Šeimos darželis išpildė svajonę dirbti su ikimokyklinukais

Sparčiai augantis Kauno rajonas ėmėsi naujovės – Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu steigia šeimos darželius. "Tėvams tai gera išeitis, nesulaukiant vaikui vietos įprastame darželyje, o mažyliams – puiki pirmoji socializacijos patirtis", – teigia Kauno rajone, Akademijoje, veikiančio šeimos darželio steigėja Deimantė Puskunigienė.

"Tūpkite čia ant kilimo, tuoj vaikai apsipras, ir mes galėsime pasikalbėti", – po įprastų temperatūros matavimo, rankų plovimo ir dezinfekavimo procedūrų pakviečia budinti mama (taip vokiečiai meiliai vadina šeimos darželių aukėltojas). Penki mažyliai smalsiai mane stebi ir, pro veido kaukę pajutę šypseną, pasijunta saugūs ir grįžta prie savo veiklų.

– Deimante, kaip sugalvojote imtis tokios veiklos – steigti šeimos darželį?

– Jau kurį laiką svarsčiau apie darbą su maža vaikų grupe. Sesuo papasakojo, kad Kauno rajone bus steigiami darželiai, kurių grupes lankys po penkis vaikus. Pradėjau domėtis, visos sąlygos mane tenkino, todėl nutariau pabandyti.

– Sakykite, o kokius mokslus baigėte, kad ėmėtės tokios veiklos, ir kiek metų jau dirbate su vaikučiais?

– Esu baigusi socialinės pedagogikos studijas Kauno kolegijoje. Bet dar iki studijų turėjau galimybę padirbėti viename darželyje. Įdomiausia tai, kad sakiau sau, jog baigusi mokslus tikrai nedirbsiu su darželinukais. Mano specialybė labiau orientuota į mokyklinio amžiaus vaikus, tad ketinau specializuotis mokykloje. Tačiau matote, kaip išėjo (juokiasi). Gavusi pasiūlymą padirbėti auklėtojos padėjėja ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, jo neatsisakiau. Likimo ironija – nesu dirbusi niekur kitur, kaip tik darželiuose.

– Liaudiškai tariant, spjovėte į šulinį, iš kurio dabar tenka pačiai gerti, ir atrodo, kad tas vanduo jums netgi labai gardus. Matau, kad ir vaikučiai jus labai myli?

– Ta meilė abipusė. Labai prie jų prisirišu, todėl net graudinuosi pagalvojusi, kad netrukus su dviem iš jų – Jonu ir Gabija, pačiais vyriausiais, – turėsiu atsisveikinti. Jie gauna vietas Akademijos darželyje. O tiek čia visko su jais nuveikta: kiek šokta, dainuota, pasakų perskaityta, lauko takelių išvaikščiota.

Pradėjusi dirbti auklėtojos padėjėja supratau, koks svarbus yra socialinis ugdymas būtent ikimokykliniame amžiuje, pamačiau, kaip galėčiau save realizuoti dirbdama socialine pedagoge darželyje. Tuomet pasikeitė ir mano požiūris į studijas: pradėjau domėtis ankstyvąja prevencija ir socialinių įgūdžių formavimu dirbant su tokio amžiaus vaikais, apie tai rašiau ir savo studijų baigiamąjį darbą, kol galiausiai iš socialinės pedagogės tapau ikimokyklinio ugdymo mokytoja.

– Ir pati esu vedusi dukras į valdišką darželį, todėl labai gerai žinau, kad skaudžiausias mamai ir vaikui būna tas pratinimo prie naujos aplinkos, naujų žmonių procesas...

– Kai dirbau paprastame darželyje (turiu omeny, ne šeimos), tai rugsėjis, spalis – tie adaptacijos mėnesiai – išties būdavo be galo sunkūs. Todėl, vos atidariusi šeimos darželį, su baime laukiau rugsėjo ir vaikų ašarų, bet, patikėkit, jų nebuvo. Galbūt aplinka čia jiems priminė namus ar žaidimų kambarį? O gal aš jiems pasirodžiau kaip ta geroji auklė Merė Popins? Adaptacija vyko labai lengvai ir sklandžiai.

– Dažnai tėveliai jaudinasi, kad grupę sudarantys įvairaus amžiaus vaikai patirs vienokių ar kitokių problemų. Na, tarkim, didieji galbūt skriaus mažesnius, o pastarieji jų bijos ir vengs?

– Kaip vėliau minėjo ir mano šeimos darželio vaikų tėvai, buvo tokių abejonių ir jiems. Vis dėlto skirtingas amžius išėjo abiem pusėms į naudą. Didieji padėjo adaptuotis mažiukams, parodydavo, kaip elgtis, juos nuramindavo. Lauke už rankytės palaikydavo, man pagelbėdavo. O dvimetukai ėmė mėgdžioti tuos didžiuosius (vyriausiajam Jonukui beveik 3,5 metų) – kartoti jų kalbą, elgesį; pradėjo tvarkytis namuose, patys rengtis. Tėveliai tikrai neliko to nepastebėję. Sakė man, kad džiaugiasi naujais vaikų įgūdžiais.

– Ar, prieš atverdama šeimos darželio duris, nesapnuodavote naktimis košmarų? Pavyzdžiui, išeinate su tais penkiais vaikučiais į lauką, o jie ima ir išsibėgioja skirtingomis kryptimis... Juk viską darote viena, pagalbininkų neturite?

– Ne, nesapnavau (juokiasi). Nors iš pradžių visko buvo – vaikai ir į skirtingas puses bėgiodavo, ir nereaguodavo, kai paprašydavau sustoti. Ir dabar turiu būti ypač budri, nors vaikai jau žino, kad iki vietos, kurioje lakstysime, žaisime, turime eiti susikibę rankytėms po du ar po tris, o kartais net visi drauge, jei platus šaligatvis. Reikėjo laiko, kad susistyguotume, – maždaug dviejų mėnesių.

– Dažnai, kalbant apie šeimos darželius, pasigirsta balsų, kad jie tegali teikti auklės paslaugas, kad jų auklėtojos neužsiima jokia meninio ar fizinio aktyvumo ugdymo veikla. Čia nevyksta ir smagios šventės ar kiti renginiai, be kurių neįsivaizduojamas buvimas darželyje?

– Mano šeimos darželyje darome viską, ką įstengiame pagal vaikų amžių. Tik dabartinėmis pandemijos sąlygomis vėl viskas kitaip. Bet šventes švenčiame. Tiesa, be tėvelių. Išmokstame dainelių, eilėraštukų, kažką bandome vaidinti. Aš papuošiu kambarį balionais. Žodžiu, šventės diena vis tiek būna išskirtinė – tiek man, tiek vaikams. Praėjusią savaitę dalyvavome rudenėlio šventėje, kurioje kiekvienas vaikas įkūnijo tam tikrą personažą. Šauniai pasilinksminome.

Kita vertus, man svarbu ne tik švęsti, bet ir formuoti teisingus vaikų gyvenimo įgūdžius kasdienybėje. Todėl su mažaisiais mokomės palaikyti švarą ir tvarką. Žinome, kad reikia stengtis tvarkingai pavalgyti, kad kiekvienas žaisliukas turi rasti savo vietą.

– Vadinasi, jūsų šeimos darželyje teikiamos ne tik vaikų priežiūros, bet ir ikimokyklinės edukacijos paslaugos, kiek tai leidžia vaikučių amžius?

– Kiekviename šeimos darželyje pagal darbuotojo pareigas turėtų būti teikiamos tik vaikų priežiūros paslaugos. Toks darbuotojas nėra įdarbintas pedagogu, jam nesikaupia pedagoginis darbo stažas ir netgi atlyginimas yra mažesnis. Tačiau aš manau, kad kiekviena, įsteigusi šeimos darželį, imasi šio darbo su tam tikra vizija ir tikslu.

Šeimos darželis – tarpinė stotelė. Sakyčiau, labai naudinga tiek vaikams, tiek jų tėveliams. Juk mažoje grupelėje, primenančioje šeimą, kur kas lengviau adaptuotis, ugdytis socialinius įgūdžius.

Kaip jau minėjau, aš visada norėjau dirbti su mažesne vaikų grupe. Viena to noro priežasčių ir yra mano specialybė – socialinis ugdymas. Manau, jei ankstyvajame amžiuje didesnę dalį laiko mes skirsime vaikų tarpusavio santykiams kurti – mokysime juos dalytis, padėti vieni kitiems, tinkamai išspręsti konfliktus, išreikšti savo emocijas – galbūt išvengsime kai kurių elgesio problemų ateityje arba jos bus kur kas mažesnės, lengviau sprendžiamos.

Pas mus vyksta ir visos kitos veiklos, reikalingos tokio amžiaus vaikams, – ne tik socialinių įgūdžių formavimas ar emocijų valdymas. Su vaikais skaičiuojame, dainuojame, šokame, sportuojame, piešiame, tapome. Žodžiu, kaip tik galime, taip ir semiamės žinių, reiškiame savo kūrybiškumą ir stengiamės pasiruošti didžiajam darželiui.

– Maisteliu vaikams turbūt jums nereikia rūpintis?

– Tikrai ne. Mums jį atveža tiekėjai. Reikia tik išpakuoti ir pasišildyti. Aišku, dar turiu priminti tėvams, kad nepamirštų laiku už jį sumokėti (juokiasi).

– O jei koks piktuolis skeptikas leptelėtų priekaištą, kad dar nė savų vaikų neturite, o jau kitų atžalas auklėjate, – ką atsakytumėte?

– Atsakyčiau, kad baigiau specialias studijas, beveik puspenktų metų dirbau darželiuose. Be to, mūsų giminėje labai daug ikimokyklinio ugdymo specialistų – taigi, paveldėjau tą pedagoginį geną iš mamos. Ji, tiesa, dabar jau pensininkė, bet darželio auklėtoja dirbo apie 20 metų. Tad klausti patarimo ar prašyti pagalbos tikrai turiu kieno. Jei susergu ar atostogauju? Tfū tfū tfū – susirgusi dar nebuvau, bet jei taip atsitiktų – mano auklėtiniai būtų prijungti prie Noreikiškių lopšelio-darželio "Ąžuolėlis" kurios nors grupės, nes esu šio darželio darbuotoja.

– Reziumuoju: vos išgirdusi apie šeimos darželius, jūs susiradote tinkamas šiai veiklai patalpas ir pradėjote veiklą su penkiais ikimokyklinio amžiaus (2–5 metų) vaikučiais, kurie nepateko į jiems priklausantį pagal gyvenamąją vietą valstybinį darželį?

– Tikrai taip. Kaip jau sakiau, esu Kauno rajono Noreikiškių lopšelio-darželio "Ąžuolėlis" darbuotoja. Tad tie penki vaikučiai, kuriuos aš prižiūriu, stovėjo (ir dar tebestovi) eilėje, kad galėtų gauti vietą valdiškame darželyje. Mano paslaugos – šeimos darželis – tarpinė stotelė. Sakyčiau, labai naudinga tiek vaikams, tiek jų tėveliams. Juk mažoje grupelėje, primenančioje šeimą, kur kas lengviau adaptuotis, ugdytis socialinius įgūdžius. Čia vyrauja rami, šeimyniška atmosfera.

– Jei teisingai supratau, jūs negalite pasirinkti vaikučių. Taip pat ir tėveliai negali prašytis į jūsų šeimos darželį asmeniškai. Už tai atsakinga "Ąžuolėlio" administracija, kuri skirsto į minėtą darželį nepatekusius vaikus.

– Tikrai taip. Į šeimos darželį vaikai patenka bendra tvarka. Jie negali pasirinkti konkretaus šeimos darželio. Jiems pasiūlomas tas, kuris priklauso valstybiniam darželiui, į kurį patekti šeima laukia eilėje.

Tiesa, iki rugsėjo mėnesio buvau įdarbinta kitoje įstaigoje – Kauno rajono Akademijos mokykloje-darželyje "Gilė". Čia žengiau pirmuosius žingsnius įgyvendinti šeimos darželio modelį. Kadangi darželis "Gilė" Akademijoje jau baigia statyti papildomą pastatą ir netrukus jį galės lankyti apie 170 vaikų, buvo nutarta mane įdarbinti kitoje įstaigoje, kurioje šeimos darželių poreikis didesnis.

– Ar sunku buvo rasti patalpas, tinkamas šeimos darželiui įkurti?

– Iš tiesų rasti tinkamas patalpas šeimos darželiui gali tapti dideliu iššūkiu, nes egzistuoja tam tikri kriterijai, kurių reikia paisyti. O ir patalpų išsinuomoti Kauno rajone nėra labai daug. Šis butukas, esantis pirmame daugiabučio aukšte, yra apie 30 kv. m. Jame galiu priimti penkis vaikus.

Jei būtų dvigubai didesnis, galėčiau turėti kolegę auklėtoją ir dar penketą vaikų. Kartais net pagalvoju, kad viskas taip ir turėjo susiklostyti. Turiu omeny, kad man buvo lemta įkurti šeimos darželį, nes šitos patalpos nukrito tarsi iš giedro dangaus (šypsosi). Vienoje socialinio tinklo "Facebook" grupėje paskelbiau paiešką, o kitą dieną su savininke jau aptarinėjome, kad jeigu butukas atitiks visus šeimos darželio kriterijus, aš jį nuomosiuosi.

– Nežinančiam galėtų atrodyti, kad jei jau specializacija – šeimos darželis, tai jo veikloje galbūt dalyvauja visa jūsų šeima?

– Oi, ne. Šeimos darželio pavadinimas pasirinktas labiau dėl namų aplinkos, o su vaikučiais dirbu aš viena. Tiesa, vyro Manto ir svainio pagalba buvo labai svarbi paruošiant patalpas. Darbo čia buvo daug: išardyti senus baldus, pakeisti grindis, koridoriuje pakloti kiliminę dangą ir kt.

Kadangi savo vaikų dar neturiu, tai vasarą supažindinau šeimos darželio auklėtinius su dviem savo šunytėmis Brukne ir Braške (juokiasi). Šiltu oru drauge su vaikučiais išsivesdavome jas į lauką. Mažyliai noriai vedžiodavo, su jomis lakstydavo ir žaisdavo.

– Teko girdėti, kad šiuolaikiniai tėveliai kelia labai didelius reikalavimus darželio auklėtojoms. Ar reiklūs yra jūsiškiai, ar randate bendrą kalbą?

– Jei kalbėsime apie tėvus, didžiulis tokių šeimos darželių pranašumas yra tas, kad, turėdama tik penkis vaikučius, galiu daug dėmesio skirti ir bendravimui su jų tėveliais. Todėl tas santykis tarp mūsų – suaugusiųjų – yra šiltesnis ir tikresnis. Mūsų darželio vaikų tėvai nėra nei reiklūs, nei nereiklūs. Jie žino, kad aš stengiuosi daryti visa, kas geriausia jų vaikams.

Lygiai taip pat ir aš žinau, kad jie daro tą patį (šypsosi). Mes tikrai nebandome vieni iš kitų ko nors reikalauti, bet tiesiog su kiekvienu iš jų individualiai aptariame, kaip sekasi jo vaikui, kaip reikėtų skatinti jo stipriąsias savybes ar dirbti su silpnosiomis.

– Jūsų šeimos darželis įsikūręs daugiabučio namo pirmame aukšte, bet aplink labai daug žalios erdvės ir vietos smagiems žaidimams. Sakykite, kur einate iškylauti su mažyliais?

– Kartais einame į pažintinį taką draustinyje, o esant tinkamam orui užsukame ir į greta esančią žaidimų aikštelę. Dažnai vaikai patys pasako, kur šiandien norėtų eiti: pasivaikščioti šalia darželio, stebėti automobilių ar eiti į pažintinį taką ieškoti vabaliukų. Jiems patinka stebėti paukščius, vaikai turi savo draugę voverę, gyvenančią draustinyje. Jame pamatome ir metų laikų skirtumus. Nepamirštame fizinio aktyvumo: bėgiojame, sportuojame. Didelis mūsų darželio pranašumas, kad kasdien galime keisti aplinką – eiti vis į skirtingas vietas, pamatyti kažką naujo.


Karolina Senkienė, Jonuko mama: pasirinkome šeimos darželį ir nepasigailėjome

Kai Noreikiškėse ėmėme statytis namą ir deklaravome gyvenamąją vietą, išsyk užrašėme pusės metų sūnelį Joną į Kauno rajono Akademijos mokyklą-darželį "Gilė". Buvome perspėti, kad eilė milžiniška, tad laukėme vietos beveik dvejus metus. Vaiką prižiūrėjau pati, nes auklių paslauga brangi – 5–6 eurai už valandą. Šį pavasarį pagaliau sulaukiau išganingo skambučio ir kvietimo leisti Jonuką į šeimos darželį. Iš pradžių truputį nuogąstavau, ar tas žmogus, dirbsiantis su mano vaiku, turės praktikos šioje srityje. Bet vos susipažinusi su Deimante nusiraminau. Pagal pirminę tokio darželio idėją, vaikučiai turėjo būti tik prižiūrimi, bet nebūtinai lavinami. Deimantė mus užtikrino, kad kiek galės, tiek užsiims ir edukacine veikla. Ir iš tiesų gražių darbelių ir švenčių netrūko. Ilgainiui pastebėjau dar vieną gerą dalyką – lankydamas tik penkių vaikų grupę sūnelis beveik nesirgo, nors iki tol labai stipria sveikata nepasižymėjo. Šiuo metu jau turime vietą didžiajame darželyje – netrukus su Jonuku keliausime ten. Išties gaila atsisveikinti su Deimante ir kitais vaikučiais, su kuriais Jonas jautėsi kaip tikroje šeimoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Ačiū Dievui

Ačiū Dievui portretas
Tarp visų mėšlu atsiduodančių straipsnių atsirado vienas mažytis Saulės spindulėlis. Vien pažiūrėjus į mielą gerumu dvelkiančia nuotraukytę, panorėjau atsiversti šį straipsnelį. Todėl ir parašiau komentarą. Ačiū už teigiamą straipsnio energiją. Jos labai trūksta kiekvienam žmogui, kasdien murkdomam šiuolaikinėse negatyviose problemose.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių