Pažinti Kauną – per potyrius

Kaunas savo svečius ir viešnias kviečia arčiau susipažinti. Jei nepakaks vienos nakties, išbandykite dar ir pasivaikščiojimą su konsjeržu.

Trys skirtingos naktys

Pasirinktą vietovę pažinti galima per atvirukus, tačiau kur kas geriau tai daryti per asmeninius potyrius – kvapus, skonius, vaizdus, prisilietimus. Atrasti ir artimiau susibičiuliauti su Europos kultūros sostine jau bemaž pusmetį padeda „Kaunas 2022“ svetingumo programa „Patirk Kauną“. Idėjos sumanytojai kviečia rinktis bent kelis pažinties būdus.

Vienas jų – „Kultūros nakvynė“ Kaune. Ne viešbutyje, ne svečių namuose, o erdvėse, pasakojančiose miesto istoriją. Populiariose internetinėse nuomos platformose galima rinktis iš trijų variantų.

Realybė: apie kai kurių meno kūrinių egzistavimą mieste nežino nė patys vietiniai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pirmasis objektas įsikūręs didžiausiame miesto pušyne, Panemunėje, ir yra geriau žinomas „Grabytės“ vardu. Vila statyta tarpukariu, 1928-aisiais, kai Panemunė buvo prestižinis rajonas ir mėgstama vasarvietė. 1933 m. šią vilą įsigijo pulkininkas inžinierius Domininkas Grabys su žmona Bronislava Grabiene, o vos prieš metus jų anūkės Marija ir Veronika seną namą prikėlė tęsti istoriją.

Šiandien viloje esantys baldai, šviestuvai, pianinas ir net indai su stalo įrankiais – prosenelių ir močiutės palikimas. Marija su Veronika interjerą papildė vos keliais moderniais foteliukais ir nedidele spintele. Likusius baldus visiškai ar iš dalies restauravo.

Antroji galima nakvynės vieta – Žaliakalnyje, bute, kuriame 1970–1980 m. gyveno kauniečiai medikai. Butas kiek prabangesnis nei įprasti to laikmečio, vis dėlto dauguma interjero detalių – kaip ir buvusios kiekvienuose namuose. Antai vaikų kambaryje išrikiuoti mokslo žurnalai ir mokyklinės knygos. Miegamajame – trijų dalių veidrodis. Šalia – autentiški sovietmečio kvepalai ir kiti tam laikmečiui būdingi akcentai – inkariukai, siurblys „Čaika“, televizorius „Tauras“.

Smagu, kad žmonės keičia požiūrį ir tai, kas anksčiau buvo laikoma vandalizmu, dabar vadinama urbanistiniu menu.

Krupnikas ir flirtas

Trečioji „Kultūros nakvynės“ vieta, kurią aplankė „Kauno diena“, – architekto Stasio Kudoko tarpukario vila ant Žaliakalnio šlaito, nuo kurio tarsi ant delno atsiveria miesto centro vaizdas. Nusileidę laiptais, kurie vietinių lūpose minimi net trimis pavadinimais, pro aptrupėjusią arką įžengėme į vilos kiemą. Iš kairės pusės nosį kuteno sprogstantys krūmai ir medžiai, iš dešinės – žiedais pabarstyti kokteiliai „Mimoza“.

„Prašom, drąsiau!“ – ranka svetingai mojo Sigita Lanauskienė, kauniečio baldų kolekcininko Dainiaus Lanausko žmona. Prieš kelerius metus sutuoktiniai čia buvo nuomininkai, dabar – vieno buto šeimininkai.

Pro atviras duris sklido smetoniškos muzikos skambesys, o užėjus vidun prisėsti kvietė restauruoti art deco stiliaus baldai minkštu smaragdiniu gobelenu. Trumpalaikiai buto svečiai gali išbandyti sėkmę žaisdami „Gėlių flirto“ partiją ir pasimėgauti krupniko šlakeliu iš elegantiškų taurelių, perversti to laikmečio spaudoje pristatomas kultūros naujienas.

Akis kilstelėjus į viršų žvilgsnį kaustė įspūdingas sietynas ir  laiptai su besiraizgančiais mediniais turėklais. Iš antrojo aukšto atsivėrė ne tik nuostabus vaizdas pro langą, bet ir medinės spintos durys. Už jų – bent kelios tarpukarį menančios skrybėlaitės, suknelė su raukiniais, paltas su didele kailine apykakle. Visus drabužius galima matuotis, o alyvų kvepalais ant naktinio stalelio – pasitepti riešus.

„Jaučiate, kaip kvepia?“ – buteliuką su dailiu kutu arčiau nosies kyštelėjo S.Lanauskienė.

To meto literatūra, kvepalai, drabužiai, gintaro karoliai, stalo žaidimas, šlakelis krupniko, braižymo priemonių rinkinys ir kiti rekvizitai – svetingumo programos „Patirk Kauną“ ambasadorių palikti pėdsakai. Pažymėti specialiomis kortelėmis, jie išbarstyti visuose trijuose nakvynės objektuose. Kiekvienas svečias, palikdamas S.Kudoko vilą, Žaliaknio daugiabutį ar Panemunės „Grabytę“, su savimi išsineša ne tik nepamirštamų įspūdžių, bet ir kortelių, susegtų į kišeninę knygelę.

Konsjeržų paslauga

Po nakties viename iš trijų objektų būtinas pratęsimas. Miesto muziejai? Nuostabu! Teatrai? Tobula. Ekskursijos? Privaloma! Todėl svetingumo programos „Patirk Kauną“ komanda siūlo ratuotus kultūros šoferius ar daugiau nei 20 kultūros konsjeržų – vietinių kauniečių, nemokamai padedančių patirti pačių įdomiausių dalykų Kaune.

Žaliakalnį su jo istorijomis ir takeliais, kuriuos mynė prezidentai Kazys Grinius, Valdas Adamkus, rašytojai Vincas Mykolaitis-Putinas, Ieva Simonaitytė ir kiti žymūs Kauno gyventojai, pristatys konsjeržė Jovita. Pažinti primirštas ir apleistas Kauno vietas padės kinomanas Ignas. Neurologė gydytoja rezidentė Monika papasakos apie akademinį gyvenimą ir švietimą mieste. 27-erių inovacijų vadybininkas Vykintas Gervė savo pasakojimais iliustruos urbanistinį meną Kaune.

Pasivaikščiojimas po miesto centrą, anot konsjeržo, įprastai trunka pusantros, o kartais ir dvi valandas. Per tą laiką jaunas vyras pristato Kauno veidą iliustruojančius, pastatų sienas puošiančius paveikslus ir kitus meno kūrinius. Tarkim, vos už kelių šimtų metrų nuo S.Kudoko vilos esančias, praeivius sveikinančias, Kaunui ne vieną akcentą dovanojusio skulptoriaus Luko Šiupšinsko „Rankas“ arba Ramybės parko tolimiausiame kampe, besiribojančiame su Totorių ir Trakų gatvėmis įrengtą batutą. Kadaise šioje vietoje buvo fontanas, vėliau – patogi vieta miestiečių šiukšlėms, kol galiausiai 2018-aisiais pagal originalų menininko Morfai dizaino projektą čia buvo sukurta vaikų žaidimų erdvė. Kelis kartus stryktelėjęs ant tinklo su guminiais amortizatoriais, kurį visai neseniai išvalė ir iš naujo sutvirtino pats autorius, Vykintas juokavo, kad šioje vietoje ne vienas suaugęs žmogus prisimena savo vaikystę.

„Vaikai tik labai keistai žiūri, kai suaugusieji ima šokinėti“, – prie batuto V.Gervės pasakojimai apie Ramybės parką ir jame esančius akcentus, nesibaigė.

Entuziastas: V.Gervė – ketvirtos kartos kaunietis, miesto svečiams pasakojantis apie urbanistinį meną. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pokyčiai galvose

Žvelgdamas į žaliuojančias erdves Vykintas priminė, kad anuomet čia amžinojo poilsio vietą rado net keturių religijų tikintieji, žymiausi Kauno gyventojai. Gyvieji čia rengė mitingus.

Tado Vincaičio-Plūgo gatvės meno kūrinys „Vėlinės, 1956 m.“ pasakoja apie vieną jų. Vėlinių vakarą prie paminklo „Žuvusiems už Tėvynę“ susibūrė apie 10 000 žmonių minia. Įkvėpti Vakarų radijo stočių pranešimų apie Vengrijoje vykstančią revoliuciją, žmonės surengė demonstraciją už laisvę. Pasigirdus tautinėms giesmėms ir šūkiams „Šalin rankas nuo Vengrijos!“, „Laisvę Lietuvai!“ minia pasigedo trispalvės. Tąsyk ją surišo iš spalvotų šalikų ir diržu pritvirtino prie paminklo.

„Jei atvirai, mažai kas pastebi šį piešinį“, – mieste, anot V.Gervės, yra ir daugiau darbų, apie kuriuos nežino ir patys kauniečiai. Todėl pažintis su urbanistiniu menu naudinga ne tik miesto svečiams, bet ir vietiniams.

Netrukus iš Vykinto išgirdau pasakojimą apie „Senelį išminčių“, kuris ant „Lituanicos“ batų fabriko sienos traukia pypkę. Akies krašteliu dirstelėjau į paukščius, nutūpusius ant vienos sienos Šančiuose, roboto pieštą paveikslą Vilijampolėje, menininko, pasivadinusio „Povas on Fire“ darbą, vaizduojantį garsiąją superpatranką „Didžioji Berta“ ir T.Vincaičio-Plūgo dovaną Kauno miesto simfoniniam orkestrui.

Subtilu: S.Kudoko viloje apgalvota kiekviena detalė, todėl naktis šioje vietoje virs nepamirštamu nuotykiu. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„A.Mickevičiaus gatvėje buvo atidengtas piešinys. Atidaryme dalyvavo ir grojo visas orkestras. Smagu, kad žmonės keičia požiūrį ir tai, kas anksčiau buvo laikoma vandalizmu, dabar vadinama urbanistiniu menu“, – V.Gervė vylėsi, kad savo pasakojimais jis prisidės prie dar didesnių pokyčių žmonių galvose.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių