Sukrečiantis atvirumas
Misija atsakyti, kaip išvengti šių dienų tragedijų, teko dviem skirtingų patirčių turintiems vyrams: 27 metus Lietuvai tarnavusiam policijos pareigūnui Daliui Mackelai, savo akimis mačiusiam laukinės Lietuvos saulėtekį, saulėlydį ir virsmą laisva šalimi, kurioje alkoholio ir narkotikų aukos krūmuose tapo kasdienybe, ir keturiolikos metų kalėjimo bei dvidešimties metų narkomano „stažą“ turinčiam Vaidui Venslovui, šiandien skaičiuojančiam vienuolika švaraus gyvenimo metų.
„Turime komandą kalbėti jaunimui apie tai, ką matome, ką patyrėme, apie tai, ką skauda, apie tai, kas nutylima. Mes aplankėme tūkstančius vaikų įvairiose Lietuvos mokyklose ir esame jiems labai dėkingi. Jie atnešė mums žinią: „Būkite geri, kalbėkite apie tai mūsų artimiesiems, o ne tik mums, ne mes vieni atsakingi už tai, kas įvyksta mūsų gyvenimuose“. Mes kuriame žmogų“, – pokalbio suaugusiesiems idėją pristatė D. Mackela.
Tai nereiškia, kad į renginį negalėjo ateiti jaunesni nei aštuoniolikos metų žmonės. Galėjo, tik buvo sąlyga, kad juos turi palydėti suaugusieji. Toks amžiaus cenzas buvo numatytas ne todėl, kad renginyje ketinta demonstruoti nuogybes ar buvo galima gurkšnoti įvairius gėrimus, o todėl, kad, anot renginio vedėjų, tai renginys be cenzūros, be melo, tik su nepatogia ir sukrečiančia tiesa.
Tragiškos D. Mackelos papasakotos istorijos, kurias sukaupė per 27-erius tarnybos metus, ir šalia sėdinčio V. Venslovo atviras pasakojimas apie jo gyvenimą šiurpuliukais kaustė klausiančiųjų nugaras.
Nusikaltėlis, egoistas, dėl narkotikų dozės galėjęs leistis į rizikingas avantiūras, V. Venslovas kalėjime neteko ausies. Visam gyvenimui paliktos žymės vyras neslepia po vešlių plaukų peruku.
„Žinojau, kad jie turi narkotikų, kurių man reikėjo. Norėjau apgauti, bet į kalėjimo biblioteką įsiveržė trys kaukėti vyrai ir nieko nesakę nupjovė ausį. Ledukuose laikantį savo ausį pervežė per keturias ligonines, bet nė vienoje nesiėmė prisiūti. Galiausiai pasakė, kad prisisiusiu išėjęs į laisvę“, – pasakojo V. Venslovas.
Ar nupjauta ausis sustabdė nuo narkotikų ir aferų? V. Venslovas atviras: „Ne. Tai nepakeitė mano gyvenimo, tik pristabdė, ėmiau labiau rinktis, ką apgaudinėti.“
Pagrindiniai akcentai
Esminė žinutė, kurią tragiškomis patirtimis gyvenime arba tarnyboje siekė perduoti du vyrai, buvo apie tai, kokie svarbūs, mylimi, išgirsti, suprasti mums turi būti mūsų vaikai.
Šiai žinutei patvirtinti pravertė pasakojimas apie V. Venslovo vaikystėje patirtas patyčias. Jo tėtis buvo nuteistas už valstybinio turto grobstymą. Tais laikais už tokį nusikaltimą grėsė maksimali bausmė – sušaudymas. Šeima pinigus išleido advokatams, todėl V. Venslovas, gyvenęs nepritekliuje, mokykloje sulaukdavo pašaipų.
Dėl prastų batų, kelis metus nešiojamos tos pačios aptrintos uniformos iš jo tyčiojosi ne tik vaikai, vadindami driskiumi, bet ir mokytojai. Kai kartą vieną klasioką už eilinį pasityčiojimą primušė ir tapo vertinamu kitų, tapo aišku, koks turi būti, kad būtų gerbiamas. Toks gyvenimo būdas privedė vyrą prie kalėjimo, kuriame praleido gražiausius gyvenimo metus, ir priklausomybės nuo narkotikų.
D. Mackela priminė prieš keletą metų Lietuvą sukrėtusią tragediją, kai Kauno rajone saugos tarnybos darbuotojas sušaudė savo šeimą. D. Mackela pabrėžė nesantis psichiatras, bet neabejoja, kad taip išsiliejo vyro vaikystės išgyvenimai.
Šeima augino dvi dukras ir sūnų, tačiau apie sūnų nežinojo net artimiausi tėvo bendradarbiai. Tėvai didžiavosi gražuolėmis protingomis dukromis, o sūnaus dėl atlėpusių ausų gėdijosi, vadino nevykėliu.
Dėl patyčių rajono mokykloje berniuką perkėlė į prestižinę Kauno gimnaziją, tačiau patyčios nesiliovė ir ten. Baigęs gimnaziją Anglijoje studijavo nanotechnologijas, tai byloja apie jo gabumus, tačiau grįžęs įsidarbino saugos tarnyboje, gavo legalų ginklą, kuriuo ir nužudė šeimą.
Visiems artimiesiems šovė į lytinius organus, vieninteliam seneliui peršovė tik kojas.
D. Mackela paaiškina: „Kai priluptą berniuką tėvai išvarydavo miegoti į tvartą, senelis jam atnešdavo šilto pieno ir kelias batono riekes su obuolių uogiene.“
Renkasi gyvenimą
Sudaužytos vaikystės šukės, tėvų meilės, dėmesio, supratimo trūkumas bumerangu grįžta mums visiems. Kas padėjo V. Venslovui, įklimpusiam į narkotikus ir nusikaltėlio kelią laikančiam savo gyvenimo keliu?
„Laiptinė, – trumpa pauzė privertė visus suklusti. – Svajojau, kad bent kokias tris valandas niekas į ją neitų ir galėčiau pamiegoti. Vėliau nuėjau Kaune į „Tėvo namus“ ir pirmą kartą paprašiau pagalbos, ne narkotikų. Jie pasiūlė nueiti pas brolius vienuolius Petrašiūnuose į „Gailestingumo namus.“
V. Venslovas Dievo netikėjo, didžiausia nesąmone pavadino pasiūlymą melstis, bet neturėdamas nė mažiausio šviesulėlio gyvenime pasibeldė į vienuolyno duris. „Mane pasitiko brolis vienuolis, apkabino ir sako: „Čia tave Dievas atsiuntė.“ Dar pagalvojau, koks čia Dievas, bet tylėjau, nes norėjau, kad priimtų. Buvo žiema, šalta, neturėjau draugų, nes buvau visus apgavęs. Mane visi buvo atstūmę. To vienuolio meilė man sudaužė širdį. Mane priėmė kaip žmogų.“
Šiandien V. Venslovas sako, kad Dievas pakeitė jo gyvenimo vertybes. Šiandien jis vyriškumą supranta ne kaip galios demonstravimą, o kaip atvirumą, nebijo būti silpnas, verkti. Dabar jis nori padėti žmonėms.
Šiandien V. Venslovas padeda vyrams sveikti nuo įvairių priklausomybių savo paties įkurtuose namuose „Kelias“, augina keturis mažamečius vaikus.
D. Mackela, pavargęs dėti antrankius nepilnamečiams, nusprendė ieškoti priežasčių, o ne fiksuoti padarinius. Subūręs komandą „Būrys“, pareigūnas jaunimui siūlo žygius nuo pradedančiojo iki pažengusio ar nuotykius mėgstančio, stovyklas jaunimui, pramoginius pasivaikščiojimus ir pokalbius rimtomis ir aktualiomis temomis. „Būrys“ pristato jau legendiniais tapusius „Kruvinosios Laisvės alėjos“ ir „Tamsiosios Vilijampolės“ maršrutus nusikaltimų pėdsakais. Jis pabrėžia, kad svarbiausia kalbėtis ir rinktis gyvenimą.
Naujausi komentarai