Protiškai neįgalaus Manto mama: skaudžiausia, kai vaiką daugelis nurašo

Beveik visiems protiškai neįgaliems žmonėms gydytojai dar vaikystėje išrašo verdiktą – nedarbingas. Kauno "Arkos" bendruomenė  jau trejus metus griauna šį mitą – lieja ir parduoda žvakes, gamina muilą, augina daržoves, o nuo šiol degs ir keramikos gaminius.

Sulaukė dovanos

Kauno "Romuvos" ir "Rotary" klubai neįgaliųjų bendruomenei padovanojo keramikos degimo krosnį.

Pavyko prisivilioti meistrą, kuris neįgaliuosiu mokys lipdyti įvairius dirbinius. Dovanota krosnis ne tik suteiks smagų užsiėmimą, kuris veikia kaip terapija ir padeda lavinti įgūdžius, bet ir leis bendruomenei užsidirbti vieną kitą eurą.

"Kauno diena" iš arčiau pažvelgė, kaip gyvena "Arkos" bendruomenė ir su kokiais kasdieniais sunkumais susiduria jos nariai.

Sulaukia dėmesio

Viena "Arkos bendruomenės mama pasakojo, ką reiškia jau 33-ejus metus auginti mažą vaiką. Trys dešimtmečiai buvo pragariški. Gyvenimas izoliacijoje, kamuojamai gėdos ir kompleksų. Po to, kai moteris atrado "Arką", viskas apsivertė aukštyn kojomis.

"Mano vaikas lankė valdišką instituciją – dienos centrą. Iš ten jis grįždavo blogos nuotaikos, užsidaręs. Važiavau kelis kartus sužinoti, kas ten negerai. Po to vaikas pats pasakojo, kad kiti vaikai ten keikiasi, mušasi, net atiminėja pinigus vieni iš kitų. Čia viskas kitaip", – pasakojo moteris.

Moteris savo sūnų ir kitus "Arkos" gyventojus, nepaisydama jų amžiaus, vadina vaikais.

"Kauno dienos" žurnalistą taip pat apėmė jausmas, kad jie –  vaikai. "Arkos" gyventojai draugiški, puola sveikintis, domisi, ką reikia valgyti, kad būtum toks aukštas, glosto barzdą ir  smalsauja visokių kitokių dalykų.

"Kas, kad kūnas suaugusiojo, bet mąstymas jų visada bus vaiko", – pastebėjo mama.

Skaudūs dūriai

Kiekvienai motinai didžiulė kančia matyti savo vaiką nelaimingą. "Kauno dienos" pašnekovė neslepia, kad labai ilgai į savo sūnų Mantą pati taip žvelgė.

"Mantui baigus mokyklą, dešimt metų truko didžiulės kančios. Kur beldi, ten uždaryta. Tiek vaikas, tiek tu pasijauti brokuotas. Viena gydytoja net pasakė, kad tokie gimdo tokius. Buvo labai skaudu. Čia jis jaučiasi be galo gerai, todėl aš esu laiminga mama, laiminga – ir šeima", – kalbėjo ji.

Motina ilgai ieškojo atsakymų, kol suprato, kas "Arkoje" yra kitaip, kokia geros sūnaus savijautos paslaptis.

"Aš pamenu sovietinius laikus, kai tokie žmonės buvo nurašomi visam laikui. Izoliuojami kaip neperspektyvios daržovės. Kažkas iš tų laikų velkasi iki šiol ir tai jaučiasi dabartiniuose valdiškuose namuose. Ten svarbu žmogų pamaitinti ir ganyti, kad nieko nepadarytų. Taip sustabdoma jo asmenybės raida. Čia nėra viršininkų, dresūros, čia – lygiaverčiai santykiai, čia jis turi draugų. Kai radau šiuos namus, didžiausia mano svajonė išsipildė: mano vaikas gerbiamas ir laimingas. Verkiau iš laimės", – dabar šypsojosi motina.

Išmoksta savarankiškumo

"Arkos" bendruomenėje jos sūnus ne tik jaučiasi laimingas, bet ir gali lavinti savo įgūdžius.

"Pati rašau dienoraštį. Prieš trejus metus mano vaikas nemokėjo daugybės dalykų. Šiandien jis gali sutvarkyti butą, išplauti indus, išvirti arbatos, priimti svečius, serviruoti stalą. Iš tikrųjų anksčiau aš pati jam to neleisdavau daryti. Man buvo pasakyta, kad jis to ir negalės niekada daryti. Čia savanoriai parodė, kad jis gali išmokti tai daryti", – pasakojo mama.