Beveik visiems protiškai neįgaliems žmonėms gydytojai dar vaikystėje išrašo verdiktą – nedarbingas. Kauno "Arkos" bendruomenė  jau trejus metus griauna šį mitą – lieja ir parduoda žvakes, gamina muilą, augina daržoves, o nuo šiol degs ir keramikos gaminius.

Sulaukė dovanos

Kauno "Romuvos" ir "Rotary" klubai neįgaliųjų bendruomenei padovanojo keramikos degimo krosnį.

Pavyko prisivilioti meistrą, kuris neįgaliuosiu mokys lipdyti įvairius dirbinius. Dovanota krosnis ne tik suteiks smagų užsiėmimą, kuris veikia kaip terapija ir padeda lavinti įgūdžius, bet ir leis bendruomenei užsidirbti vieną kitą eurą.

"Kauno diena" iš arčiau pažvelgė, kaip gyvena "Arkos" bendruomenė ir su kokiais kasdieniais sunkumais susiduria jos nariai.

Sulaukia dėmesio

Viena "Arkos bendruomenės mama pasakojo, ką reiškia jau 33-ejus metus auginti mažą vaiką. Trys dešimtmečiai buvo pragariški. Gyvenimas izoliacijoje, kamuojamai gėdos ir kompleksų. Po to, kai moteris atrado "Arką", viskas apsivertė aukštyn kojomis.

"Mano vaikas lankė valdišką instituciją – dienos centrą. Iš ten jis grįždavo blogos nuotaikos, užsidaręs. Važiavau kelis kartus sužinoti, kas ten negerai. Po to vaikas pats pasakojo, kad kiti vaikai ten keikiasi, mušasi, net atiminėja pinigus vieni iš kitų. Čia viskas kitaip", – pasakojo moteris.

Moteris savo sūnų ir kitus "Arkos" gyventojus, nepaisydama jų amžiaus, vadina vaikais.

"Kauno dienos" žurnalistą taip pat apėmė jausmas, kad jie –  vaikai. "Arkos" gyventojai draugiški, puola sveikintis, domisi, ką reikia valgyti, kad būtum toks aukštas, glosto barzdą ir  smalsauja visokių kitokių dalykų.

"Kas, kad kūnas suaugusiojo, bet mąstymas jų visada bus vaiko", – pastebėjo mama.

Skaudūs dūriai

Kiekvienai motinai didžiulė kančia matyti savo vaiką nelaimingą. "Kauno dienos" pašnekovė neslepia, kad labai ilgai į savo sūnų Mantą pati taip žvelgė.

"Mantui baigus mokyklą, dešimt metų truko didžiulės kančios. Kur beldi, ten uždaryta. Tiek vaikas, tiek tu pasijauti brokuotas. Viena gydytoja net pasakė, kad tokie gimdo tokius. Buvo labai skaudu. Čia jis jaučiasi be galo gerai, todėl aš esu laiminga mama, laiminga – ir šeima", – kalbėjo ji.

Motina ilgai ieškojo atsakymų, kol suprato, kas "Arkoje" yra kitaip, kokia geros sūnaus savijautos paslaptis.

"Aš pamenu sovietinius laikus, kai tokie žmonės buvo nurašomi visam laikui. Izoliuojami kaip neperspektyvios daržovės. Kažkas iš tų laikų velkasi iki šiol ir tai jaučiasi dabartiniuose valdiškuose namuose. Ten svarbu žmogų pamaitinti ir ganyti, kad nieko nepadarytų. Taip sustabdoma jo asmenybės raida. Čia nėra viršininkų, dresūros, čia – lygiaverčiai santykiai, čia jis turi draugų. Kai radau šiuos namus, didžiausia mano svajonė išsipildė: mano vaikas gerbiamas ir laimingas. Verkiau iš laimės", – dabar šypsojosi motina.

Išmoksta savarankiškumo

"Arkos" bendruomenėje jos sūnus ne tik jaučiasi laimingas, bet ir gali lavinti savo įgūdžius.

"Pati rašau dienoraštį. Prieš trejus metus mano vaikas nemokėjo daugybės dalykų. Šiandien jis gali sutvarkyti butą, išplauti indus, išvirti arbatos, priimti svečius, serviruoti stalą. Iš tikrųjų anksčiau aš pati jam to neleisdavau daryti. Man buvo pasakyta, kad jis to ir negalės niekada daryti. Čia savanoriai parodė, kad jis gali išmokti tai daryti", – pasakojo mama.

Pagerėjo ne tik Manto buitiniai įgūdžiai. Jo kalba tapo daug rišlesnė, žodynas – turtingesnis. Be to, ir jis ir pradėjo drąsiau kalbėti. Kadangi į "Arką" atvyksta savanorių ir iš užsienio, jis netruko net išmokti kelias frazes kitomis kalbomis.

Mantas kartu su "Arkos" vadovu Gedu Malinausku ir kitais bendruomenės nariais keliavo į Romą, Ukrainą. Motina nedvejojo jo išleisti nė akimirkos, buvo užtikrinta, kad jis bus saugus.

Ką mes slepiame?

Jei lankėtės Skandinavijoje ir matėte ne tik braškių lysves,  miestuose turėjote pastebėti daug neįgaliųjų. Ar tai būtų žmogus vežimėlyje, ar paveiktas Dauno sindromo – tokios gausybės Lietuvoje nepamatysi.

Iš čia ir gimsta mitai, esą didžiulė Skandinavijos visuomenės dalis išsigimusi, paveikta kraujomaišos, todėl institucijos grobia sveikus lietuvių vaikus kraujui atšviežinti. Realybė – kitokia.

Pas mus tokie žmonės izoliuojami ir slepiami. Niekam apie Mantą ilgą laiką nepasakojo ir jo motina. Bijojo žmonių reakcijos, išankstinių nuostatų.

"Kai aš pamačiau, kad man gėda vestis savo vaiką į kavinę, o savanoriai vedasi į piceriją, boulingą, man pasidarė labai gėda, kad aš gėdijuosi savo vaiko. Jie man suteikė drąsos, palaikymo, ir man daugiau nieko nereikia. Nebent norėčiau padėti kitoms motinoms", – kalbėjo moteris.

Skandinavijoje kavinėje jus gali aptarnauti Dauno sindromu sergantis žmogus. Vietiniams – garbės reikalas yra neatstumti jo, susikalbėti ir užsisakyti. Lietuvoje realybė kitokia – vis dar pasitaiko atvejų, kad tiesiog gatvėje iš Manto pasityčioja praeiviai.

"Vis dėlto Mantui dabar yra lengviau. Jis žino, kad turi draugų ir gali jiems pasiguosti. O jis ir nepyksta – jam visi žmonės geri, ir aš kitaip negaliu įrodyti. Sako, kad jie negerai elgiasi, nes yra nelaimingi. Jei nelaimingi, tai mušasi ir keikiasi. Visada jis randa atsakymų", – sūnaus išmintimi dalijosi motina.

Vienatvė ir mums, sveikiesiems, yra didžiulė kančia.

"Nenoriu savo vaiko matyti pensionate. Kada nors aš iškeliausiu iš šio pasaulio ir man reikia pagalvoti, kur bus mano sūnus. Aš verkiau, kai radau šį namą ir didžiausia mano svajonė išsipildė – galiu jį palikti tarp šių žmonių, kur jis bus gerbiamas ir laimingas", – pasakojo motina.