Penkiolika metų Kaune gyvenusi Polina grįžo ten, kur jos šaknys

Patinka sistema

Nors turi dvi pilietybes, Polina ne visada galėjo atsakyti, labiau ji lietuvė ar žydė. Tiesa, pastaraisiais metais širdis vis dažniau sutinka su įrašu asmens dokumente, kuris liudija žydų tautybę.

„Aš gimiau Izraelyje. Kai man buvo maždaug metukai, kartu su tėvais persikėliau į Kauną. Mokiausi Raudondvario gimnazijoje. Augdama domėjausi žydų kultūra, buvau įsitraukusi į įvairias veiklas. Mano namai Lietuvoje, tačiau vis dėlto save laikau žyde“, – kalbėjo Polina Vainer, prieš dvejus metus palikusi tėvus, draugus, bendramokslius ir grįžusi ten, kur jos šaknys.

Šiandien mergina mokosi internatinėje mokykloje Binyaminoje. Vieta, kur jauni žmonės ruošiami Izraelio kariuomenei, labiau primena nedidelį miestelį nei sukarintą stovyklą. Čia stovi bendrabučiai, yra erdvus kiemas, įvairioms veikloms skirtų erdvių. Pirmieji metai, anot Polinos, buvo kupini iššūkių, teko pratintis gyventi be tėvų ir mokytis ivrito – naujosios hebrajų kalbos. Adaptuotis Polinai padėjo Izraelyje gyvenantys giminaičiai ir geranoriškai nusiteikusi mokyklos bendruomenė.

„Man patinka Izraelio mokymo sistema. Mokiniai čia nebijo mokytojų. Drąsiai klausia, jei ko nesupranta, ir žino, kad visada sulauks atsakymų. Mokytojų ir mokinių santykiai labai gražūs“, – Polina džiaugėsi, kad pagal tėčio išrinktą programą ji mokosi būtent šioje internatinėje mokykloje.

Pažadino sirenos

Spalio pradžioje, po dviejų savaičių atostogų, kurias praleido pas savo pusbrolį Rišon Leziono mieste, Polina traukiniu turėjo grįžti atgal į mokyklą. Žadintuvą nustačiusi 7 valandai, tą rytą mergina pabudo pusvalandžiu anksčiau – ją ir kitus daugiabučio gyventojus iš lovų išvertė oro pavojaus sirenų garsas.

„Sirenų yra buvę ir anksčiau, todėl pagalvojau, kad po pirmosios viskas liausis. Atsiguliau į lovą, bet po kokių 10 minučių vėl pašokau. Tai kartojosi dar kelis kartus“, – į kambarį įėjus pusbrolio žmonai, Polina sužinojo, kad prasidėjo karas. Netrukus mergina gavo pranešimą iš mokyklos vadovybės apie laikinai nutraukiamas pamokas. Mokinių buvo prašoma dėl saugumo likti namuose.

Ne visi spėjo perskaityti šią informaciją. Labiau nuo mokyklos nutolusiuose miestuose gyvenę mokiniai namus paliko gerokai anksčiau už kitus. Kai kuriems jų pasiekti mokymo įstaigos nepavyko.

„Vienas pažįstamas gyvena Aškelone – mieste, kuris dabar praktiškai sulygintas su žeme, nes ten prasidėjo „Hamas“ išpuoliai. Ryte einant gatve, jo akivaizdoje buvo sušaudytas draugas. Jis matė negyvus žmones ir sužeistuosius be galūnių. Nežinau, kaip jis laikosi dabar, bet draugai kalba, kad vaikšto kaip nesavas“, – su siaubu apie tos dienos įvykius pasakojo moksleivė.

Bėgo nuo raketos

Pamokos persikėlė į nuotolį, o Polina užsidarė pusbrolio namuose. Pasigirdus oro pavojaus sirenoms, ji kaskart bėgo į daugiabutyje įrengtą patalpą su sustiprintomis metalinėmis sienomis ir durimis. Pastarosios sumontuotos taip, kad atsivertų iš abiejų pusių: tiems, kurie gelbėja, ir tiems, kurie gelbėjasi.

„Kai atėjo kaimynas įstatyti kažkokį prietaisą, kad duris būtų galima atsidaryti tik iš vidaus, supratau, kad tikrai vyksta karas“, – tokių saugumo priemonių, anot septyniolikmetės, teko imtis norint išvengti akistatos su teroristais, kurie brovėsi į namus ir žudė civilius.

Mudviem kalbantis, į merginos telefoną atkeliavo bent kelios trumposios žinutės, įspėjančios apie gresiantį oro pavojų.

Pasitaikė atvejų, kai ginklus į žmones jie kreipė persirengę Izraelio karių uniformomis. Suprasti, kur savi, o kur apsimetėliai, buvo neįmanoma. Sukaustyta baimės Polina nekišo nosies iš namų. Tik sykį nusprendė nueiti iki netoliese esančios degalinės, nes dėl šabo neveikė visos kitos parduotuvės.

„Grįžtant atgal, likus gal 100 m iki namų, pasigirdo oro pavojaus sirenos. Nežinojau, kur slėptis. Aplink buvo tik daugiabučiai su kodiniais laiptinių užraktais. Radau vieną namą su stogeliu, po juo ir pasislėpiau. Netrukus pasigirdo numuštos raketos garsas, o už kokių 15 m nuo manęs pradėjo kristi jos likučiai, – apimta panikos mergina ėmė verkti, o tada tekina pasileido į namus. – Dingo noras kažkur eiti. Tiesa, kartą buvau nusileidusi iki parduotuvės, kuri yra po mūsų daugiabučiu.“

Praėjus maždaug savaitei, kai prasidėjo karas, moksleivė turėjo galimybę grįžti atgal į mokyklą. Po šalį važinėjo specialusis transportas ir rinko visus norinčius. Tąkart Polina atsisakė, nes jaudinosi dėl savo artimųjų ir norėjo likti su jais.

„Manau, kad šį sekmadienį jau keliausiu atgal, nes mokykloje nebuvau beveik visą mėnesį. Vienintelis prašymas iš vadovybės, kad grįžtume ne traukiniais ar autobusais, nes tai nesaugu“, – pasakojo Polina.

Būsena: gyvenantys Izraelyje jaučiai nuolatinį nerimą. („ZUMA“ nuotr.)

Kankina nemiga

Mudviem kalbantis, į merginos telefoną atkeliavo bent kelios trumposios žinutės, įspėjančios apie gresiantį oro pavojų. Dar po akimirkos pasigirdo kurtinantis sirenų garsas. Mano kūnu perbėgo šiurpuliukai, o Polina numetė telefono ragelį.

„Aš jums perskambinsiu vėliau“, – septyniolikmetė vėl pasiekiama buvo po keliolikos minučių. Tiesa, neramumai nesiliovė. Pauzes tarp moksleivės žodžių užpildė keisti garsai, kurių ir ji pati negalėjo paaiškinti.

„Čia pas mus mažiausiai atakų. Nesuprantu, kas vyksta“, – Polinai renkant žodžius, bandžiau nutuokti, kas dedasi jos ir kitų įvykių centre esančių žmonių širdyse.

Polina neslėpė jaučianti nuolatinį nerimą. Kiti esą negali užmigti, nes bijo, kad nepabus. Kaip į situaciją reagavo Polinos tėvai? Žinodami dukters būdą, jie neprašė grįžti. Bilietą į Lietuvą pasiūlė kaip vieną iš kelių galimų variantų. Draugai buvo atkaklesni, tačiau moksleivė pasirinko likti su saviškiais Izraelyje. Būti drauge ir skausme, ir džiaugsme ji išmoko iš žydų.

„Dėl savų jie padarys viską. Elementarus pavyzdys – šešių vaikų tėvai eina kovoti. Paklausti, kodėl, jie sako, kad geriau žus kovodami, nei kad ateitų teroristai ir išžudytų visus jų vaikus, – dėl to, prasidėjus karui, pasak Polinos, į pirmąsias kovotojų gretas stojo ne 100, o 150 proc. pašauktųjų. – Garbaus amžiaus senukai, paaugliai, net tie, kurie protestavo prieš armiją, susivienijo dėl vieno tikslo. Tai, ką pamačiau, mane supurtė iki širdies gelmių.“

Paklausta, ar pati neplanuoja stoti į kovą su ginklu, septyniolikmetė tikino, kad tai priklauso ne tik nuo jos. Kitą savaitę numatytas pokalbis su moksleiviais, po kurio paaiškės, kiek jų yra tinkami tarnybai. Tada ji lauks paskyrimo.

Suaugo per savaitę

Po mėnesio Polinai sueis aštuoniolika. Tik nuotaikos visai nešventiškos.

„Išties tai nežinau, atrodo, ir laukiu, ir ne. Aštuoniolika – daugiau atsakomybės, o ir pati diena, nežinia, ar bus tokia, kokia turėjo būti, – anot Polinos, net ir neužpūtusi žvakučių ant torto, ji tapo brandesnė. – Šimtai žuvusių žmonių, prievartaujamos moterys, kankinami įkaitai, sugriauti namai ir gyvenimai – negaliu patikėti, kad visa tai vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Turiu nemažai draugų iš Ukrainos. Vis bandau įsivaizduoti, kaip jie dabar jaučiasi. Ukrainoje sugriovė jų namus, tada jie atvyko į Izraelį, o dabar tas pats vyksta ir čia.“

Kaip ir tūkstančiai kitų, tikėjusi greita karo Ukrainoje pabaiga, šiandien Polina bijo spėlioti, kiek laiko Izraelyje tęsis kariniai veiksmai. Žinoma, ji viliasi geriausio, tačiau yra pasiruošusi bet kokiam scenarijui, o jei reikės – ir kovai. To ją esą išmokė žydai.

„Izraelio žmonės daro viską, kad apsaugotų savo artimuosius ir šalį. Priešingai nei palestiniečiai. Jie žudo ir naikina savo šeimas, taip bandydami pakenkti mums. Jiems nerūpi net savi vaikai. Turbūt girdėjote apie raketą, kuri Gazos Ruože krito ant ligoninės. Pradžioje palestiniečiai kaltino žydus, o vėliau paaiškėjo, kad tai jų pačių darbas“, – Polina šventai tiki, kad priešas už visą Izraelio žmonėms padarytą blogį sulauks atpildo.