Praeities žvalgas: iš valstybinių įstaigų parama Ukrainą pasiekia gana pavėluotai

– Papasakokite apie Ukrainai reikalingą paramą, prie kurios prisidedate.

– Pirmiausia, mes, kai pradėjome savo veiklą, bandėme išvežti pabėgėlius, paskui atsirado humanitariniai koridoriai, ryšiai ir dabar organizuojame būtent ne humanitarinę pagalbą, ką teikia visas pasaulis ir privatūs žmonės valstybiniu lygmeniu. Mes užsiėmėme teikti karinę pagalbą – tai ne letalinės priemonės, o gynybai skirtos priemonės, bet jų nusipirkti dabar labai didelis deficitas, jos labai brangios. Kariauti labai brangu. Mes nusprendėme patys gaminti, daryti šarvines liemenes ir siųsti į frontą.

– Kur jūs jas gaminate ir kiek laiko užtrunka?

– Gaminame Lietuvoje. Užtrunka įvairiai, priklauso nuo to, kaip greitai gauname metalo. Šiuo metu deficitas šarvinėms liemenėms skirto metalo. Prieš karą 1 t metalo kainavo 1 tūkst. eurų, prasidėjus karui – 2,5 tūkst. eurų. Praeitą savaitę kaina buvo 9 tūkst. Eur/t. Gamybos procesas užtrunka maždaug keturias penkias dienas.

– Kiek laiko jūs vežate šias liemenes, kiek laiko užtrunka gabenimas, logistika?

– Mes darome truputį kitaip negu dauguma paramos organizacijų. Mūsų paramos grandinės labai trumpos. Parama keliauja iš mūsų sandėlio tiesiai į mūsų bazę, kuri yra už 60 km nuo fronto linijos nuo Kyjivo. Dalį atvažiuoja patys pasiimti, kas gali, kitą dalį patys vežame į frontą – į Kyjivą arba į kitus karštus taškus.

– Įdomiausia dalis, kaip jums pavyksta tai padaryti. Rodos, yra kelių, taip pat ir pavojinga, gali būti sunaikinta pagalba. Kaip, kokie yra logistikos keliai pačioje Ukrainoje?

Kariauti labai brangu. Mes nusprendėme patys gaminti, daryti šarvines liemenes ir siųsti į frontą.

– Mes važiuojame keliais, kurie gan saugūs, iš kariuomenės gauname informaciją, kuri tuo metu būna žinoma valandos tikslumu. Mes gauname koordinates nuo taško iki taško. Duoda mums tašką, iki kurio galime važiuoti, privažiuojame jį, susisiekiame ir duoda kitas koordinates į kitą saugią vietą ir saugų maršrutą. Per visus blokpostus pravažiuoti turime dokumentus, yra tų organizacijų, karinių dalinių, vietų, kurie priima paramą, raštai su prašymu mums nekliudyti vykdyti savo kovinę užduotį. Prašymai adresuoti visiems – ir blokpostams, Nacionalinės gvardijos nariams, savanoriams. Prie kiekvieno blokposto mus sustabdo, parodome dokumentus ir važiuojame toliau. – Ar yra miestų, į kuriuos norėtumėte nuvežti pagalbą ir paramą, bet negalite patekti?

– Mes kol kas negalime niekaip patekti į Mariupolį. Dabar kol kas į Kyjivą pristatome medicininę pagalbą, taip pat jau turime kanalų ir pristatome į Charkivą, Sumų ligonines. Bet į Mariupolį dabar kol kad neturime galimybės nei nuvažiuoti, nei paimti pabėgėlių, nei pristatyti medicinos, nei nuvežti pirmosios pagalbos.

– Ar galėtumėte įvertinti savo pagalbos ir paramos svarbą ukrainiečiams. Noriu palyginti, kitų valstybių žadama arba jau paskirta parama milijardais skaičiuojama, ką tieks Jungtinės Valstijos arba ES. Jūsų iniciatyva yra privati, kaip galėtumėte palyginti tai, ką jūs nusiunčiate, ir kas ateina iš valstybių.

Norėčiau išskirti du pagrindinius momentus. Vienas dalykas yra prekių, dalykų reikalingumas, kitas – operatyvumas. Valstybinės paramos dažniausia važiuoja per skirstymo centrus, ten logistikos grandinė labai ilga, minimalus laikas paramai pasiekti yra dešimt dienų. Mes, kadangi pristatome tiesiai, nuo tada, kai transportas išvažiuoja iš mūsų sandėlių, jau po daugiausiai dviejų dienų viskas būna pristatyta tiesiai į fronto liniją, tiesiai į kariaujančių žmonių rankas. Informaciją, ko jiems reikia, gauname tiesiogiai iš jų, raštus siunčia adresuotus tiesiai mano vardu, atsiunčia tai, ko reikia, ir mes tiksliai žinome. Problema su skirstymo centrais, kad ten yra sukaupta daugybė dalykų, kurie nelabai reikalingi. Aš kalbu apie drabužius. Man yra atsiuntę nuotraukų iš skirstymo centrų, kur drabužių krūvos mėtosi lauke, nes į patalpas jie jau netelpa. Trūksta resursų visai paramai išskirstyti ir pristatyti. Pirmiausia – užversta drabužiais, kurie nereikalingi, ir reikia daug laiko administruoti viską, ir ta parama, kuri iš tiesų reikalinga, pasiekia gana pavėluotai.

LNK reportažas:

– Kiek jūsų komandoje žmonių?

– Mūsų komanda kintanti. Žmonės atsiranda pagal poreikį ir važiuoja, kada reikia. „Facebook“ parašau, kad važiuojame, kas gali pavairuoti, ir mūsų komanda pasipildo 10–15 žmonių.

– Tokiai mažai grupei daug lengviau negu valstybėms administruoti ir jūs galite labai tiksliai tą paramą vežti.

– Mūsų grupė maža, todėl mes galime labai greitai reaguoti.

– Ko labiausiai trūksta tuose miestuose?

– Yra skirtingi miestai. Charkivas labiausiai prašo medicinos pagalbos, ypač ligoninėms, į Sumus irgi ligoninėms. Bendras prašymas visų tas pats – šarvinės liemenės, termovizoriai, apsauginiai akiniai, automobiliai (pikapai, būtinai dyzeliniai), reikia šalmų, alkūnių apsaugų, pirštinių, bet prioritetas šarvinės liemenės.

– Kaip jūs reaguojate į Rusijos pasisakymus, kad ta pagalba, kuri atkeliauja iš Vakarų, taip pat gali tapti taikiniu?

– Gali būti. Reaguojama kaip ir į bet kokius kitus Rusijos pasisakymus. Iš Rusijos visą laiką yra grėsmė pasauliui ir negalime ignoruoti, bet iš esmės jie kalba daug ir nemanau, kad kažkas pasikeitė, jog jie pasakė. Jie ir seniau puolė konvojus, civilius gyventojus, ypač kurie evakavosi. Atidarė Mariupolyje koridorius, pasakė, kad gali važiuoti, paskui juos pradėjo šaudyti. Rusija yra reiškinys, kuris labai pavojingas, ir nuo jų pareiškimų mažai kas keičiasi, jie meluoja, daro ir vėl meluoja.