R. Zemkauskas: svarbu netrukdyti vaikams turėti savo likimą

Žurnalistas, prodiuseris, režisierius, scenaristas, kultūrinių televizijos laidų autorius, filmų garsintojas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas, projekto "Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022" Mito skyriaus vadovas, rašytojas, poetas – neįmanoma išvardyti Ryčio Zemkausko veiklų, ko nors nepraleidžiant. Tačiau dėl jų nenukentėjo svarbiausia jo gyvenime veikla – būti tėčiu savo dukroms Jūrai ir Vaivai.

– Galite spėti ar nujausti, kokia bus jūsų Tėvo diena? Ką jums reiškia ši šventė?

– Paprastai mano dukros mane pasveikina, ir aš visada nustembu, kad jos vis dar mane sveikina. Man Tėvo diena iš tikrųjų yra tokia keista šventė. Labai gražiai Leonardas Cohenas viename iš savo eilėraščių, kuris paskui tapo daina, sako: "It’s Father’s Day and everybody’s wounded" (liet. "Yra tėvo diena, ir visi yra sužeisti"). Aš ilgai galvojau, ką jis turi galvoje, ir atrodo, kad suprantu. Būti tėvu yra ne fiziologinis, o dvasinis pasirinkimas. Ir būti sūnumi ar dukra yra pasirinkimas. Štai kas sunkiausia gyvenime – pasirinkti, kad aš dabar būsiu tavo tėvas. Tai yra atsakomybė. Man buvimas tėvu yra šitai. Pradėti vaiką gali kiekvienas kvailys, o štai pasirinkti sąmoningai būti tėvu – jau visiškai kita istorija. Renkiesi tu ir kartu vaikas renkasi tave. Jeigu vienas iš mūsų nepasirinko – nieko nebus. Jeigu vienas iš mūsų nedalyvauja šitoje iš tikrųjų labai gražioje, bet kartu ir skausmingoje gyvenimo dramoje – nieko nebus. Nebus sukurtas tas grožis, ir tie atsiminimai, kurie sudaro žmogiškąjį pasaulį. Mes nesikalbėsime. O jei ir kalbėsimės – nesuprasime vienas kito. Duris turi atverti abu.

– Yra toks pasakymas, kad visi tėvai svajoja tapti savo vaikų draugais. Ką reikia daryti, kad tai pavyktų?

– Niekada apie tai nesvajojau ir man neatrodo, kad čia yra geras kelias. Mes ne draugai, mes tėvai ir vaikai vieni kitiems. Kai mes – draugai, tai visiškai kiti santykiai. Neverta, mano supratimu, ilgėtis svetimo santykio, nes kiekvieni santykiai yra savaip vertingi. Draugystė yra tarp visiškai vienodos patirties žmonių, kurie dalijasi tuo, kaip kartu kažką veikia. O tėvai ir vaikai – skirtingų kartų pasauliai. Tėvų ir vaikų santykiuose yra praeitis ir ateitis, susitaikymas ir sukilimas. Negali būti sukilėliu draugui, nes tai bus ne draugystė. Bet privalai būti sukilėliu savo tėvui ir galbūt netgi privalai būti tas, kuris supranta savo vaiko sukilimą, tą būtinąjį maištą. Ateina kita karta, kuri paneigia prieš tai buvusį pasaulį, taip ir turi būti, mes taip ir įsitvirtiname – per tam tikrą maištą. Ateis diena, kai aš turėsiu pasitraukti ir užleisti tą pasaulį jiems, ir žinosiu, kad tai neišvengiama, ir jie neišvengiamai geresni už mane.

– Jau suaugo jaunėlė Jūra, o Vaiva išvis savarankiška – gyvena Vilniuje. Kaip keitėsi jūsų požiūris ir auklėjimas nuo tada, kai jos buvo mažos mergaitės, iki dabar?

– Būna tokios akimirkos, kai kartais staiga atrandi tą savo vaiką: "O, aš pasirodo turiu savo vaiką." Būna momentas, kai vaikas atranda tave. Ir visada galvoji: "Aš blogas tėvas, aš nesugebėjau..." Tėvavimas ir reiškia, kad nuolatos save tikrini, nes niekada nežinai, kurį žodį, kurį veiksmą, kokią akimirką vaikas atsimins ir kaip supras. Aišku, kad patirtys, priklausomai nuo vaikų amžiaus, skiriasi. Kai vaikas mažas, yra absoliutus pasitikėjimas. Tas amžius, kai vaikas visai visai tavimi pasitiki, dovanoja neįtikėtiną jausmą, kuris gali nuginkluoti net baisiausią žmogų. Bet būna etapas, kai vaikas visai nepasitiki tavimi, ir tas etapas yra tavo išminties išbandymas. Ir visi kiti etapai. Gerai, jeigu kiekviename jų būna tos penkios minutės, kurių mums abiem ir reikėjo. Iš esmės, to ir užtenka per visą gyvenimą – 20 minučių, keturis kartus po penkias (juokiasi). To buvimo tarsi tuose dviejuose pasauliuose, bet sykiu pajautimo, kad man su tavim saugu, kad mes labai artimi.

– Kas svarbiau auginant vaikus: duoti jiems laisvės ar įskiepyti discipliną?

– Netrukdyti jiems turėti savo likimą. Mat jie yra visai kiti žmonės. Pastaruoju metu aš labai dažnai galvoju, kad mano kredo yra nesutrukdyti, nepakenkti. Neblogai, jei tai pasiseka.

– Gal yra kokių nors įsitikinimų apie vaikų auklėjimą, kurie kardinaliai pasikeitė nuo jūsų tėvų kartos iki šių dienų?

– Šiais laikais dažnai klausomės įvairių nuomonių ir per retai klausomės savo širdies. Anksčiau buvo atvirkščiai. Ar tai visada veda į garantuotai geresnį rezultatą, labai abejoju, bet man atrodo, kad kartais bent paįvairinimui galima paklausyti savo širdies. Nes mes visą laiką kažką kažkur skaitėme, kažkur kažkas mums sakė, kažkokie neįvardyti mokslininkai nustatė… Širdis niekur nedingo – ji vis tiek ten yra ir nustato mūsų minčių ritmą.

– Pats esate ne tik tėtis, bet ir dėstytojas, bendraujate su jaunimu. Kaip vertinate pasisakymus, kad dabartinė jaunoji karta – labai problemiška, nepagarbi vyresniam?

– Toks vyresnės kartos požiūris – nieko naujo pasaulyje. Yra išlikęs senovės graiko laiškas savo sūnui, tai net ir nuo tų laikų niekas nepasikeitė. Taip turi būti. Aš dabar esu tokio amžiaus, kad jau turiu kartais būti nepatenkintas jaunimu. O kad jie visada geresni už mus, mano nuomone, yra aksioma. Kai žiūriu į savo studentus, žaviuosi: "Jie geresni už mane." Ne visada matau, kodėl jie geresni, bet man bus labai įdomu sužinoti.


Dainius Matijošaitis: stengsiuosi užauginti dorą pilietį

Gegužės 15-ąją garsus lenktynininkas, verslininkas, "Vičiūnų" kompanijos prekės ženklų vadovas Dainius Matijošaitis tapo tėvu. Tai pirmoji atžala D.Matijošaičio ir Monikos Pitkauskaitės šeimoje. Mažasis Nojus – trečias Dainiaus tėčio, Kauno mero Visvaldo Matijošaičio anūkas.

– Kaip pasikeitė gyvenimas, gimus Nojui? Ar iš anksto ruošėtės tėvystei? Gal skaitėte specialiąją literatūrą, lankėte kursus?

– Pasikeitė tiek, kad bent jau šiomis dienomis viskas sukasi tik aplink naująjį namų gyventoją. Mano paties galvoje kol kas sumaištis, nes vis dar sunku suvokti, kad aš jau tėtis, kad čia mano vaikas bando žiūrėti savo nefokusuotu žvilgsniu į mane. Tiesiog nuo tos akimirkos, kai pirmąkart pamatai savo vaiką, ateina stiprus atsakomybės jausmas. O į kursus su Monika per darbus taip ir nespėjome nueiti, todėl pirmomis naktimis, dar būnant Kauno klinikose, vaiko miego metu teko labai daug pasiskaityti.

– Gal kažkokių dalykų, susijusių su tėvyste, visiškai nenumatėte?

– Kol kas viskas – pagal planą ir gan nesudėtinga, taip, kaip ir įsivaizdavau: kakutis, maistas, miegas (juokiasi). Visos tikrosios smagybės dar tik laukia.

– Gal, tapęs tėčiu, spėjote pasikeisti kaip asmenybė?

– Nesu tikras, kad mano asmenybę taip lengva pakeisti (šypsosi). Bet į labai daug dalykų pradėjau žiūrėti kitaip. Net į vaikus auginančius aplinkinius.

– Kokias vertybes labiausiai stengsitės įdiegti savo sūnui?

– Stengsiuosi užauginti dorą pilietį, darbštų ir rūpestingą šeimos žmogų.

– O ko pats išmokote iš savo tėčio? Už ką labiausiai jį vertinate?

– Uch… ilgokas sąrašas būtų. Mano tėtis man visada buvo idealas. Išmokau iš jo protingumo kriterijus iškelti pirmiau emocijų, išmokau planuoti viską į priekį, o ne dairytis į praeitį. Didele dalimi (kita dalis priklauso mano a.a. mamai) tai, koks esu šiandien, yra mano tėčio nuopelnas.

– Kas svarbiausia norint būti geru tėvu?

– Leisti kuo daugiau laiko su savo vaiku, domėtis juo, kai reikia – palaikyti, kai reikia – sudrausminti, kai reikia – pamokyti, kai reikia – leisti pačiam išmokti…

– Kaip manote, ar, bėgant metams, turėtų keistis ir požiūris į tėvystę?

– Pats požiūris, manau, sunkiai keisis. Vaikai visada tėvui bus didžiausias turtas. Tiesiog, bėgant metams ir augant vaikui, ta tėvystė įgauna vis kitokią formą, su vaiku galima užsiimti vis kitokia veikla, ir tas labai smagu.


Ramutis Kazlauskas: būti geru tėvu visada bus vertybė

Dažnai svarstome, ar keičiasi vertybės. Ar šių laikų žmonės kitokie, negu buvo anksčiau? Ar būti tėvu tada ir dabar – tai būti visiškai skirtingais žmonėmis?

Mes gyvename tokiu laiku, kai žmonės patiria iššūkių pasitikrinti savąsias vertybes. Vieni atsilaiko, kiti išduoda ir jas, ir save. Tačiau negalime teigti, kad žmonių, neišduodančių vertybių, mažėja. Priešingai. Išmintingi žmonės tyliai gyvena savo sąmoningus ir autentiškus gyvenimus, geri tėvai tyliai augina savo vaikus. Ir tik artimoji aplinka puikiai pažįsta savo kasdienius didvyrius. Neabejokite – būti geru tėvu visada bus vertybė. Ar vyras juo yra, ar bus – priklauso nuo kiekvieno vyro.

Vyrai šiais laikais turi daug pagundų: mamutų medžioti jau seniai nebereikia, buitis yra labai paprasta, darbai lengvesni, fizinio ir materialaus komforto turime vis daugiau ir daugiau. Todėl galimos bent dvi kryptys esant tokioms aplinkybėms: vieni vyrai lempa, silpnėja, tęžta, glemba, o kiti vyrai skiria laiko kur kas subtilesniems dalykams, pavyzdžiui: santykiams, jausmams ir tampa kilnesni, doresni, išmintingesni, pakantesni, atranda tikėjimą, didžiuosius gyvenimo tikslus ir kuria tvarias šeimas bei tampa tikraisiais autoritetais savo vaikams. Tampa tokie, kuriais galima pasikliauti ir džiaugsme, ir varge. Ir tai yra didžiulė tėvystės malonė.

Nesvarbu, ar gyvenate kartu, ar atskirai, taip jau yra, kad vaikų tėvas visada yra susijęs su vaikų mama. Geras tėvas yra geras vaikų mamai. Priešingu atveju galime kalbėti apie tėvystę pagal nuotaikas, aplinkybes. Tokiu atveju nepasireiškia vyro didelė atsakomybė. Moterys pasakoja, kad sudėtingų situacijų laikotarpiu vyrai linkę nusišalinti nuo šeimos, apleidžia savo vaikus, nesidalija su žmona ar partnere atsakomybe nei už vaikus, nei už namus.

Tai būdinga iš esmės neatsakingiems individams. Kai turime vaikų, verta atminti, kad elementari pagarba ir atsakomybė prieš vaikus ir jų mamą – tai dorovingo ir kilnaus kelio būti tėvu starto linija. Kai vyrai suvokia savo didžiulę reikšmę vaikų gyvenimams, jie imasi visų priemonių pateisinti savo tėvystei: ieško pagalbos, lanko tėvystės kursus, sąmoningai stengiasi daugiau laiko praleisti su savo vaikais ir būti šalia jų tol, kol vaikams tai svarbu.

Gajus mitas, kad moteris gali atimti iš vaiko tėvą. Kaltinti kitą visuomet lengviau nei pačiam būti geru tėvu. Todėl, mielos moterys, atpažinkite, kad užgrobėte ne savo lauką, pripažinkite, kad atėmėte iš daugumos vyrų galimybes būti tėvais, sąmoningai atsitraukite ir palikite tėvui jo paties iniciatyvą jo rankose. Iš pradžių bus sunku, nes gali būti, kad vyras nėra pratęs savarankiškai mąstyti apie savo tėvystę, pareigas. Kai vyrui atsiranda erdvės savarankiškai kurti savo ir savo vaikų santykius, jis būtinai ta erdve ir pasinaudos. Jei vyras buvo  geras tapti sutuoktiniu, jis gali būti ir gana geru tėvu. Visiems Lietuvos tėvams linkiu nenuleisti rankų ir tapti pačiais geriausiais tėvais pasaulyje!


Švenčia visas pasaulis

Tėvo diena oficialiai pirmiausiai pradėta švęsti JAV. Šį judėjimą tėvams pagerbti sukūrė 1910 m. Louisa Dodd. Jos motina mirė gimdydama šeštą vaiką, tuomet jos tėvas vienas užaugino visus vaikus. Įvairiose šalyse šios šventės data skiriasi. Lietuvoje pirmąjį birželio sekmadienį Tėvo diena minima nuo 2009 m., kai Seimo nariai ją įteisino kaip šventinę dieną.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Straipsnis grybam

Straipsnis grybam portretas
Likimas tai ira tai kas ivyksta! Logikos jokios! Galima pasakyti kita prasme dėti ant vaiku gyvenimo. Nu jo taip išeina.

Mindaugas

Mindaugas portretas
Gerbiu tave, Ryti! Labai geras požiuris auginant atžalas. Aš taip pat auginu sūnų ir dukrą ir nuolatos ieškau teisingų sprendimų perduodant gyvenimo patirtį.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių