Šios Vėlinės Kaune gyvenančiam Algiui Kavaliauskui vėl priminė nuoskaudą. Uždegti žvakučių ant brolio ir jo žmonos kapų jam teko vykti ne tik į Pakuonis, bet ir į Ukmergės rajoną. Pakuonio seniūnas, neleidęs vyro ir žmonos palaidoti viename kape, atkerta, kad elgėsi pagal taisykles.

Mirė mėnesio skirtumu

Vienai Kauno bendrovei vadovaujantį inžinierių A. Kavaliauską iš karto užklupo dvi skaudžios nelaimės. Jo brolį Jurgį Kavaliauską ištiko insultas, vyras nugrimzdo į komą.

Kol septyniasdešimtmetis J.Kavaliauskas buvo ligoninėje, sunegalavo dvylika metų jaunesnė jo žmona Veronika.

„Ji praėjusių metų gruodžio pabaigoje mirė dėl ją užklupusio skausmo ir nevilties, vyrui būnant beviltiškos komos būklės“, – įsitikinęs A. Kavaliauskas. Anot jo, gydytojai neteikė daug vilčių, kad Jurgis kada nors atsibus. Taip ir nutiko, nes J. Kavaliauskas išgyveno tik šiek tiek ilgiau už žmoną. Jis mirė šių metų sausį.

Būtent A. Kavaliauskui ir jo seserims teko rūpintis brolienės laidotuvėmis. Brolis su žmona buvo registruoti ir gyveno Kauno Šilainių mikrorajone. Tačiau Jurgis, pasakojo A. Kavaliauskas, ne kartą minėjo, kad norėtų būti palaidotas tėviškėje – Pakuonio kapinėse.

„Jaunimas dabar yra kosmopolitiškas, o ankstesnės kartos žmonės morališkai yra prisirišę prie gimtosios žemės“, – aiškino A. Kavaliauskas.

Jis su broliais ir seserimis, kaip ir jų tėvai ir net proseneliai, gimė ir augo Pakuonio seniūnijoje. Čia palaidotos kelios jų giminės kartos. Vyrai kartu su žmonomis.

„Buvau sukrėstas netekties, bet ramus ir įsitikinęs, kad brolienė ir, atėjus laikui, brolis atguls vienas šalia kito Pakuonio kapinėse. Net neįtariau, kad gali kilti kokių nors problemų“, – prisiminė A. Kavaliauskas.

Giminės vardas nepadėjo

Leidimą laidoti suteikia seniūnai, tad bandyta susisiekti su Pakuonio seniūnu Audriumi Narvydu.

„Jis atsisakė brolienei skirti vietą kapinėse, arogantiškai ir ciniškai pareikšdamas, kad vadovaujasi valstybės įstatymais“, – sakė kaunietis. Vienintelis jam pateiktas atsisakymo argumentas – Veronika buvo registruota Kaune, ne Pakuonyje, Prienų rajone. Seniūno neveikė jokie pagraudenimai.

„Tai galiu vertinti tik kaip cinišką spjūvį į seną Pakuonio giminę, jos skausmą. Kaip gerbiamiems žmonėms gali neatsirasti kapinėse vietos?“ – nesuprato A. Kavaliauskas ir pridūrė, kad jo brolis yra Pakuonio pasididžiavimas – tarnavo karo aviacijos pajėgose.

Negavus leidimo iš Pakuonio seniūno, Veronika Kavaliauskienė buvo palaidota Ukmergės rajone, prie jos tėvų ir senelių. Jurgis mirė praėjus mėnesiui nuo žmonos mirties, taip ir nepabudęs iš komos.

„Brolį šiaip ne taip priglaudėme prie tėvų Pakuonio kapinėse. Jo iš pradžių į šias kapines irgi nenorėjo priimti“, – pasakojo A. Kavaliauskas.

Su Pakuoniu – nieko bendra?

„Kauno dienos“ žurnalistams Pakuonio seniūnas A. Narvydas patvirtino prisimenantis abu šiuos atvejus, bet ėmė painiotis argumentuodamas, kodėl sutuoktinius teko laidoti atskirai.

„Taip, Kavaliauskas kilęs iš Pakuonio. Jis – buvęs kariškis. Bastėsi, bastėsi visą gyvenimą po Sovietų Sąjungą... Bet jo žmona su Pakuoniu apskritai nieko bendro neturi, todėl į naują kapavietę moters laidoti ir neleidome. Skirti jai naują kapavietę nei morališkai, nei teisiškai negalėjome“, – aiškino seniūnas ir pridūrė, kad jeigu kapą prižiūrintis asmuo sutinka, galima laidoti bendroje šeimos kapavietėje.

– Vadinasi, jeigu darbuotojai apie tai būtų užsiminę Kavaliauskams, situacija gal kitaip būtų išspręsta?

– Nežinau. Žmonės savo šeimos kapavietes saugo. Tai delikatūs dalykai, kurių mes negalime sudėlioti į teisinius ar kitokius rėmus. Tai yra didžiuliai moraliniai dalykai.

– O jeigu pirmas būtų miręs vyras, ar seniūnija būtų leidusi žmoną palaidoti šalia jo, Kavaliauskų šeimos kapavietėje?

– Į šį klausimą neatsakysiu. Buvo konkreti situacija. Jeigu dabar tokia iškiltų, imčiau ir spręsčiau. O detalizuoti, kas būtų, jeigu būtų, negaliu.

Paini tvarka

Šiek tiek pagalvojęs Pakuonio seniūnas vis dėlto pripažino, kad į Kavaliauskų šeimos kapavietę moterį gal ir buvo galima laidoti. „Bet nenoriu fantazuoti. Tuomet dėl leidimo buvo kalbama ne su manimi, bet apie tai buvau informuotas“, – nukirto seniūnas.

Jis sakė, kad gauna daug prašymų Pakuonyje palaidoti ne seniūnijos gyventojus. Seniūno manymu, iš dalies tai yra dėl to, kad kapinės labai gražios.

„Šiuos prašymus vertiname pagal situaciją. Tokių sunkių situacijų esu turėjęs labai nemažai. Visaip darai ir po to tris dienas vaikštai nežinodamas, ar gerai padarei“, – atviravo A. Narvydas.

Prienų rajono savivaldybės Statybos ir ekonominės plėtros skyriaus vyriausioji specialistė Janė Michaliunjo teigė, kad nuo šių metų sausio pabaigos Prienų rajone laidojama pagal naujas taisykles, tačiau nuo senųjų jos mažai kuo skiriasi.

„Ne seniūnijų gyventojus ir anksčiau, ir dabar galima laidoti tik į šeimos kapavietes gavus jų tvarkytojų pritarimą. Į naujas kapavietes laidoti leidžiama tik seniūnijų gyventojus“, – patvirtino J. Michaliunjo. Skundų dėl laidojimo Pakuonio seniūnijoje, jos teigimu, savivaldybė nėra gavusi.

„Kaip taip gali būti? Aš gi merui registruotu laišku savo skundą nusiunčiau! Ir, beje, jokio atsakymo negavau“, – piktinosi A. Kavaliauskas.