"Nėra namų be dūmų. Neaplenkė mūsų nei trečiųjų metų krizė, nei paauglystė – jos užeina į kiekvienus namus. Būna pas mus ir karštų diskusijų, tačiau mes to nesureikšminame, nes jų metu ir gimsta puikios idėjos", – sako Gintarė Pažėrienė, kartu su vyru Edmundu auginanti du vaikus.

Vaikai – draugai

Moteris neneigia, kad lengviau spręsti iškylančius sunkumus padeda nuolatos kaupiamos žinios, praktinė patirtis – Gintarė visuomet dirbo su vaikais: anksčiau darželio auklėtoja, dabar – Kauno Aleksoto lopšelio-darželio direktorės pavaduotoja ugdymui. Neatsitiktinai apie Pažėrų šeimą sužinojome iš mamos, kurios dukra lankė Šilainiuose esantį lopšelį-darželį ir prisiminė ten anksčiau dirbusią nuostabią auklėtoją.

"Kiek save prisimenu, mane visuomet supo vaikai. Ir dabar supa: man patinka bendrauti su įvairaus amžiaus vaikais. Kai kur nors važiuojame, visuomet randu mažų draugų", – juokėsi Gintarė, kaimynystėje taip pat turinti penkiamečių draugių, su kuriomis ir gėles ravi, ir pasikalba.

Vyras Edmundas – ugniagesys gelbėtojas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad sutuoktinių profesijos be galo skirtingos, tačiau jie mano kitaip: jų abiejų darbai – pagalba žmonėms. "Mylime ir džiaugiamės savo darbais, todėl mums labai tinkamas posakis: susirask mėgstamą darbą ir tau niekuomet nereikės dirbti", – sutartinai sako jie.

Sprendimus priima kartu

Nors vyras ir žmona skaičiuoja 21 santuokos metus, tikina šeimos amžiaus nejaučiantys. "Rodos, taip neseniai tuokėmės. Bet peržvelgus, kiek daug per tą laikotarpį nuveikta drauge, suvoki, kad metai eina", – teigia Gintarė.

Jų šeimoje auga du vaikai: devynmetis Gustautas ir šešiolikmetė Emilija. Taip susiklostė, kad abu tėvai turi po vaiką, kurių vardai sutampa su pirmąja jų vardo raide. Gintarė ir Edmundas pasakoja, kad Emilijos vardą jie patys išrinko, bet kai gimė brolis, mergaitė pareiškė, kad jos ir tėčio vardai prasideda ta pačia raide, todėl broliui reikia rinkti vardą, prasidedantį  G raide. Taip sūnus tapo Gustautu.

"Visuomet siekėme, kad šeima būtų kaip tvirtovė. Kol vaikai buvo maži, sprendimus dažniausiai nulemdavo mūsų nuomonė – labiau dominavome mes, o dabar, kai vaikai jau paaugę, sprendimus priimame visi drauge", – anot Edmundo, tai įrodo jų šeimoje neseniai atsiradęs naujas narys – pudelis Horsas.

Edmundui ir Gintarei šis siūlymas pasirodė rimtas iššūkis, jie nesitikėjo ir tam nebuvo pasiruošę, bet vaikų argumentai tėvus įtikino: "Visi drauge apsvarstėme: kokios veislės norėtume, kas nupirks ir kas juo rūpinsis. Vaikų idėja pasiteisino ir viršijo mūsų lūkesčius – dabar turime namuose nuoširdų draugą, kuris visuomet mūsų laukia, mėgsta su vaikais žaisti, drauge su visais keliauti į gamtą, ", – anot Gintarės, augintiniu vaikai ne tik rūpinasi, prižiūri, žaidžia, bet ir dresuoja.

Žirgai – nuo vaikystės

Emilija pasakoja, kad sprendžiant šuns laikymo klausimą, tėvus užtikrino jos tvirtas argumentas: "Kadangi galiu prižiūrėti žirgą, tai tikrai galėsiu pasirūpinti ir šuniuku." Šeimai abejonių nebeliko – dukra ne vienus metus jodinėja ir dalyvauja varžybose.

"Šis pasirinkimas atkeliavo iš Emilijos ankstyvos vaikystės. Kiek mes ir mūsų giminės, draugai ir artimieji pamena, Emilijos patys mėgstamiausi žaisliukai buvo arkliukai. Dažnai su Edmundu pajuokaujame, kad tikriausiai mūsų mergaitė jau gimė su meile  žirgams, o gal paveldėjo, nes tėtis taip pat lankė žirginio sporto treniruotes", – pasakoja Gintarė.

Nors tokia sporto šaka yra ganėtinai pavojinga – Emilija kaip ir dauguma raitelių yra patyrusi traumų, tačiau mergina jodinėti neatsisako. Su žirgu ji praleidžia ir visus vakarus, ir atostogas. Savo profesiją Emilija taip pat planuoja sieti su gyvūnais – norėtų būti veterinarijos gydytoja, galbūt mažesnių gyvūnų nei žirgai. Kauno Maironio gimnazijos dešimtokei beliko gerai išlaikyti baigiamuosius egzaminus.

Ieško savęs

Mergaitės brolis Gustautas vis dar ieško savo mėgstamos veiklos, todėl lanko ne vieną būrelį: krepšinio treniruotes, chorinio dainavimo, sportinių šokių užsiėmimus, Lego robotikos būrelį. Kartu su mama kartą per mėnesį lanko Ebru meno užsiėmimus.

"Nuo dvejų metų Gustautas lanko ir keramiką. Toks jo pomėgis atsirado belaukiant, kol sesė baigs lipdyti savo kūrinį. Šiais metais J.Dobkevičiaus progimnazijoje buvo organizuotas talentų konkursas. Gustautas surengė savo keramikos darbų parodą ir, dideliam jo ir mūsų džiaugsmui, gavo nominaciją už originaliausią talentą. Taip pat kartu su sese ir Gustautas retkarčiais nuvažiuoja į žirgyną. Ten Emilija pamoko jį joti", – pasakoja Gintarė.

Vis dėlto didžiausias visos šeimos pomėgis – būti gamtoje, nesvarbu, vasarą ar žiemą. Pažėrai niekada neatsisako ilgametės šeimos tradicijos – prie ežero švęsti Joninių, kur susirenka visa giminė – nuo mažiausių iki didžiausių. "Jei mes važiuotume vieni ir nesivežtume vaikų, tai mūsų vaikai mažai bendrautų", – Edmundas pabrėžia būtinybę pusseserėms ir pusbroliams draugauti nuo mažens.

Remiasi pozityvia tėvyste

O kokia Pažėrų kasdienybė? Anot Gintarės, namuose kiekvienas narys turi savo pareigas ir jas atlieka: "Taip ugdome atsakingumą, iš pradžių primename apie neatliktus darbus, kol vaikai įgunda. Dažnai mus pagauna noras atlikti vaikams patikėtą darbą už juos, bet stengiamės susilaikyti ir palaukti, kol tai padarys vaikai. Sistema, kuri praktikuojama šeimoje, mums labai pasiteisino: įgūdis–įprotis–dorybė–vertybė."

Tokiu būdu tėvai stengiasi neužgožti vaikų savarankiškumo ir taip rengia juos gyvenimui. Taisyklės Pažėrų šeimoje taip pat yra įtvirtintos ne prievarta ir liepimais, o remiantis pozityvios tėvystės principais.

"Jeigu pirmą kartą leidai, antrą kartą leidai, o trečią kartą nusprendei neleisti, tad turėsi pasiginčyti ir išnaudoti daug energijos, kad apgintum savo sprendimą. Tačiau jei neleisi pirmą kartą, neleisi antrą, trečio karto gal nebeprireiks. Dažnai patys tėvai neturi susikūrę savo nuostatų, tad kuo remiantis tuomet auklėti vaiką?" – Gintarė nuolat nusiteikusi eksperimentuoti, sutikti iššūkius ir juos įveikti, atrasti, sukurti nestandartines aplinkybes, situacijas ir stebėti, kaip vaikai pasitelkdami kūrybiškumą patys atras sprendimą.