Savanorių lankomiems seneliams svarbiausia – pašnekesiai

Kaip gimė iniciatyva

"Kaip gerai, kad domitės šiomis paslaugomis. Dabar visų lankomų vienišų ar ligotų senelių kaimynai žinos, kad nereikia mūsų bijoti, kad senelius lankome ne dėl jų turto, o norėdamos praskaidrinti jų vienatvę, padėti", – sakė aleksotiškė Birutė Stanionienė, savanoriškai lankanti 96 metų buvusį pedagogą Juozą Kazėną.

Kaip atsitiko, kad Aleksoto bendruomenėje radosi dešimt moterų, kurios savanoriškai lanko vienišus ar ligų kamuojamus senelius jų namuose?

Pasak Aleksoto bendruomenės centro savanorių projekto vadovo prof. Ramūno Navicko, valstybės pažangos strategijoje "Lietuva 2030", grįstoje bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų ir aktyvių piliečių idėjomis, numatyta, kad savivaldybės iki 2020 m. turėtų perduoti iki 15 proc. teikiamų socialinių paslaugų nevyriausybinėms organizacijoms.

"Būtent tai ir paakino mus imtis iniciatyvos padėti vienišiems seniems žmonėms. Kodėl būtent šiai bendruomenės grupei? Todėl, kad jai padėti nereikia tokių specialių žinių, įgūdžių, priemonių, kaip, pavyzdžiui, neįgaliesiems ar vaikams. Tad šiemet, parašę projektą "Aleksoto bendruomenės socialinės veiklos plėtra", sėkmingai dalyvavome "Iniciatyvos Kaunui" projektų konkurse, gavome paramos dešimties senelių globai metams ir pradėjome savo veiklą", – aiškino R.Navickas.

Seniūnė nuramino įtariuosius

Tokia bendruomenės iniciatyva – pirmoji Kaune. Dar pernai savanoriškoje socialinėje veikloje pareiškė norą dalyvauti penkiolika bendruomenės narių – nebedirbančių, bet labai aktyvių senjorių, turinčių laiko savanorystei. Jos baigė seniūnijoje vykusius socialinio darbuotojo padėjėjo kursus, kuriems vadovavo Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro dėstytojai.

Pasak Socialinių paslaugų centro Socialinių paslaugų bendruomenei skyriaus socialinio darbo organizatorės Aleksoto seniūnijoje Aušrelės Gališanskienės, dalis savanorių lankomų senelių yra įrašyti eilėje gauti paslaugas iš savivaldybės biudžetinės įstaigos – Kauno miesto Socialinių paslaugų centro, o kita dalis garbaus amžiaus vienišų žmonių išvis nežinojo, kad tokios paslaugos gali būti teikiamos į namus.

Tiesa, tie lankomi seneliai dažniausiai turi vaikų ar anūkų, bet, kaip dabar įprasta, pastarieji dirba arba mokosi užsienyje, gyvena kituose Lietuvos miestuose. Tad likę namuose vieniši garbaus amžiaus žmonės buvo patenkinti netikėta pagalba, nors iš pradžių būta nepasitikėjimo, baimės, įtarimo piktais kėslais. Tačiau tokius įtarius senelius aplankiusi seniūnė Liukrecija Navickienė nuramino, paaiškindama bendruomenės iniciatyvos tikslą.

Dabar visų lankomų vienišų ar ligotų senelių kaimynai žinos, kad nereikia mūsų bijoti, kad senelius lankome ne dėl jų turto, o norėdamos praskaidrinti jų vienatvę, padėti.

Paslaugų įvairovė

Savanorės Silvija Andrėnienė, Jūratė Maurušaitienė, Vėjūnė Rožukienė, Nijolė Kablienė, Ramutė Rinkevičienė, Janina Stasiukynienė pasakojo apie savo lankomus senelius.

Vieni jų – prirakinti ligų prie lovos, kiti – gebantys apsitarnauti, bet labai pasigendantys gyvo bendravimo. Ir vieni, ir kiti dabar labai vertina du–keturis kartus per savaitę juos aplankančias savanores, jų teikiamas paslaugas. Vienos savanorės nuperka maisto produktų, pasirūpina būsto švara, pabendrauja su seneliu, kitos – nuveža savo globotinius į bažnyčią, prie artimųjų kapų, pasižiūrėti "Laisvės kario" prie Kauno pilies, nuskina uogas, pavaišina savo atsivežtomis daržo ir sodo gėrybėmis ar iš jų pagamintais patiekalais, nuveža pas šeimos gydytoją.

Kaip teigė savanorė J.Stasiukynienė, lankanti po insulto lovoje gulinčią garbaus amžiaus moterį, sunku efektyviai padėti tokiai globotinei ir įvairių sveikatos sutrikimų kamuojamam jos vyrui. Savanorė dabar pradėjo rūpintis, kad jos globotinė gautų įvairių profesionalių paslaugų namuose.

Padeda ir kaimynai

Pablogėjus globotinės sveikatai, savanorė kviečia gydytoją, bet tokia yra tik Šilainių poliklinikoje, kuriai priklauso Aleksoto pirminės sveikatos priežiūros klinika. Tačiau toks specialistas iš Šilainių į Aleksoto pakraštį atvažiuos tikrai negreit. Tokios sveikatos apsaugos sistemos reformos tikrai nepriartino specialistų prie jų laukiančių namuose senukų.

Tarp Aleksoto savanorių globojamų senukų yra ir Alzheimerio liga sergančiųjų. Tokiu atveju pagrindinis savanorių tikslas – nupirkti ligoniui maisto ir laiku paduoti vaistus. Ne viena savanorė yra talkinusi ir jų globojamų senukų giminaičiams, atvažiavusiems sutvarkyti vienišo seno žmogaus namus. Savanorės minėjo kai kurių senolių geranoriškus kaimynus, kurie kiekvieną dieną užsuka pas šalia gyvenančius vienišus senolius, atneša jiems vandens ar kitaip jiems patarnauja. Žodžiu, Aleksote nemaža kaimynų gyvena draugiškai.

Svečiuose pas J.Kazėną

Kartu su savanore Birute Stanioniene stabtelėjome priešais jos globojamo 96 metų pedagogo J.Kazėno namų duris. Pro jas pirmas išlėkė šuo Ufas, o paskui pasirodė svetingai besišypsantis mūrinuko šeimininkas. Svečius jis pamatė pro langą.

Į Birutės pastebėjimą, kad šiandien ji norėtų išplauti jo kambario grindis – šuniukas prinešė ant savo pėdučių žemės, buvęs pedagogas išdidžiai pareiškė: "Ne – aš pats. Iki šiol viską pats pasidarau. Net ir valgį išsiverdu. Man užtenka, kad Birutė ateina pasišnekėti, nes laiko dabar turiu – daržo nebėra. Mat pavasarį supratau, kad nebegalėsiu jo ravėti. Tik savo gėlių dar neatsisakau – labai jų pasigesčiau savo palangėje nuo pavasario iki rudens. Juk ir pats jas laisčiau per sausrą. Tulpės, narcizai ir irisai jau nužydėjo, o štai dabar lelijų ir jurginų metas."

Garbaus amžiaus pedagogas. nuo 1951 iki 1961 m. mokęs XIV vidurinės mokyklos (dabar Prezidento Valdo Adamkaus gimnazija) moksleivius anglų kalbos, o vėliau dėstęs Žemės ūkio akademijoje (dabar A.Stulginskio universitetas), parašęs ne vieną specializuotą vadovėlį.

J.Kazėno kambaryje pastebėjau senamadišką nuotraukų vinjetę, kurią paprastai darydavo abiturientai, palikdami mokyklą. Pasirodo, toje vinjetėje – jo auklėjamoji klasė nuo penktokų iki abiturientų. Žavu ir tai, kad tie buvę auklėtiniai, ypač Jonas Brundza, lanko J.Kazėną iki šiol. Ateina kiekvieną dieną ir kaimynas pasiteirauti, ar nereikia ko, nupjauna žolę kieme. Buvęs pedagogas pasidžiaugė ir tuo, kad su savo globėja Birute aplankė savo buvusią kolegę ir bendraamžę Eleną Namajuškaitę, dabar gyvenančią Panemunės socialinės globos namuose. "Oi, gerai, kad ta Birutė ateina. Ir dar ne viena ateina – savo pyragų atsineša, nors aš jai sakau, kad nereikia manęs taip lepinti", – šelmiškai šypsodamasis kalbėjo J.Kazėnas, išlydėdamas svečius pro duris.