„Visada buvau aktyvus vaikas, manęs visur buvo daug, turbūt mama nelabai ir turėjo kito pasirinkimo, tik kur nors nuvesti mane išsikrauti. Įtakos turėjo ir mano charakterio savybės: ir būdamas vaikas, ir dabar labai mėgstu konkurenciją ne tik su kitu žmogumi, bet ir su savimi. Sportas dažnai ir yra konkurencija su savimi: arba nugali save, arba ne“, – filosofavo pašnekovas.

Tiesa, krepšinio treniruočių vaikystėje Rėjus nevadina draugyste su sportu. Jo žodžiais, fizinis krūvis niekada nebūna pats maloniausias, t. y. ne tai, su kuriuo norėtum draugauti. „Tačiau metai bėgo, toliau lankiau treniruotes, susiformavo įprotis. Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad sportas tapo vienu geriausių draugų“, – patikino R. Pociūnas.

Mokslu tebesidomi

Studijoms pasirinkęs Lietuvos sporto universitetą (LSU), įgijo bakalauro kvalifikacinį laipsnį, o magistro siekė Portugalijoje esančiame Tras os Monteso ir Alto Douro, taip pat Vokietijos Otto-von-Guericke’ės universitetuose, koordinuojant LSU.

„Studijos buvo be galo įdomios ir naudingos. LSU išmokė visų pagrindų ir leido pamėgti akademinę aplinką, o magistrantūra buvo ypatinga savo turiniu: keliavome po Europos universitetus ir mokėmės, kaip dirbti su tuo metu pažangiausiomis technologijomis, susipažinome, kokias metodikas ir kokius įrenginius naudoja geriausi pasaulio futbolo, krepšinio, regbio klubai“, – prisiminė pašnekovas.

Susidomėjimas sporto mokslu, pasak Rėjaus, iki šiol dar nepraėjęs. Jis dažnai atsidaro mokslo duomenų bazes, paskaito, kas naujo sporto mokslo pasaulyje. „Manau, geras treneris turi visada gilintis ir būti atviras naujovėms, nes kas vakar buvo tiesa, rytoj jau gali būti įrodyta visai kitaip“, – kalbėjo R. Pociūnas.

Veiklos: laisvalaikiu R. Pociūnas mėgsta važinėti dviračiu, žaisti šachmatais. / R. Pociūno asmeninio archyvo nuotr.

Sukaupė įvairiapusės patirties

Noreikiškėse gimęs ir augęs Rėjus sportinėje veikloje sukasi jau dešimt metų. Tik pabaigęs magistrantūros studijas turėjo galimybę dėstyti LSU su krepšiniu susijusį fizinį rengimą. „Man akademinis pasaulis visada patiko ir patinka, čia irgi buvo nuostabi patirtis: ir mokai, ir pats vis ką nors naujo sužinai“, – patikino pašnekovas.

Po studijų dirbo ir krepšinio mokyklose, ir individualiai su žaidėjais, kurie jau buvo profesionalai arba norėdavo jais tapti. „Yra tekę pabūti ir aukščiausio lygio komandose – pusmetį esu mokęsis Kroatijoje, kur ir susipažinau su Eurolygos komandos „Baskonia“ fizinio rengimo koordinatoriumi. Jis pakvietė į stažuotę, man tada labai pasisekė, o patirtis buvo neįkainojama. Iki šiol palaikau draugiškus ryšius su šiuo žmogumi ir esu jam dėkingas. „Atletų namai“ jau seniai man kirbėjo, norėjau ką nors tokio padaryti būtent ten, kur gimiau ir augau. Tai mano svajonė – turėti savo vietą, kurioje gali dirbti taip, kaip įsivaizduoji geriausiai“, – karjeros posūkius vardijo treneris.

Paklaustas, dėl ko „Atletų namams“ pasirinko Ringaudus, treneris nesusimąstydamas atsakė: „Čia aplink man viskas pažįstama, o daug dalykų anuomet, kai aš po gatves ir laukus lakstydavau, dar nebuvo. Labai patinka šita pusė. Be to, norėjau kuo nors prisidėti ir prie bendro Ringaudų sporto ir sveikatingumo vystymo.“

Pašnekovas neslėpė: nebuvo taip, kad vienas du – ir „Atletų namai“ yra. Teko susidurti su gausybe iššūkių, pradedant įvairių dokumentų, leidimų gavimu, techninėmis smulkmenomis ir baigiant bendra strategija.

„Už „Atletų namus“ esu atsakingas aš vienas. Dažnai pasijuokiu, kad mano pareigų amplitudė – nuo valytojo iki vadovo. Manau, esu neblogas treneris, bet kaip verslininkas dar turiu kur tobulėti. Čia visiškai kitokie potyriai, užduotys ir iššūkiai. Daug mokausi, einu papildomai į seminarus, klausau konferencijų ir po truputėlį, su kiekvienu nauju iššūkiu ko nors išmokstu“, – atviravo pašnekovas.

Svarbiausia – bendruomenė

Neseniai pirmąjį veiklos gimtadienį šventę „Atletų namai“ iš esmės skiriasi nuo standartinių klubų. Treniruotės čia vyksta mažose grupelėse, todėl dėmesio sulaukia visi sportuojantys. „Galėčiau turėti ir didesnių grupių – salė didelė ir iš verslo pusės būtų naudingiau. Tačiau nenoriu rizikuoti kokybe, geriau turėsiu mažiau, bet žinosiu, kad viską darau kokybiškai“, – sakė Rėjus.

Antrasis skirtumas – treniruotės kaskart vis kitokios. „Standartiniame sporto klube gausite vienos ar dviejų savaičių treniruočių planą ir pagal jį sportuosite ilgai. Mano nuomone, tai labai nuobodu. Pas mus treniruotės visada skiriasi, žinoma, kai kurie pratimai kartojasi, bet tokią pačią treniruotę, manau, pamatysite kartą per pusę metų“, – patikino treneris.

Tačiau R. Pociūno žodžiais, svarbiausias dalykas „Atletų namuose“ – bendruomenė. Visi čia sportuojantys kuria labai gerą atmosferą: kai sunki treniruotė, vienas kitą visada padrąsina, pagiria pirmą kartą padarius atsispaudimą ar prisitraukimą.

„Senbuviai labai susidraugavę, o nauji sportininkai irgi labai greitai apsipranta su grupe, nes visi labai draugiški. Esu nemažai dirbęs su įvairiais sportininkais, tačiau neprisimenu tokios vietos, kur bendruomenė būtų tokia tvirta ir šilta. Net ir už treniruočių ribų bendraujame – esame susirinkę pavakarieniauti, ir smiginio pažaisti. Net ir dabar, vienų metų gimtadienio proga organizuojame savo olimpines žaidynes – bus labai smagu ir tai sukurs dar didesnį bendrumo jausmą“, – džiaugėsi R. Pociūnas.

Kad R. Pociūnui išties svarbus socialinis aspektas, liudija ir klubo pavadinimas. „Pačioje pradžioje, kai tik startavome, daugelis juokdavosi, kai visus vadindavau atletais. Tačiau man visi sportininkai yra mano atletai. Mes keliame, traukiame, šokame, stumiame, bėgame – darome atletiškus judesius. Žodis „namai“ daugiau siejosi su socialiniu kontekstu: bendruomenės kūrimu ir geru pojūčiu treniruotėse. Juk visiems smagu būti savo namuose, todėl noriu kiekvienam, mėgstančiam sportą, sukurti vietą, kurioje galėtų jaustis kaip namuose ir būtų visada laukiamas. Kai visi „Atletų namuose“ jausis tikrais atletais ir kaip tikruose namuose, tada jau būsiu pasiekęs savo tikslą“, – sakė klubo savininkas.

Sunkiausias klausimas

Klausimas, kas jam apskritai yra sportas, R. Pociūną privertė susimąstyti.

„Iš tikrųjų tiek metų sportuoju, tačiau niekada nepagalvojau, kas man yra sportas. Manau, labai sunku apibūdinti vienu žodžiu ar vienu sakiniu. Pirmiausia man sportas yra labai gera priemonė tobulėti visomis prasmėmis. Kai trūksta energijos ir diena atrodo slogi, einu pasportuoti: energijos atsiranda ir nuotaika pagerėja. Sportuodamas tobulėju ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, įgyju daugiau pasitikėjimo savimi, pradedu geriau save pažinti. Atrodo, kad tikrai sunki treniruotė ir tikrai neįveiksiu kokio nors pratimo, bet šiaip ne taip, per vargus įveikiu. Tą patį pritaikau ir gyvenime: kai iškyla sunkumų, pagalvoju, kad jau esu čia buvęs ir įveikęs kažką panašaus, neprapulsiu ir čia“, – vardijo pašnekovas.

R. Pociūnas patikino: sportas jam davė daug naudos ir socialiniame kontekste: daugelis jo draugų yra sportininkai, treneriai ar žmonės, mėgstantys sveiką gyvenseną. „Tokių žmonių apsuptyje būti smagu ir jauti, kad gyveni tinkamai. Įdomu, koks būčiau be sporto mano gyvenime, bet tikrai sporto nekeisčiau į jokią kitą pramogą“, – patikino „Atletų namų“ savininkas.