R. Adamonienė: geri darbai keičia mus ir pasaulį

Tikslas – stiprinti moteris

"Gerų darbų sąrašas be galo ilgas. Kas turi galimybių, gali padėti finansiškai, tačiau ir savo rankomis sukurti darbeliai, kitiems skirtas laikas, dėmesys – neįkainojama dovana. Yra labai daug žmonių, kuriems reikia paprasto, nuoširdaus bendravimo", – sako R.Adamonienė.

Daryti gerus darbus – soroptimisčių klubo misija. Moterys įsitikinusios: laukti šventinės progos nereikia – gerais darbais galima papuošti kiekvieną gyvenimo dieną. Todėl prieš šventes klubo narės tradiciškai peržvelgia savo veiklą, reziumuoja atliktus darbus, siūlo naujus projektus ateičiai.

"Soroptimos" – dviejų lotyniškų žodžių derinys: "soror" – sesuo, "optima" – geroji. Soroptimistės – tai moterys, kurios tarnauja visuomenei, skirdamos savo laiką ir lėšas moterų naudai ir pagalbai.

"Esame gerosios seserys, draugės, bičiulės, pasirengusios būti šalia, padėti, – sako soroptimistes burianti R.Adamonienė. – Neatsitiktinai didžiausią dėmesį skiriame moterims – ant jų pečių laikosi ne tik visi namų kampai, bet ir visas pasaulis. Tikime, kad gerumu, dėmesiu, tegul ir mažais, bet nuoširdžiais darbais galima padėti atskiriems žmonėms, kartu visai visuomenei ir pasauliui."

Gruodžio 10-oji – soroptimistinio judėjimo gimimo diena. Pirmasis soroptimisčių klubas buvo įkurtas 1921 m. Kalifornijos valstijoje, JAV, paskui idėja pasklido po kitas valstijas, vėliau – po pasaulį. 1991 m. tokį klubą subūrė ir kaunietės. Šiandien jis jungia 23 skirtingų profesijų ir amžiaus moteris – jame yra ir studenčių, ir emeričių. Garbinga klubo narė, kurią bendražygės vadina savo mokytoja, – KTU docentė emeritė Rūta Urbanskienė, viena iš keturių klubo steigėjų, ir šiandien aktyviai dalyvaujanti klubo veikloje.

"Nors esame tarptautinės moterų organizacijos dalis ir turime soroptimistines regalijas – vėliavą, himną, tradicijas, skiriamuosius ženklus, spalvas, kartu turime teisę veikti lokaliai. Klubo 25-ojo gimtadienio metu gimė mus visas vienijantis šūkis: "Už visą pozityvą ir gėrį, kurį kuria atjautos ir meilės kupinos širdys", – šypsosi pašnekovė.

Sujungtų širdžių galia

Kauno soroptimistės dažnai pasikviečia įvairių sričių lektorius, organizuoja kūrybines dirbtuves – ieško savirealizacijos būdų, per meno pasaulį bando perprasti psichologijos paslaptis. Moterys noriai prisijungia prie įvairių socialinių labdaros akcijų, nuolat palaiko ryšį su Ežerėlio slaugos namų ir Garliavos senjorų namų "Senjorų vila" gyventojais, vaikų darželio "Volungėlė" kolektyvu ir auklėtiniais.

"Įsitraukėme į projektą "Antklodė Europai" – tai tinklas bendrystei. Visi esame skirtingi, tačiau turėjome vieną tikslą – antklodę Europai, kuri apglėbė, sušildė, kvietė kurti ir pažinti. Klubo sesių nunerta antklodė iš geltonos ir mėlynos spalvų siūlų tapo parodos eksponatu Kaune, o vėliau nukeliavo į Leuvardeną (Olandija), kur prisidėjo prie didžiausios pasaulyje antklodės rekordo. Mėlyną ir geltonas spalvas pasirinkome neatsitiktinai – jos, kaip ir gėlė tulpė, – soroptimizmo simboliai", – pasakoja R.Adamonienė.

Ji džiaugiasi, kad klubo narėms duris atvėrė skulptoriaus Juozo Zikaro namai – kaunietės ketina tapti jų ambasadorėmis. Ši idėja gimė neatsitiktinai: tarpukariu garsaus menininko žmona Anelė Tūbelytė-Zikarienė buvo aktyvi visuomenininkė, priklausė net kelioms Kauno moterų draugijoms, tarp jų – Moterų draugijai, kurios nare buvo ir pirmo Lietuvos prezidento žmona Sofija Smetonienė. Šioje unikalioje aplinkoje soroptimistės kartais renkasi į susirinkimus, šventinius susitikimus. Praeitą šeštadienį įvyko forumas-diskusija "Priešsoroptimistinis laikotarpis Lietuvoje" apie socialinę moterų veiklą anuomet ir dabar. Šis renginys – tai "Baltojo kaspino" festivalio, inicijuoto FRIDA fondo, ciklo dalis, skirtas Tarptautinei žmogaus teisių dienai paminėti.

"Didelį pastiprinimą ir įkvėpimą dovanoja bendrystė su Danijos Niborgo soroptimisčių klubu. Mes lankėmės Danijoje, paskui – jos Lietuvoje. Dalijamės patirtimi, prasmingų, teigiamą atgarsį visuomenėje palikusių projektų idėjomis. Padedant Niborgo soroptimisčių klubui, kelioms kaunietėms padėjome įgyti naujo amato profesijas, – pasakoja klubo prezidentė. – Mūsų darbai dažnai nėra akivaizdžiai matomi, tačiau juos labai jaučia tie žmonės, kuriems jie skirti. Jie susijaudina, nustemba, dėkoja – mums tai geriausias atlygis. Nors kartą patyrus tokių emocijų, norisi toliau eiti šiuo keliu."

Soroptimisčių klubo moterys siekia stiprinti bendrystę su Lietuvos soroptimisčių, Kauno moterų klubais, įsitraukti į seniūnijų, bendruomenių, jaunimo veiklą – sujungus jėgas ir širdis galima nuveikti žymiai daugiau gerų darbų.

Kūrė pusnis eglei

Rudenį Kauno soroptimistės surengė Lyderystės stovyklą moksleivėms ir studentėms. "Pernai Alytaus soroptimistės mane pakvietė skaityti pranešimus lyderystės temomis panašioje stovykloje. Pagalvojau – puikus sumanymas, kodėl jo nepratęsus Kaune?" – apie projektą pasakoja R.Adamonienė ir labai džiaugiasi bendrų veiklų metu užsimezgusiais naujais seserystės ryšiais.

Tris spalio mėnesio šeštadienius iš eilės daugiau kaip penkiolika merginų klausė paskaitų apie lyderystę, susipažino su lyderio bruožais, savęs pateikimu visuomenėje, gilinosi į tarpusavio santykius, ieškojo idėjų ir kūrė socialinius projektus, bandė pažinti save per spalvas ir formas kūrybinėse dirbtuvėse, mokėsi vokalo pamokų.

"Pasibaigus stovyklai, tęsiame mūsų bendrystę su aktyviomis moksleivėmis ir studentėmis. Nuo spalio įsitraukėme į naują kūrybinį procesą ir keletą savaičių vakarais kartu su klubo sesėmis ir stovyklos merginomis galerijos "Balta" palėpėje iš šiaudelių kūrėme sniego pusnis Kauno Kalėdų eglei", – džiaugiasi klubo prezidentė.

Karu praleisti vakarai neįkainojami: pasimiršo amžiaus skirtumas, jos dalijosi receptais, pasakojo nutikimus ir dainavo. Šie jaukūs pasisėdėjimai tekstilininkės J.Šmidtienės galerijos palėpėje visas sutelkė ir padovanojo ypatingą suvokimą: kai jautiesi saugus, atrodo, gali padaryti viską! Šio jausmo įkvėptos kelios merginos iš Lyderystės stovyklos nutarė prisijungti prie klubo veiklos.

"Jauniems žmonėms nestinga entuziazmo, puikių idėjų, tik reikia juos nukreipti. Merginos jau sugalvojo, kaip plėsti socialinę veiklą: žada rengti knygų, eilėraščių skaitymo vakarus senelių slaugos namuose, savo dėmesiu apgaubti LSMU Kauno klinikose besigydančius vaikučius ir jų mamas", – apie jaunimo iniciatyvas pasakoja Rūta.

Savęs pažinimo keliu

Bendravimas su jaunimu – dalis R.Adamonienės gyvenimo: ji jau 22 metus priklauso akademinei bendruomenei, yra profesorė, dėstė ASU, VDU ir KTU, šiuo metu skaito vadybos, etikos ir lyderystės paskaitas Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijoje. Veikli ir aktyvi moteris džiaugiasi radusi savo kelią.

Mūsų darbai dažnai nėra akivaizdžiai matomi, tačiau juos labai jaučia tie žmonės, kuriems jie skirti. Nors kartą patyrus tokias emocijas, norisi toliau eiti šiuo keliu.

"Nesu iš drąsių, labai ambicingų žmonių, kurie sau kelia itin aukštus tikslus. Tiesiog man taip nutinka: šalia manęs nuolat atsiranda žmonių, kurie vienu ar kitu būdu pastūmėja, paskatina veikti. Mano gyvenime kai kas vyksta atvirkščiai: pirma – darbas, veikla, o jau paskui – subrandintas tikslas, – kukliai šypsosi R.Adamonienė ir prisipažįsta: – Man labai svarbu visapusiškai save realizuoti."

Kaip tik todėl šalia pagrindinio darbo ji visada randa laiko įvairiems kūrybiniams darbams, seminarams, mokymams, visuomeninei veiklai – tai padeda geriau pažinti save, tobulinti gebėjimus, kartu suteikia daug džiaugsmo, kad moki, gali ir tau puikiai sekasi. Taip ji nuolat sutinka naujų įdomių žmonių, su kuriais jaučiasi kartais mokinė, kartais mokytoja.

"Naujos žinios, patirtys praverčia ne tik asmeniškai, jas naudoju ir dirbdama su studentais, – tikina profesorė, kūrybiškumo ugdymo temose studentus mokanti ir fraktalų piešimo metodikos. – Fraktalais domiuosi daugiau nei penkerius metus. Baigiau kursus pas sertifikuotą fraktalų piešimo metodikos mokytoją Brigitą Paulauskienę, pati išbandžiau – ji veikia! Ši metodika – savęs pažinimo kelias per spalvas ir formas."

Iš pažiūros fraktalas – įvairiausių linijų raizginys, tarp kurių esantys ploteliai mirga marga skirtingomis spalvomis ir atspalviais. Šiame piešinyje svarbu viskas: spalvos, jų intensyvumas, plotelių dydis ir forma, linijų storis ir paspaudimas, piešinio vieta popieriaus lape. Piešimo metu atsveria žmogaus pasąmonė ir spalvotame ornamente išsilieja visa, kas žmogaus viduje: ramybės neduodančios abejonės, problemos, įtempti santykiai, slegiančios emocijos, baimės, bręstantys pokyčiai, neatskleisti gabumai.

Pasak R.Adamonienės, fraktalų piešiniai – galimybė žmogui pažvelgti į save iš šalies ir atpažinti dvasios būsenas, konkrečias gyvenimo situacijas, perprasti jas, pamatyti net ir tai, ką dažnai ignoruojame. Nuostabiausia tai, kad, piešdami fraktalus, galime save keisti, kartu įveikti esamus sunkumus.

"Išgirdę piešinių komentarus studentai labai nustemba – atpažįsta patys save. Atpažinti ir žinoti labai svarbu: tai padeda rasti atsakymus į iškilusius klausimus, suteikia drąsos pradėti veikti. Nežinojimas – labai didelis žmogaus, ypač jauno, gyvenimo stabdis. Neretai mes patys gerai nesuvokiame, ko norime ir ką galime, nerandame erdvės save išreikšti, kai tereikia tik menko impulso... Visi mes turime gana daug – kiekvienam savas kelias ir sava šviesa", – įsitikinusi pašnekovė.

Sielos saugikliai

Ši savęs pažinimo metodika turi dar ir meninę pusę – fraktalų piešimo principu galima kurti originalius paveikslus. Kartu tai ir meditacijai prilygstanti terapija – žmonės atsipalaiduoja, užsimiršta. Neretai fraktalą sėdęs piešti žmogus nuo stalo pakyla kupinas visiškai kitokių, kur kas šviesesnių emocijų – ramus, tvirtas, pasitikintis.

"Visame kame mes ieškome saugumo – jis dovanoja ramybę, laimę, pilnatvės pojūtį. Tai gali būti labai įvairūs dalykai – kiekvienas intuityviai atsirenka tuos, kurie arčiau širdies. Man tokie saugikliai yra papildoma, įdomi veikla, klasikinės fortepijono, saksofono muzikos klausymas, knygos, klubo moterų seserystė", – vardija R.Adamonienė.

Veikli moteris prisipažįsta, kad prisijungus prie Kauno soroptimisčių klubo veiklos atsirado daugiau saugiklių protui, kūnui ir sielai. "Laukiu švenčių kaip dar vienos linijos, kuria norėčiau praeiti atidžiau, ramiau, drąsiau. Visada pasistengiu kiek tik įmanoma anksčiau papuošti namus – norisi kuo ilgiau pasimėgauti šventine nuotaika. Kūčios, Kalėdos dovanoja sielos jaukumo, šilumos ir saugumo jausmą. Taip, tai dar vienas mano saugiklis", – juokiasi R.Adamonienė.