Šaulių namai – Kauno istorijos dalis

Mūriniai namai ir sklypas

Ir šiandien šiame pastate įsikūrusi savanoriškos sukarintos pilietinės savigynos organizacijos – Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS), skaičiuojančios daugiau kaip 100 metų, būstinė.

„Čia yra mūsų miesto, mūsų tautos istorija. Ją turime išsaugoti ir ateities kartoms perduoti“, – sako LŠS Vlado Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Stasys Ignatavičius, surinkęs šūsnį archyvinių dokumentų ir faktų apie šaulių pastatą Laisvės alėjoje.

S.Ignatavičius ne tik surinko šūsnį archyvinių dokumentų ir faktų apie šaulių pastatą Laisvės alėjoje, bet ir rūpinosi jo atgavimu atkūrus Šaulių sąjungą. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

„Šaulių namai – visuomenės namai. Kiekvienas šaulių būrys privalo pasistatydinti savus namus“, – 1922 m. skelbė LŠS išleistas plakatas. Anot S.Ignatavičiaus, 1919 m. įkurta organizacija ir stengėsi, kad šauliai visoje Lietuvoje turėtų savo namus, tad, prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje jų būta daugiau kaip 170.

J.Tumas-Vaižgantas išreiškė viltį, kad namai būsią dvasinės ramybės ir moralinio sustiprinimo šventovė.

1923 m. balandį įvykusiame LŠS Centro valdybos posėdyje sąjungos viršininkas kpt. Pranas Klimaitis pabrėžė, kad „pribrendęs reikalas statydintis savo namus“, nes tuo metu LŠS centriniam štabui nuomojamas butas Laisvės alėjos ir A.Mickevičiaus g. 26 namo antrame aukšte nebegalėjo tenkinti iš visų Lietuvos kampelių suplaukiančių šaulių reikalavimų. Posėdyje nutarta kreiptis į Kauno miesto valdybą dėl sklypo šaulių namams statyti.

„LŠS Centro valdyboje gimė mintis, kad „praktiškiausias būdas – pirkti namą miesto centre“, – šaulių būstinės istorijos pradžią primena S.Ignatavičius.

Istorija besidomintis šaulys Kauno apskrities valstybiniame archyve surado dar Rusijos caro laikų dokumentus, kurie byloja, kad 1902 m. pastatas, priestatas su sandėliais, sodu ir daržu buvo įkainotas 10 500 carinių rublių. „Turėjęs 800 kv. sieksnių plotą (1 kv. sieksnis – 4,55 kv. m), esantis Kaune, Nikolajevo pr. 20 (dabar – Laisvės al. 34), priklausė p. Eduardui Stravinskiui, – archyvinius dokumentus cituoja pašnekovas. – Pagal rastus dokumentus galima manyti, kad pastatas buvo pastatytas 1897 m.“

„Pastatas 1922 m. vasario 7 d. iš Stravinskių šeimos perėjo Ūkio banko nuosavybėn. Nuo 1926 m. šiame pastate prasideda Šaulių sąjungos viešpatavimo era“, – priduria S.Ignatavičius.

Jo surinkti dokumentai liudija, kad 1925 m. rugsėjo 2 d. buvo sudaryta komisija namui pirkti. Komisiją sudarė Matas Šalčius, Petras Leonas ir Antanas Gravrogkas. Lapkritį įsteigtas namų pirkimo fondas, o jau gruodį jame buvo 10 tūkst. litų. LŠS centro valdybos pirmininkas Teodoras Daukantas raštu kreipėsi į Ūkio banko valdybą, Šaulių sąjungos vardu prašydamas „kiek galint žemesne kaina, net žemiau tikros vertės parduoti Sąjungai Banko namus Laisvės Alėja nr. 20 su visa į Donelaičio gatvę išeinančia aikšte“.

„Centriniame valstybės archyve rastas šio pastato „Pirkimo–pardavimo aktas“, kuriame rašoma: „1926 m. Lietuvos Respublika. Vladas Stašinskas, vardu Lietuvos Ūkio Banko, priklausiusį tam Bankui pirkimo–pardavimo aktu, patvirtintu Kauno Apygardos Teismo Vyresniojo Notaro 1922 02 09, nejudamą turtą Kaune, pirmiau prie Nikalojaus prospekto ir Puškino g., dabar prie Laisvės alėjos ir Donelaičio g., susidedantį iš 3 669 kv. m žemės sklypo, mūrinio dviejų aukštų gyvenamojo namo, medinio vieno aukšto gyvenamojo namo ir kitų trobų, ribose: Laisvės al., Radzevičių ir Šeimanienės žeme, Bagdonavičiaus žeme, Donelaičio gt. ir Majauskienės ir Vasiliausko žemė, perdavė nuosavybėn su visomis prigulimybėmis, nieko sau nepasilikdamas, Lietuvos Šaulių Sąjungai, asmenyje jos įgaliotinio Rapolo Skipičio, už sutartą kainą – 250 000 litų, kurie pardavėjui, Lietuvos Ūkio Bankui, dar prieš pasirašant šį aktą pilnai sumokėti. Valdyti nupirktąjį šiuo aktu turtą pirkėja, Lietuvos Šaulių Sąjunga, ima nuo šios dienos ir nuo šios dienos jai priklauso nuo to turto pelnas ir išlaidos“, – pastato įsigijimo dokumentą cituoja S.Ignatavičius.

Drauge su dviejų aukštų mūriniais namais buvo nupirkta didokas sklypas žemės tarp Laisvės alėjos ir K.Donelaičio gatvės. Kaip rodo dokumentai, apie pusę sklypo tuomet užėmė sodas, taip pat stovėjo mediniai vieno aukšto namai.

Anuomet pirmame aukšte šauliai įrengė krautuvių ir jas išnuomojo, o antrajame pastato aukšte buvo kabinetai, salė paskaitoms, koncertams ir šokių vakarams, valgykla su visais reikalingais patogumais, bufetas. (Lietuvos šaulių sąjungos archyvo nuotr.)

Pavadino šventove

Įsigiję savo namus, šauliai ėmėsi darbo – leista perstatyti ir kapitališkai suremontuoti mūrinius namus, esančius prie Laisvės alėjos.

„1928 m. sausio 4 d. Šaulių sąjungos namo Laisvės al. 20 kapitalinis remontas buvo baigtas. Remonto projektus paruošė ir juos į vykdė architektas Vladimiras Dubeneckis. Remonto darbai kainavo apie 150 tūkst. litų. Remontas pradėtas 1927 m. vasarą ir pabaigtas tik iš vidaus. Išorės nudažymas ir dekoravimas šaulių ženklais pabaigtas tik pavasarį“, – darbų eigą primena S.Ignatavičius.

Archyviniai dokumentai rodo, kad apatiniame namo aukšte buvo įrengtos šešios krautuvės, kurios buvo išnuomotos. „Antras aukštas turi apie 20 kambarių, gali tilpti 250 asmenų, prie salės atskiras specialus artistams kambarys. Valgykla įrengta su visais reikiamais patogumais ir iš karto gali pavalgydinti 60 žmonių. Bufetas taip pat jau išnuomotas ir duodami pietūs. Salėje bus ruošiamos paskaitos, pranešimai, koncertai, šokių vakarėliai šauliams. Salė išnuomojama ir kitoms organizacijoms“, – buvus tokią centrinę šaulių būstinę liudija istorinė medžiaga.

1928 m. sausio 7 d. vienas iš Šaulių sąjungos įkūrėjų kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas pašventino ir atidarė naujai suremontuotus ir įrengtus LŠS centrinio štabo namus. „Pašventinimo iškilmes pradėjęs J.Tumas-Vaižgantas išreiškė viltį, kad namai būsią dvasinės ramybės ir moralinio sustiprinimo Šventovė tiems visiems kilniems žygiams, kokius turi užsibrėžę šauliai“, – anuomet rašė šaulių žurnalas „Trimitas“.

Kaip pasakoja V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas S.Ignatavičius, 1929 m. prie pastato pristačius priestatus – fligelius, Šaulių sąjungos centrinis štabas galėjo vykdyti savo numatytas užduotis: vietos pakako ir Kauno šaulių rinktinės štabui, „Trimito“ redakcijai, Centrinei šaulių moterų organizacinei komisijai ir kitoms šauliškoms struktūroms.

Ne kur kitur, o būtent šio pastato salėje 1929 m. kovo 5 d., mirus Šaulių sąjungos įkūrėjui, ideologui ir pirmajam viršininkui Vladui Putvinskiui-Pūtviui, buvo pašarvoti jo palaikai.

Nepasidalijo šaulių turto

Deja, istorijos tėkmę sujaukė 1940-ųjų sovietinė okupacija – LŠS atsidūrė okupantų taikiklyje.

„Birželio 29 d. į Šaulių sąjungos rinktines buvo nusiųsti įsakymai per tris dienas nusiginkluoti – atiduoti visus ginklus į kariuomenės sandėlius. Liepos 11 d. Maskvos marionetė Justas Paleckis pasirašė įsakymą, kad nuo liepos 13 d. LŠS likviduojama su visomis jos įstaigomis ir organizacijomis. Šaulių sąjungos likvidavimo įsakymą krašto apsaugos ministras Vincas Vitkauskas, kariuomenės vadas Feliksas Žemaitis, politinis vadovas Jonas Macijauskas pasirašė liepos 25-ąją“, – dramatiškus istorijos momentus primena S.Ignatavičius.

Anot jo, tą pačią dieną V.Vitkauskas paskelbė atgaline data ir kitą įsakymą dėl Šaulių sąjungos turto perėmimo. Kaip rašo Algimantas Liekis „Lietuvos šaulių sąjungos istorijoje“, „nuo liepos 11 d. Šaulių sąjungos turtas turėjo būti perduotas kariuomenei, LKP(b) ir komjaunimo organizacijoms, profsąjungoms, Švietimo ministerijai, savivaldybėms.“

S.Ignatavičius pasakoja, kad pirmiausia į šauliams priklausiusį pastatą buvo atkeltas Lietuvos kariuomenės spaudos ir propagandos skyrius. Vėliau čia įsikūrė Partijos švietimo namai. Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis rašė: „Naujieji šių namų šeimininkai ilgai ginčijosi su naujų profsąjungų centru, negalėdami pasiskirstyti ir pasidalinti Šaulių sąjungos namuose rastą fortepijoną, baldus, rašomąsias mašinėles. Buvo panaikintas ir Šaulių sąjungos skyrius Vytauto Didžiojo karo muziejuje, visi ten buvę eksponatai išnešti...“

„Pirmas aukštas buvo perduotas įvairioms parduotuvėms. Kauno apskrities archyvo duomenimis, čia patalpas turėjo siuvimo ateljė „Glavneft“, žemės ūkio kooperatyvo duonos ir konditerijos gaminių parduotuvė, arbatinė ir kt. Vėliau „politiniai švietėjai“ buvo reorganizuoti į sovietinės propagandos priemonę – Lietuvos TSR politinių ir švietėjiškų žinių draugiją, o nuo 1963 m. – LSSR „Žinijos“ draugiją. Draugija iš senojo pastato buvo „iškraustyta“ 1991 m. lapkritį“, – pasakoja V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas.

Planuojame įrengti ir nedidelį muziejų, nes žmonės atneša ir dovanoja tikrai vertingų eksponatų.

Grąžino ne viską

1989 m., atkūrus LŠS, organizacijos atkūrėjai pradėjo rūpintis šių namų grąžinimu. Vienas iš jų buvo ir šaulys S.Ignatavičius. Jis ne tik saugo to meto dokumentus, bet ir pats puikiai pamena, kaip viskas vyko.

„1990 m. gruodžio 19 d. Kauno miesto meras Vidmantas Adomonis LŠS Centro valdybai raštu pranešė, kad renkami dokumentai dėl pastatų priklausomybės Šaulių sąjungai. 1991 m. lapkričio 28 d. Kauno miesto tarybos sprendimu Šaulių sąjungai buvo perduotas senojo pastato visas antrasis aukštas. Gavusi šį sprendimą, LŠS vadovybė įpareigojo LŠS Vado apsaugos skyriaus šaulius „padėti išsikraustyti antrame aukšte esantiems buvusiems šeimininkams ir nuomininkams“. Tai ir buvo padaryta per kelias valandas“, – pasakoja įvykių liudininkas S.Ignatavičius.

Itin reikšmingas šauliams buvo 1994 m. sausio 5 d. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko Adolfo Šleževičiaus pasirašytas potvarkis – juo pastatas Kaune, Laisvės al. 34, perduotas naudotis LŠS Centro valdybai. Kaip teigia S.Ignatavičius, potvarkis buvo suderintas ir su Kauno miesto valdyba, tačiau reikalai pasisuko kiek kitaip, nei buvo sutarta oficialiai.

„Tuometis Kauno miesto meras Arimantas Račkauskas ir vicemeras Vengraitis sugebėjo atbuline data išparduoti pastato pirmąjį aukštą, nors 1992 m. lapkričio 3 d. Kauno miesto tarybos pirmininkas Vygintas Grinis LŠS vadui Gediminui Jankui ir LŠS Centro valdybos nariui Liutaurui Trumpuliui teigė, kad kol nebus galutinai išspręstas pastato likimas, pastatas įtrauktas į neprivatizuojamų namų sąrašą kaip istorinis paveldas. Šaulių sąjunga buvo apvogta, – įsitikinęs S.Ignatavičius. – Bylinėjomės, bet pralaimėjome, nes negalėjome įrodyti, kad išparduota atgaline data. Taip ir liko pastato pirmas aukštas privatizuotas kitų.“

Dabar Šaulių sąjungos pastato antrojo aukšto patalpose dirba LŠS centrinis štabas, „Trimito“ redakcija, LŠS štabo Garbės sargybos kuopa, LŠS sporto klubas. Nuo pat atkūrimo čia buvo įsikūrusi ir Vytauto Didžiojo šaulių 2-oji rinktinė, kuri šiemet persikėlė į kitas patalpas Laisvės alėjoje.

„Kadangi šaulių centrinė būstinė – paveldo pastatas, Kauno miesto savivaldybė padėjo sutvarkyti jo fasadą, tad dabar šaulių namai puošia Kauną. Deja, ant buvusios Šaulių sąjungos žemės ir nugriautų priestatų pamatų pastatytuose Centrinio lektoriumo ir Projektavimo biuro apleistuose ir neeksploatuojamuose pastatuose šeimininkauja benamiai ir žiurkės“, – apgailestauja S.Ignatavičius.

Jis džiaugiasi, kad 2014 m. lapkričio 23-iąją, minint Lietuvos kariuomenės dieną, ant pastato fasado sienos buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1928–1929 m. dirbo vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų, organizacijos ideologas, pirmasis vadovas Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873–1929).“ Graži ir simboliška istorijos tąsa, nes šios lentos projekto autorius – V.Putvinskio provaikaitis, architektas Stasys Pūtvis.

„Tvarkome patalpas viduje, jau nemažai erdvių atnaujinta. Planuojame įrengti ir nedidelį muziejų, nes žmonės atneša ir dovanoja tikrai vertingų eksponatų, – planais pasidalijo V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas S.Ignatavičius.