Išmoksta vaikystėje
Tam tikrų elgesio modelių išmokstame dar vaikystėje. Augdamas emociškai nepalankioje aplinkoje vaikas išmoksta prie jos prisitaikyti pagal aplinkos poreikius, pvz., nerodyti poreikių ar jausmų, nesiekti artumo, kontroliuoti save ir aplinką.
„Šios elgesio strategijos padeda vaikui išlikti, kai nėra kito pasirinkimo. Net ir suaugęs toks žmogus ir toliau vadovaujasi savo išmokta išlikimo strategija. Paprastai, kai šios elgesio strategijos nesuveikia, pvz., kai nebegali sukontroliuoti situacijos, žmogus griebiasi alkoholio paradoksaliam kontrolės jausmui atkurti“, – N. Bagdonaitės teigimu, kaip kiekvieno žmogaus charakterio bruožai, taip ir priklausomybės funkcija yra individuali ir unikali.
Ji pateikė dažniausiai pasitaikančius priklausomų žmonių elgesio modelius ir galimas artimųjų reakcijas, kurie kartu sudaro tarsi bendrą šokį.
„Aš valdau situaciją“
Vienas dažniausių elgesio modelių – kai priklausomas partneris turi vengiantį charakterio tipą. Jis gali labai vengti realybės, savo jausmų ir atsakomybės.
„Elgesyje tai dažnai pasireiškia kaip savo silpnumo neigimas: „Aš valdau situaciją“, vengimas rodyti emocijas ar įsitraukti į emocinius pokalbius. Vengiantis partneris mėgsta ignoruoti ribas, laužyti pažadus, pasitraukti, dingti, būti neadekvačiai optimistiškas („Viskas bus OK“). Alkoholis gali būti vartojamas drąsos, pasitikėjimo iliuzijai sukurti, stengiantis pabėgti nuo problemų, vidinei įtampai nuslopinti. Toks žmogus gyvena tarsi atskirame burbule. Tokiu atveju artimieji nuolat bando tarsi pramušti sieną kalbėdamiesi, aiškindami, įrodinėdami, prašydami keistis ar skirdami jam emocinio raštingumo pamokas. Tačiau visos šios pastangos yra bevaisės, nes tokio tipo priklausomas žmogus reaguoja tyla, nuvertinimu, humoru, atsitraukimu, pasiteisinimu, dingimu ir pasitraukimu į savo pasaulį, – pastebi psichologė. – Tipiška, kad gyvenantys su tokiu tipo žmogumi artimieji imasi tvarkyti tai, ką turėtų tvarkyti priklausomasis, kalbėti už jį, priimti sprendimus, švelninti realybę, kad tik nesukeltų konflikto. Esmė, kad priklausomas žmogus neturi poreikio megzti ryšį ir nemoka prisiimti atsakomybės, o artimasis bando tai padaryti už jį.“
Skilęs į dvi dalis
Kitas gan dažnas elgesio modelis, kai priklausomas žmogus yra tarsi skilęs į dvi dalis.
„Jis gyvena du gyvenimus: blaivų ir kai vartojamas alkoholis. Toks žmogus gali būti žavus, rūpestingas, o kita jo asmenybės pusė gali būti destruktyvi, nerūpestinga. Jo savastis yra padalyta į gerą ir blogą, jam trūksta vientiso tapatumo (pvz., viena dalis myli, o kita bėga; viena nori artumo, o kita naikina santykį). Toks žmogus sunkiai reguliuoja jausmus, nuolat jaučia vidinį konfliktą, ryšiai su kitais – nestabilūs. Tokiam žmogui būdinga kintanti nuotaika, prieštaringi pažadai, impulsyvumas, vidinis gėdos ir pykčio ciklas. Alkoholis jam reikalingas, kad galėtų laikinai sumažinti savo skausmą, nejausti, sujungti troškimus ar dvi atskirtas dalis ir pajustų ramybę“, – N. Bagdonaitės žodžiais, šio tipo priklausomo partnerio artimasis dažnai reaguoja orientuodamasis į partnerio būseną. Jis gali tapti hiperbudrus, stengdamasis nuolat perprasti partnerio emocijas, bandydamas muspėti nuotaikas, minčių šuolius, galimus protrūkius.
Kadangi priklausomas partneris viduje yra fragmentuotas, bendraujant su juo būna daug dramų, emocinių krizių, nutrūkstančio ryšio. Taip artimasis tarsi perima partnerio fragmentus ir nebejaučia savo ribų.
„Artimasis dažnai tampa ramintoju, logikos balsu, krizių valdytoju. Jis imasi tarsi tėvo vaidmens, o psichologiškai tai reiškia, kad santykis tampa nelygiavertis, asimetriškas. Gyvenimas su tokio tipo priklausomu žmogumi gali būti kaip emociniai kalneliai: priklausomas partneris idealizuoja, o paskui nuvertina, priartėja ir pabėga, prisiriša ir atstumia. Artimasis paprastai labai džiaugiasi artumo momentais (nes jie reti), kenčia atitolimo fazėse, jaučia vidinį nuolatinį nestabilumą. Tiesa ta, kad artimasis palaiko visą santykio tęstinumą. Tai didelis krūvis, todėl po ilgesnio laiko artimojo tapatumas ima nykti“, – pasak psichologės, pasidaro nebeaišku, ko nori pats artimasis, nes gyvenimas sukasi tik apie priklausomo partnerio būsenas.
Kaip būdas išsikrauti
Dar vienas dažnas priklausomo žmogaus tipas – perkrauto žmogaus, kai vartojimas tampa būdu atsikratyti per didelio emocinio krūvio, su kuriuo jis nežino, kaip kitaip susitvarkyti.
„Tokiam tipui būdinga daug neišspręstų dalykų, užspaustos energijos, nervų sistemos išsiderinimo. Elgesyje gali vyrauti staigūs protrūkiai, stiprūs emociniai svyravimai, nuovargis, savikontrolės praradimas, jautrumas kritikai. Alkoholis gali būti pasitelkiamas norint atsipalaiduoti ir negalvoti, nevaldyti situacijų, pamiršti kontrolę, jaustis laisvesniam, kaip apsidovanojimas – galimybė pailsėti. Artimasis, gyvenantis su tokio tipo priklausomu žmogumi, gali perimti iš jo per daug įtampos. Jis gali pradėti nuolat stebėti partnerio įtampą, stengtis numanyti galimą kritiką, priekaištus, pradeda gyventi tarsi stovėdamas ant blakstienų, bijo parodyti silpnumą, nežinojimą, padaryti klaidų. Kad perkrauto tipo priklausomas partneris nusiramintų, artimasis tampa jo raminančiu balsu, logikos aiškintuoju, klaidų taisytoju, tvarkytoju“, – pašnekovės teigimu, taip artimasis prisiima per daug atsakomybės už partnerio būseną, neretai įsivaizduodamas, kad turi būti stiprus, ir dėl to ignoruodamas, kaip jaučiasi pats.
Kadangi perkrauto tipo partneris gyvena greitai – siekdamas prisitaikyti artimasis praranda savo natūralų ritmą, nuolat taikosi prie partnerio tempo, jaučiasi išsekęs, bet negali sustoti.
„Kai perkrauto tipo partneris atsitraukia ir panyra į nerimą, analizę ar vartojimą, artimasis gali jausti tuštumą, atstumo pojūtį, pareigą vėl prisibelsti iki partnerio. Taip susiformuoja persekiojimo ir atsitraukimo ciklas, kai vienas panyra į vidinę įtampą, o kitas puola jį raminti“, – anot N. Bagdonaitės, tai sekinantis, niekada nesibaigiantis ciklas, nes jis nesibaigia tikru kontaktu.
Toks žmogus gali būti žavus, rūpestingas ir kartu kita jo asmenybės pusė gali būti destruktyvi, nerūpestinga. Jo savastis padalyta į gerą ir blogą, jam trūksta vientiso tapatumo.
Bejėgis, kaltinantis kitus
Kitas labai paplitęs elgesio modelis, kai priklausomas partneris yra aukos pozicijoje ir gyvenime jaučiasi visiškai bejėgis, kaltina kitus už savo būsenas.
„Toks žmogus sunkiai prisiima atsakomybę („Aš nieko negaliu pakeisti“), dažnai kaltina aplinką, likimą, kitus, gyvena nuolat jausdamas nusivylimą, skaudulius, skusdamasis ir bijodamas priimti sprendimų, imtis pokyčių. Šio žmogaus dalis „aš galiu“ yra atkirsta. Bendraudamas toks žmogus jaučiasi nelygiavertis, nes neatskleidžia savęs kaip galinčio veikti. Alkoholį toks žmogui pasitelkia kaip būdą atsitraukti nuo kančios, emocinio skausmo, pamiršti gyvenimo sunkumus. Vartodamas alkoholį žmogus gali siekti rūpesčio, meilės, palaikymo, vildamasis, kad kiti imsis jo gyvenimo dalies, nes pats jaučiasi nepajėgus. Dar blogiau, alkoholio vartojimu gali būti pateisinamas naratyvas, kad „aš silpnas“, „man sunku“, „niekas man nepadeda“, – vardijo psichologė.
Ryškiausia, kas gali nutikti su tokio tipo priklausomu artimuoju, – įstrigimas kaltės ir gailesčio spiralėje.
„Priklausomas žmogus, turintis aukos sindromą, dažnai komunikuoja: „man sunku“, „tu nesupranti“, „niekas nepasikeis“, todėl artimasis gali jausti gailestį, kaltę, pareigą padėti, bijoti palikti ar nustoti rūpintis, nes partneris gali sugriūti, subyrėti. Atsitinka taip, kad artimasis pradeda jausti partnerio bejėgystę kaip savo. Realybė tokia, kad ilgalaikis buvimas su auka išsekina. Artimasis gali patirti stiprų nuovargį, pyktį, nusivylimą, pasyvios agresijos fazes, vidinę kovą tarp „turiu padėti“ ir „nebegaliu padėti“. Kadangi aukos tipo priklausomas partneris bijo pokyčių ir rizikos, bendraujant mažėja gyvumo, prarandamas lengvumas, žaismingumas, spontaniškumas. Viskas tampa labai rimta. Sunki atmosfera tarsi užpildo erdvę, – pastebėjo N. Bagdonaitė. – Artimasis ima vengti savo gyvumo, nes jaučia, kad partneriui to per daug. Kuo labiau artimasis tempia, stengiasi padėti – tuo labiau auka sunkėja. Artimieji, gyvenantys su aukos tipo partneriu, stipriai nukenčia, nes jie prisiima dvigubą atsakomybę, dvigubai daro siekdami išlaikyti santykį. Toks santykis galiausiai tampa statinis, nejudrus, sunkus, be spontaniškumo, vienpusis. Tai santykis, kuriame vienas žmogus sulaiko kitą nuo visiško subyrėjimo.“
Kontroliuojantis žmogus
Psichologės teigimu, dar vienas gana dažnai pasitaikantis gyvenime yra kontroliuojantis priklausomo žmogaus tipas: „Kontroliuojantis žmogus gyvena jausdamas vidinę baimę prarasti kontrolę ir nuolat tikrina, reguliuoja, vertina, nori valdyti situacijas, erdvę, sprendimus ir žmones, bijo netikrumo, chaoso, klaidų, neapibrėžtumo, kontaktuoja su kitais pasitelkdamas reikalavimus, logiką, taisykles, o ne emocijas. Psichologiniu požiūriu, kontrolė tampa būdu išvengti kontakto su savo pažeidžiamumu. Tokio žmogaus elgesiui gali būti būdinga manipuliacija, grasinimai, pykčio proveržiai, bandymas formuoti aplinką pagal save. Tokio tipo žmogui alkoholis gali suteikti iliuzinę savo jausmų kontrolę, pabėgimą nuo vidinės įtampos, leidimą pajusti, kad galima nusimesti šarvus, ir laikinas dirbtinio artumo ir bendrumo akimirkas, kurių jis sau neleidžia blaivus.“
Vengiančio tipo partneris mėgsta ignoruoti ribas, laužyti pažadus, pasitraukti, dingti, būti neadekvačiai optimistiškas. Alkoholis gali būti vartojamas drąsos, pasitikėjimo iliuzijai sukurti, stengiantis pabėgti nuo problemų, vidinei įtampai nuslopinti.
Artimasis, gyvendamas su kontroliuojančio tipo žmogumi, tampa paklusnus, kad išvengtų konflikto. Todėl neretai jis pradeda klausyti nurodymų, vengti prieštarauti, stengiasi neerzinti kontroliuojančiojo, daro taip, kaip geriau pastarajam.
„Artimasis tiki ir galvoja: „Jei aš paklusiu, jis nurims.“ Kontroliuojantis partneris paprastai neturi vietos kito poreikiams – tik taisyklėms. Todėl artimasis nutyla, nebereikalauja, nesiūlo naujų idėjų, mažina savo norus, vengia atvirai pasakoti apie savo jausmus. Ilgainiui toks santykis tampa nesąžiningas, neabipusis, sustingęs, negyvas. Artimasis praranda savo gyvenimą“, – pastebėjo N. Bagdonaitė.
Tas pats emocinis laukas
Pasak psichologės, iš pateiktų elgesio modelių galima matyti, kad gyvendamas šalia priklausomo žmogaus artimasis pamažu patenka į tą patį emocinį lauką, kuriame gyvena priklausomas asmuo: „Tai vyksta ne todėl, kad artimasis yra silpnas, bet todėl, kad santykis labai arti, o ribos tarp savų ir svetimų emocijų – pernelyg pralaidžios. Priklausomo žmogaus ir artimojo emociniai laukai susilieja. Vieno žmogaus emocijos, nuostatos, būsenos persiduoda kitam. Nuo priklausomo žmogaus sklinda chaotiškos, nesureguliuotos emocijos. Artimasis pamažu ima tame emociniame lauke gyventi. Pradeda veikti subalansuojantis lauko principas: vieno pasyvumas kuria kito hiperaktyvumą.“
N. Bagdonaitės teigimu, aptarti elgesio modeliai nėra griežtos diagnozės ar vieninteliai scenarijai.
„Tai supaprastinti elgesio ir savybių šablonai, išskiriantys pagrindinę priklausomo žmogaus dinamiką, alkoholio funkciją ir tipiškas artimojo reakcijas. Realiuose santykiuose viskas daug sudėtingiau ir įvairiau: žmonių charakteristiką gali sudaryti keli persidengiantys modeliais, o elgesį lemia ne tik priklausomybė, bet ir asmens istorija, prieinamumas ryšiui, traumos, resursai. Todėl šiuos modelius verta suprasti kaip bendrus orientyrus, o ne kaip galutinę tiesą“, – teigė pašnekovė.
Naujausi komentarai