Senų namų paslaptys: dingusios drobės rastos palėpėje

Prabilę daiktai

Nors su seserimi Kotryna susitikome benediktinių vienuolyno palėpėje, kur šiuo metu saugomas dingusiomis laikytos ir netikėtai rastos Liudo Truikio drobės, pokalbį pradėjome ne nuo jų, o nuo plačiai atverstos Aušros Vasiliauskienės knygos, pasakojančios apie Kauno benediktinių vienuolyno ansamblio meninę savastį.

Tiesa, labiau koncentravomės į knygos vidurį, kur rašoma apie Šv. Mikalojaus bažnyčią. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1493-aisiais, po dešimties metų šventovė atiteko Kauno klebono Jono Zaluskio valdžiai. Reformacijos metais bažnyčia stovėjo apleista. Tuo pasinaudojęs Kauno pavieto maršalka Andriejus Skorulskis paprašė valdovą Zigmantą Vazą ją perleisti ketinamam funduoti benediktinių vienuolynui. 1621 m. rugsėjį valdovas savo pažadą tesėjo ir davė leidimą Vilniaus vyskupui pasirūpinti bažnyčios perdavimu vienuolėms. 1624 m. lapkritį A. Skorulskis fundavo Kauno benediktinių vienuolyną, o Vilniaus vyskupas Eustachijus Valavičius 1627-ųjų rugsėjį Kauno klebonui ir dekanui Baltramiejui Cešinskiui liepė perduoti Šv. Mikalojaus bažnyčią benediktinėms. Pirmąja Kauno benediktinių abate tapo A. Skorulskio dukra Ona Eufemija Skorulskytė. Šalia bažnyčios buvo pastatytas medinis vienuolynas su celėmis. Pati bažnyčia rekonstruota, pritaikyta vienuolių poreikiams. Daugiau pasakojimų apie Šv. Mikalojaus bažnyčią galite išgirsti iš pačių seserų benediktinių. Šimtmečių istoriją liudija ir šventovėje esantys daiktai. Tarkime, XVII a. Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės paveikslas ar XVII a. ant drobės nutapyta Jėzaus „Pieta“.

Vertinimas: anot specialistų, rastų drobių būklė gana gera. (Seserų benediktinių nuotr.)

Buvo praradusios viltį

1938 m. Kauno Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčios interjeras buvo pertvarkytas pagal konkursą laimėjusio L. Truikio projektą. Atsisakius senųjų barokinių altorių, buvo sukurtas naujas modernaus stiliaus didysis altorius.

Aplink jį suformuota erdvė, vizualiai praplečianti adoracijos idėją, – trijuose vitražuose pavaizduoti susikaupę, galvas žemyn nulenkę angelai. Žemiau langų esančią apsidės sieną užpildė L. Truikio sukurti apaštalai, nutapyti ant trijų dalių pano, pritvirtinto prie sienos. Šiuose darbuose pastebima bizantinės tapybos, iš kurios įkvėpimo bažnytinei kūrybai sėmėsi autorius, įtaka. Sovietinės okupacijos metu, 1948 m., šventovė ir vienuolynas buvo uždaryti. Šv. Mikalojaus bažnyčia virto knygų saugykla, o seserys veikė slapta, pasitraukusios į pogrindį. Bažnyčios turtai buvo išgrobstyti, sunaikinti, kiti – saugiai suslapstyti tikinčiųjų namuose. Prasidėjus Atgimimui, 1990-aisiais, kai seserys atgavo savąjį vienuolyną ir Šv. Mikalojaus bažnyčią, dalis vertybių grįžo atgal, tačiau apie didžiąją daugumą kelio namo neradusių L. Truikio apaštalų, anuomet puošusių bažnyčios sienas, seserys benediktinės sužinojo maždaug prieš dešimtį metų, kai į jų rankas papuolė nespalvota nuotrauka, menanti 1938-uosius. Vienuolės neturėjo vilties, kad atsiras trys drobės, tačiau, kaip pačios  sako, – įvyko stebuklas.

Galvojo radusios kilimus

Likus savaitei iki Šv. Velykų kartu su Kauno arkivyskupijos muziejaus darbuotojais, restauratoriais ir kunigu jėzuitu Stasiu Kazėnu SJ tvarkant palėpėje esančius daiktus, akys užkliuvo už stogo atbrailos ir ten besislepiančio juostele perrišto ritinio. Seserys pamanė, kad tai seni kilimai, tačiau, išvydęs paauksuotą radinio kampą, kunigas S. Kazėnas spėjo, kad tai senos velykinės dekoracijos, kurios pravers artėjančioms šventėms. Kartu buvusios menotyrininkės dr. Rimos Valinčiūtės-Varnės širdis sakė ką kitą.

Senų namų paslaptys... Daiktai lenda tada, kada jiems reikia.

Gavus vienuolyno vyresniosios pritarimą, radinys buvo nukeltas. Tiesa, tam prireikė bent kelių porų rankų. Išvyniojus ritinį, seserys ir visi buvę drauge nuščiuvo iš nuostabos – priešais jų akis visu ūgiu gulė dvylika L. Truikio apaštalų.

„Senų namų paslaptys... Daiktai lenda tada, kada jiems reikia“, – sesuo Kotryna neabejojo, kad neatsitiktinai tą penktadienį šalia buvo ir muziejininkai su restauratorėmis.

Įvertinę drobių būklę, specialistai patarė, kaip su jomis elgtis. Todėl atsargiai susuktos atgal, trys maždaug 2 m pločio ir beveik 3 m aukščio drobės su apaštalais iškeliavo į vienuolyno patalpas, kuriose temperatūra panaši į buvusią palėpėje. Čia jos bus tol, kol sulauks restauratorių rankų. Tiesa, tam reikės papildomų lėšų. Seserys benediktinės pildys paraišką dėl restauravimo darbų. Aukomis prisidėti kviečiami ir visi tikintieji.

Neįtikėtina: sesuo Kotryna L. Truikio drobių atsiradimą prilygino tikram stebuklui. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Svarbi istorijos dalis

„Šios drobės yra labai svarbios bažnytinei Lietuvos dailei ir moderniai dailės istorijai“, – sesuo Kotryna trumpai apžvelgė L. Truikio sakralinę kūrybą Kauno bažnyčiose.

1938-aisiais pagal dailininko, scenografo ir dekoratyvinės dailės dėstytojo projektą buvo sutvarkyta ne tik Šv. Mikalojaus bažnyčia. Tais pačiais metais L. Truikys Šančių Švč. Jėzaus Širdies parapijos bažnyčiai sukūrė kompoziciją „Angelai“. Frontalios stovinčių angelų figūros nutapytos plačiame smailėjančios triumfo arkos apvade po septynias kiekvienoje pusėje. 1956 m. jis dirbo Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Ten L. Truikys nutapė dvi kompozicijas Jėzaus Kristaus kančios tema: „Nukryžiavimą“ bažnyčios rytų fasado nišoje, o „Švč. Mariją ir šv. Joną“ – pietų fasado nišoje. Nors monumentalioji tapyba, sukurta 1940–1960 m., Lietuvos dailėje užima pačią kukliausią vietą, L. Truikio vitražai ir trys sienų tapybos paveikslai yra reikšmingi dailės istorijos požiūriu kaip neturintys analogų sakralinės tapybos pavyzdžiai.

Ramu: kol lauks restauratorių rankų, susuktos drobės gulės saugioje vietoje vienuolyne. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Koks likimas lauks drobių, kai bus restauruotos, seserys benediktinės negalėjo atsakyti. Be abejonės, jos bus matomos tikintiesiems, tik vargu, ar ten pat, kur kabėjo prieš daugiau nei aštuonias dešimtis metų.

„Dabar ten yra radiatoriai“, – baigdama pokalbį nusišypsojo sesuo Kotryna.