Šančiai – šančiškių akimis

Šiandien Žemieji Šančiai – vienas greičiausiai kintančių miesto rajonų, kurio senbuviai unikalia šios vietovės terpe priversti dalytis su jos veidą keičiančiais naujakuriais. Apie Šančius – pasakojimas keturių gyventojų lūpomis.

Sutraukė skirtingus žmones

Borisas Korobka jau daugiau kaip dvidešimt metų savo triračiu dviračiu vežioja spaudą Žemųjų Šančių gyventojams.

Vienoje iš Kranto g. gyvenančių sutuoktinių Edmundo ir Almos Stašių sodą puošia koplytstulpiai, o svetainėje, ant durų spintos, nutapyta Napoleono kėlimosi per Nemuną scena.

Reklamos ir interjero dizaineris Linas Masys kartu su šeima gyventi pasirinko atgimusias kareivines.

"Kauno diena" klausė: kodėl jie pasirinko Šančius? Kaip šis rajonas, jų akimis, gyvena šiandien ir ko jie norėtų ateityje? Su kokiomis vietomis jiems asocijuojasi Šančiai?

Prisimena R.Tamulį

B.Korobka pirmą kartą Šančiuose apsilankė 1963 m.

"Panemunės tiltas tada jau stovėjo. Pamenu, juo net važiavo pirmojo numerio autobusas. Maršrutas buvo Panemunė–Šančiai–Senamiestis. Vėliau, rodos, šiek tiek daugiau nei po metų, atsirado ir troleibusas, – pirmuosius įspūdžius šiame rajone prisimena B.Korobka. – Čia tuomet, kaip ir dabar, stovėjo daug nuosavų namų, jau buvo ir tos pačios Kranto gatvelės."

Vyras Šančiuose apsigyveno 1980 m., kai gavo paskyrimą ir butą. O šiandien, jau daugiau kaip 20 metų, savo triračiu dviračiu kiekvieną rytą išvežioja spaudą Žemųjų Šančių gyventojams.

Anot jo, nepaisant militaristinių objektų – kareivinių, karinių sandėlių, Šančiai ir tuomet buvo daugiau darbo žmonių rajonas: čia buvo įsikūrusi tankų remonto gamykla, metalo apdirbimo gamykla "Metalas", fabrikas "Drobė" ir kt.

Ilgą laiką Šančiai garsėjo profesionalaus bokso ringo meistrais. "Puikiai pamenu Tamulį (Ričardas Tamulis – daugkartinis Europos, SSRS ir Lietuvos bokso čempionas), kai jis "Rambyne" rodė atsineštą čempiono diržą. Keista, tačiau su Algirdu Šociku nesu asmeniškai susitikęs, nors visi Šančiai apie jį kalbėdavo ir kalba iki šiol", – stebisi spaudos išvežiotojas.

Iš pradžių buvo nejauku

"Man Šančių nereikėjo, kaip Dievą myliu, nereikėjo: turėjome butą Šilainiuose, sodą, mašiną, mūsų vaikai mokėsi", – pasakoja statybų inžinierė, šiuo metu pensininkė Alma.

Kartu su vyru Edmundu į Šančius jie atsikraustė prieš tris dešimtmečius, kai Edmundo dėdė, žymus skulptorius Leonas Juozonis, čia gavo sklypą savo studijai ir gyvenamajam būstui.

Moteris prisimena, kaip, prieš įžengiant į šį mikrorajoną, Šančiai jai asocijavosi tik su siaubu: "Man tai atrodė pats baisiausias rajonas Kaune."

Sutuoktiniai sutaria, kad, atsikrausčius čia, iš pradžių buvo nejauku: "Ėjome ir seniūno keletą kartų prašyti, kad įsuktų nors kokią lemputę šiose tamsiuose, siauruose keliukuose šalia kareivinių, nes jautėmės nesaugiai."

"Pažiūrėjus į miesto žemėlapį, Šančiai buvo pats jo vidurys, tačiau toks pamirštas kraštas. Jis buvo tarsi atskira gyvenvietė: vienintelis miestą primenantis simbolis buvo važiuojantis toleibusas", – sako E.Stašys.

Rinkosi iš dviejų

L.Masys su žmona Šančiuose gyvena jau dešimtmetį.

"Kai rinkomės, kur gyventi, turėjome du prioritetus – Žaliakalnio ir Šančių mikrorajonus. Pastarasis rajonas mums atrodė turintis daugiau privalumų – čia pat upė, gamta. Mus tas Šančių paplūdimys, nors nėra toks, koks galėtų būti, pati jo idėja, gyvenimas prie vandens labai sužavėjo", – pasakoja Linas.

Vyras pritaria, kad socialiniai sluoksniai Šančiuose labai skiriasi, tačiau tai jis vertina kaip pranašumą – "čia nesijaučia to Žaliakalniui kiek būdingo nosies užriestumo".

Paklaustas, kodėl iš jau įsigyto buto Šančiuose nusprendė persikelti į kareivines, L.Masys atsako, kad kareivinių rekonstrukciją pro savo namų langą stebėjo nuo pat jos pradžios.