R. Radzevičius: smurto kaina – milžiniška

– Romai, pasikalbėkime apie tai, su kuo neretai susiduriame dirbdami – apie žmones, kurie yra patyrę agresiją prieš kitą, smurtą. Labiau norėčiau pokalbio su tavimi ne kaip su kolega, bet kaip su žmogumi, kuriam rūpi.

– Supratau. Dovile, štai tu sakai „smurtas“ – man akyse muštynės, tari „patyčios“ – akyse vaizdas iš mokyklos gyvenimo, kai vaikai pajuokia vienišą auką, o kai sakai „smurtas artimoje aplinkoje“ – matau, kaip girta pora namuose aiškinasi santykius: jis ant jos rėkia, panaudoja fizinę jėgą, ji mėto daiktus, draskosi, baisus triukšmas, vaikai klykia, kažkas grasina kviesti policiją (duok Dieve, laiku įsikištų).

– Romai, mudu su tavimi jau penkerius metus esame kolegos Kauno apskrities vyrų krizių centre ir kartu vedame elgesio keitimo grupes smurtavusiems asmenims. Kokios tavo įžvalgos?

– Iki darbo su šia grupe turėjau darbo patirties kalėjimuose, kur teko bendrauti su asmenimis, kalinčiais už nužudymą. Pastebėjau kai ką bendra tarp asmenų, padariusių nusikalstamą veiką – retas kuris tikrai atsakingai prisiima atsakomybę. Kodėl taip yra, atsakymo iki galo dar neturiu, bet gali būti, kad dalis tikrai nesuvokia, ką padarė, kita dalis jaučia be galo didelę gėdą ir nenori to pripažinti. Bet kokiu atveju, kol žmogus nepripažįsta savo klaidos, tol neturi galimybės jos ištaisyti ir nekartoti. Taigi, šis fenomenas mane stebina ir dirbant su artimoje aplinkoje smurtavusiais asmenimis.

– Man smalsu, ar darbas su šia tiksline grupe kaip nors pakeitė tavo požiūrį į smurtą artimoje aplinkoje?

– Aš pamačiau, kiek daug žmonių gyvena kartu, persipildę negatyvios energijos ir negatyvių jausmų vienas kitam, tačiau tik nedaugelis prisiima atsakomybę sau pačiam už tokią atmosferą namuose. Didžioji dalis dėl to kaltina antrą pusę, o savo indėlio į konfliktus tarsi nemato.

Darbas su smurtaujančiais asmenimis šiek tiek praplėtė mano supratimą apie smurtinius santykius ir, deja, tenka pripažinti, kad nukentėjusiąja laikoma pusė kai kuriais atvejais taip pat nemenkai būna prisidėjusi prie konflikto eskalavimo, tačiau vėliau tarsi pasislėpusi už šluotos, lyg visai niekuo dėta. Siauras požiūris į smurto artimoje aplinkoje problemą, visais atvejais smurto dalyvius pagal lytį skirstant į auką ir smurtautoją, nepadeda problemos spręsti. Taip pat reikia paminėti, kad aštuoni iš dešimties smurtavusiųjų tuo metu buvo vartoję alkoholio.

Deja, bet turiu pripažinti, kad teko smurtauti prieš bendraamžius, išgyventi peštynių laikotarpį.

– Tau pačiam kokias emocijas kelia šis visuomenėje paplitęs reiškinys?

– Na, smurtas man visada kelia neigiamas emocijas, kažkokį susigūžimą, instinktą saugotis, o galbūt poreikį kažką gelbėti. Smurtaujantys ir neprisiimantys atsakomybės asmenys yra giliai pažeisti. Tai nelaimingi žmonės, kurie ir kitus daro nelaimingus.

– Romai, o tu pats turi kokios asmeninės patirties, susijusios su smurtu, kuria galėtum pasidalyti?

– Atmintyje iškyla patyčios mokykloje. Deja, bet turiu pripažinti, kad teko smurtauti prieš bendraamžius, išgyventi peštynių laikotarpį. Paauglystė yra asmenybės brendimo etapas, kaip tik tada arba geriau – kuo anksčiau, reikia mokyti jaunus žmones prisiimti atsakomybę už savo elgesį.