Paminklas seniesiems Vilkijos gyventojams

Paminklo pagrindą sudaro paprastas lauko akmuo, kurio viršūnėje iškilusi lietuviškų kryžių puokštė simbolizuoja tikėjimą, viltį ir atgimimą. Tarsi atkartodamos skulptoriaus mintis, kapinėse nuaidėjo trimito ir saksofono melodijos.

„Šie žmonės kūrė Vilkijos krašto istoriją ir padėjo vertybinius pamatus ateinančioms kartoms“, – kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, išreikšdamas viltį, kad, lankydami artimųjų kapus, vilkijiečiai prisimins ir čia amžinojo poilsio atgulusius nežinomus protėvius.

Renginį, kuriame dalyvavo Kauno rajono savivaldybės vadovai, Vilkijos ir Vilkijos apylinkių seniūnai ir vietos bendruomenė, organizavo Vilkijos kultūros centras.

Padėka: nuoširdų ačiū už įamžinimą autoriui T. Vosyliui tarė ir Vilkijos seniūnas Paulius Amanaitis. / E. Mališausko nuotr.

Senųjų Vilkijos gyventojų palaikai buvo aptikti tvarkant Kauno gatvę. Miestelio centras turi urbanistikos paminklo statusą, todėl Kauno rajono savivaldybė užsakė archeologinius tyrimus, kuriuos atliko viešoji įstaiga „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“.

Archeologo Justino Račo teigimu, kasinėjant rasta daugiau kaip 200 palaikų. Dalis jų – XVI–XVIII a. šventoriuje palaidoti senieji Vilkijos gyventojai, kita dalis – III a. kapinyno palaidojimai. Vertingiausi – ankstyvojo laikotarpio kapų kaulai – moksliniams tyrimams pasiliko Vilniaus universiteto Antropologijos tyrimų laboratorijoje.

Paminklo pagrindą sudaro paprastas lauko akmuo, kurio viršūnėje iškilusi lietuviškų kryžių puokštė simbolizuoja tikėjimą, viltį ir atgimimą.

Gyventojų palaikai Vilkijos kapinėse buvo perlaidoti šių metų birželio pabaigoje. Vėliau nutarta pastatyti antkapinį paminklą. Taip buvo pasielgta ir Zapyškyje po senosios Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios teritorijoje atliktų archeologinių tyrimų.

1969 m. Vilkija pripažinta vietinės reikšmės urbanistikos paminklu – tai vienas vertingiausių urbanistikos paveldo objektų, kurio unikaliam pavidalui per šimtmečius įtakos turėjo vietovės reljefas ir Nemuno vanduo.

Pirmą kartą Vilkiją 1364 m. paminėjo Livonijos kronikininkas Hermanas Vartbergė, aprašydamas kalavijuočių ir kryžiuočių žygį į Paštuvos žemę. Daug kartų puldinėjama, Vilkijos gyvenvietė sunyko, tačiau po Žalgirio mūšio buvo atkurta, tik jau kitoje vietoje, prie dvaro. Nemunu vyko intensyvi prekyba su Gdansku ir Karaliaučiumi, 1450 m. čia pradėjo veikti pirmoji Lietuvos muitinė. 1513 m. Vilkija pirmą kartą paminėta kaip miestelis, 1542 m. pastatyta bažnyčia, o 1554–1556 m. – dvaras.

XVII ir XVIII a. pažymėti karais ir negandomis, kurios neaplenkė ir Vilkijos. Tvano ir Šiaurės karo metu miestelį buvo užėmusi Švedijos kariuomenė.

XVIII a. miestelyje pagausėjo žydų. Vilkijoje dirbo audėjai, žvejai, batsiuviai, puodžiai, veikė malūnas, turgus. 1840 m. čia įrengta pašto stotis, po 1863 m. sukilimo pagyvėjo prekyba Kauno–Jurbarko kelyje, Nemunu intensyviai plukdyti sieliai, pastatyta prieplauka garlaiviams sustoti.

1892 m. gaisras sunaikino senąją medinę bažnyčią, degė centrinė miestelio dalis. Ant kalno 1903 m. pradėta statyti nauja bažnyčia, kuri tapo miesto dominante.

Nepriklausomybės metais (1918–1940) Vilkija buvo valsčiaus centras. Karo metais labiausiai nukentėjo apatinė Vilkijos dalis, beveik pusė pastatų buvo sugriauta.