Darbo vietą susikūrė pats
P. Grigas verslą pradėjo dešimtajame dešimtmetyje, kai rinka ir galimybės buvo visai kitokios. Samdomo darbo jis nėra dirbęs, todėl ir į planus žiūri be iliuzijų.
„Verslininkas planuoja tik viena – kad viskas vyks labai greitai ir greičiausiai visi planai dar ne kartą keisis. Pamatyti galimybę ir ja pasinaudoti nėra veiksmas, kurį gali suplanuoti“, – sakė jis.
Mastas atėjo kartu su patirtimi. Jei didžiausių projektų būtų ėmęsis pačioje pradžioje, pats pripažįsta, greičiausiai būtų sudegęs. Pamokų buvo daug, ir už kiekvieną susimokėjo pats – „visos už milijoną“. Svarbiausia iš jų galioja iki šiol: darbus daro komanda, o viena silpna grandis padaro pažeidžiamą visą projektą. „Todėl labai anksti supratau, kad ego turi mokėti ilsėtis.“
Nuo savų pastatų iki miestų
Į nekilnojamojo turto plėtrą P. Grigas atėjo dėl savo įmonių poreikių. Pirmiausia iškilo gamybinis pastatas buitinės chemijos bendrovei „Hi-Labs“, vėliau prasidėjo „Kauno parko“ projektas. Pirmasis jo objektas, biurų pastatas, jau baigiamas, jame įsikūrė ir KRS biuras, o šalia projektuojamas gyvenamųjų namų kvartalas. Paskui atsirado gyvenamieji projektai Vilniuje ir Liepojoje (Latvija). Kai paaiškėjo, kad sau tai pavyksta daryti gerai, sprendimas pasiūlyti šias paslaugas ir kitiems buvo natūralus.
Tačiau jį traukia ne kvadratiniai metrai. „Uostai ir oro uostai. Arenos ir vaikų darželiai. Centrinės miestų gatvės ir gyvenamieji kvartalai. Mes statome tai, kas liks mūsų vaikams. Man geresnės motyvacijos nereikia.“
Stiprų plėtotoją, jo požiūriu, skiria gebėjimas matyti visumą: ne pastatą, o infrastruktūrą, ne objektą, o miestą. Lietuvos rinką jis vadina ne brandžia, o bręstančia. Ji skaidrėja ir profesionalėja, bet dar stokoja ilgalaikio planavimo kultūros, o noro „greitai pastatyti ir pabėgti“ vis dar per daug. Pasikeitė ir klientai: anksčiau pakakdavo pastatyti, šiandien reikia sukurti patirtį. „Mūsų darbas prasideda ne nuo brėžinio, o nuo klausimo: kaip žmogus čia gyvens?“
Pirmiausia kodėl, paskui kiek
„Skaičiavimas be vizijos yra tik išlaidų suvestinė. Vizija be skaičiavimo – tik sapnas“, – sakė P. Grigas. Eilės tvarka jam principinė. Be vizijos pastatysi nuobodžią dėžutę, be skaičių bankrutuosi.
Perfekcionistu savęs jis nelaiko. Perfekcionizmas dažnai stabdo progresą, nes perfekcionistui niekada nebūna pakankamai gerai. „Aš einu toliau, nes žinau, kada yra pakankamai gerai. Esu reiklus.“ Šis reiklumas kyla iš pagarbos klientui ir savo žodžiui, o aplaidumas ir vidutinybė jo nedomina. Maksimalizmas, pripažįsta jis, apsunkina procesą, bet garantuoja rezultatą. Geriau įtemptas kelias su ramia sąžine pabaigoje nei lengvas pasivaikščiojimas su broku finale.
Vardas, kuris atidaro duris
„Reputacija yra amžina vertė. Taškas.“ Verslininkas gali turėti pinigų arba jų neturėti, būti mažas arba globalus, bet jei kliba reputacija, anksčiau ar vėliau tai atsilieps ir verslui. Mažoje rinkoje, kur visi visus pažįsta, vardas arba atidaro duris, arba jas užtrenkia amžiams.
Raudonos linijos – teisėtumas ir garbės žodis. Sprendimo, kuris sąmoningai kenktų klientui, partneriui ar darbuotojui, jis nepriimtų net ir spaudžiamas. Tai turi kainą: tenka atsisakyti projekto, kai partneris nekelia pasitikėjimo, atsisakyti pelno, kai sąlygos prieštarauja principams, ištaisyti net ir ne savo padarytą klaidą. „Visa tai šiandien kainuoja pinigus, tačiau rytoj kuria pasitikėjimą.“
Skaidrumą jis vadina strategija, ne poza. „Verslas, kuris vengia aiškumo, dažniausiai tam turi priežastį. Mes neturime ko slėpti, todėl ir neslepiame.“
Kai niekas nemato
Agresyvaus augimo ir tvarios lyderystės skirtumą P. Grigas talpina į du klausimus. Pirmasis klausia, kiek gali pasiimti, antrasis – ką gali sukurti. Abu gali augti greitai, bet tik vienas veiks ir po dešimties metų.
Būti tarp rinkos lyderių jam reiškia ne privilegiją, o pareigą, nes lyderis formuoja standartą, nori to ar ne. Vadovas turi matyti mišką ir suprasti, kaip auga medžiai, bet nebūtina visko valdyti: tas, kuris nesigilina, yra aklas, o tas, kuris kontroliuoja kiekvieną detalę, ilgainiui sunaikina ir komandą, ir save. Taisyklės čia nepadeda. Jei vadovas pats ieško, kaip „nukirsti kampą“, komanda darys lygiai tą patį.
„Kultūra nėra tai, kas parašyta ant sienos. Kultūra – tai, kaip elgiamasi tada, kai niekas nemato.“
(be temos)
(be temos)
(be temos)