net ir būnant paaugliu, rasti partnerį, su kuriuo galima kurti projektus. Juk tai investicija į sportą ir siektinas pavyzdys kitiems. Kartingo sportą garsinu ne tik savo pasiekimais. Esu aktyvus socialiniuose tinkluose, kur dalijuosi asmenine patirtimi ir rašau, kad net ir labai vėlai pradėjus profesionaliai sportuoti – viskas įmanoma! Todėl tikiu, kad savo pavyzdžiu galiu motyvuoti, paskatinti sportuoti ir kitus – savo bendraamžius, klasiokus, feisbuko sekėjus, net ir suaugusiuosius. Sportas labiausiai padeda siekti tikslo, ugdo ryžtą, drąsą, ištvermę. Na, o norai, kaip ir svajonės, turi savybę išsipildyti. Svarbiausia tuo tikėti.

Pergalė: su treneriu K. Pakrosniu pasidalytas apdovanojimų džiaugsmas dar saldesnis.

– Dažnai berniukai renka automobilių modeliukus. Gal, būdamas daugelio varžybų prizininkas, nuo šiol kolekcionuoji tik taures ir medalius?

– Iš tiesų turiu tokią kolekciją, kurioje yra per 500 automobilių modeliukų ir nė vieno vienodo. Jau nustojau juos rinkti, nors kartais, kai pamatau itin retą modelį, nusiperku. Taurės man yra kaip prisiminimas tam tikrų varžybų ar sezono. Tai labiau įvertinimas už pastangas. Kiekvieną kartą prisimenu, kur ir kaip kurią iškovojau.

– Ar esi kada skaičiavęs, kiek tų varžybų jau būta, kiek taurių, medalių laimėta?

– Kalbant apie profesionalaus sporto varžybas, Lietuvos kartingo čempionatas vyksta daugiau nei septynis mėnesius ir jis sudarytas iš šešių varžybų etapų. Jei pavyksta išvykti už Lietuvos ribų ir dalyvauti kituose čempionatuose, varžybų gali būti ir daugiau. Šiais metais dalyvavau varžybose „Baltijos kartingo taurė 2022“, kurios vyko Estijoje. Kitais metais šios varžybos vyks kiekvienoje Baltijos šalyje po etapą. Džiaugiuosi, kad atsirado puikių galimybių varžytis su labai stipriais šių šalių sportininkais. Na, o taurių, jei sudėčiau pramoginių kartingų mokyklos ir sportinių kartingų, laimėtų per pusšeštų metų, turiu prikaupęs 47. Jei tik sportinių kartingų – 24.

– Kartingas – sezoninis sportas. Štai nuaidėjo apdovanojimų fanfaros, o kas dabar? Kaip palaikysi formą per žiemą, kai negali sukti ratų lenktynių trasoje?

– Mūsų varžybos ir treniruotės vyksta visos Lietuvos kartodromuose, tačiau aukšto meistriškumo sportui vien to neužtenka. Dar reikalinga fizinė ištvermė, sveikas kūnas ir gera forma. Todėl daugiau nei šešerius metus lankau fizinio rengimo treniruotes „Fitness for Race“ klube, kur profesionalūs treneriai ruošia mane varžyboms. Lankau Kauno džiudžicu klubą. Nors tai nėra mano pagrindinis hobis, tačiau jis labai papildo kartingo sportą. Beje, kas turi finansų, gali sukti vairą Italijos trasose ir žiemą. Perėjus į profesionalų sportą teko ir man savaitę ten stovyklauti. Tikrai labai naudinga prieš sezoną, bet ne visada yra galimybių ten išvykti. Tokių treniruočių alternatyva – lenktynių simuliatorius.

– Kuo dar domiesi, be kartingo ir lenktynių? Ar dar turi laiko tiesiog panaršyti telefone, nueiti su draugais į kiną?

– Mūsų laikas labai suplanuotas, tenka daug dirbti, kad pasiektume gerų rezultatų. Kai vyksta čempionatas, to laiko lieka dar mažiau. Kartais dėl varžybų tenka praleisti ir pamokas, o paskui vytis. Kol kas viską suderinu: užtenka laiko ir draugams, ir telefonui (juokiasi). Man dar patinka projektuoti trasas. Ko gero, kiekvieną trasą, kurioje vyksta pasaulio kartingo ir automobilių varžybos, mintinai galėčiau perpiešti. Turiu gerą regimąją atmintį.

– Didžiausia tavo svajonė?

– Tapti greitu lenktynininku ir pasaulio kartingo čempionu! Nesakau, kad tai bus rytoj! Einu link jos po mažą žingsnelį, tad pirmiausia norėčiau dalyvauti Europos ir Pasaulio čempionato varžybose.

– Kaip save įsivaizduoji po penkerių metų?

– Savo sportinę patirtį noriu perduoti kitiems – žengiantiems pirmus žingsnius kartingo sporte. Savo ateitį noriu sieti su šiuo sportu. Esu net universitetą nusižiūrėjęs, kur galėčiau ir mokytis, ir sportuoti.

– Kam norėtum padėkoti?

– Už suteiktą galimybę dalyvauti 2022 m. Lietuvos kartingo čempionate pirmiausia esu dėkingas savo tėvams, partneriams ir svarbiausiems man dviem žmonėms – profesionaliam treneriui ir mechanikui Taavi Toobalui, kuris užaugino ne vieną Estijos čempioną, taip pat ir F2 lenktynininką Jüri Vipsą. Ačiū, treneri, už pagalbą varžybų metu ir vedimą į pergales. Tai jūs kiekvieną kartą atvykdamas į Lietuvą man sakėte, kad kiekvieni išbandymai mus ruošia ateičiai ir viskas yra pasiekiama įgavus patirties. Noriu padėkoti ir treneriui mechanikui Karoliui Pakrosniui už prisijungimą prie mano kelionės, už treniruotes ruošiantis varžyboms, technikos priežiūrą, draugystę.

– Artėja Kalėdos, ką norėtum rasti po egle?

– „Nike Jordan“ kedus, dar labai norėčiau lenktynių simuliatoriaus. Jo reikia norint tobulinti vairavimo įgūdžius ne sezono metu. Ko gero, visi lenktynininkai jį turi ar bent jau turėtų turėti.

Lino mama Vaida: šis sportas – jo paties pasirinkimas

Daugelis be galo užimtų vaikų kartais užaugę kaltina tėvus, kad per būrelius neturėjo vaikystės. Ar nebijau, kad taip nutiks ir mums? Ne, šis sportas – jo paties pasirinkimas. Manau, Linas turi tikrai gražią vaikystę, hobį, bendraminčių draugų ir žino, kad papildomas užimtumas sporte – tik jo tikslo siekimo dalis.

Koks mūsų, tėvų, indėlis į sūnaus hobį? Manau, nemažas. Kadangi treniruotės vyksta įvairiuose šalies kartodromuose, ilgą laiką tekdavo važinėti kartu, ypač jei komanda būdavo iš kito miesto. Tačiau šiais metais Linas dirbo su kauniečiu treneriu ir mechaniku, tad mums buvo labai patogu: išleisdavome juos abu. Kai šalia nėra tėvų, lengviau tiek treneriams, tiek ir pačiam sportininkui. Linas prašo senelių, tetų, dėdžių nevažiuoti į varžybas, nes vienam jam lengviau susikaupti. Todėl visi, tai žinodami, stebi jo rezultatus per mobiliąją programėlę.

Ar nebaisu, kai tavo vaikas skrieja daugiau kaip 115 km/val. greičiu? Prie greičio priprantama. Aišku, kad baisu, bet jei paklaustumėte paties Lino, sakytų, kad smagu! Suprantame, kad tai gana pavojingas sportas, tačiau stengiamės apie tai negalvoti. Kiekvienas profesionalus sportas turi ir kitą savo medalio pusę. Kiekvienais metais taisyklės vis griežtėja, ypatingas dėmesys skiriamas saugumui trasose, tobulinama technika, aprangos apsaugai, kurių griežtai reikalauja FIA.

Kokie mūsų planai kitam sezonui, ar turime rėmėjų? Savo jėgomis darome viską, ką galime, – ieškome ir finansavimo galimybių. Lino vardu net atidaryta viešoji įmonė paramai gauti. Kai įmonių vadovai mato degančias Lino akis, jo begalinę meilę automobilių sportui, norą tapti čempionu ne tik kalbomis, bet ir įdėtu darbu – visuomet džiaugiasi galėdami prie to prisidėti. Tikimės ir ateinančiais metais tęsti bendradarbiavimą su Lino esamais partneriais ir galbūt atrasti naujų.