Paminėtas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ jubiliejus

Dėkingas savo mamai

Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, trečiame aukšte, Juozo Tumo-Vaižganto „Rimai ir Nerimai“, Antano Škėmos „Balta drobulė“, Balio Sruogos „Dievų miškas“ ir kitų iki skausmo žinomų knygų draugijoje kardinolas S.Tamkevičius vertė savo gyvenimo istoriją „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai, 1968–1988“, iliustruotą nuotraukomis ir prisiminimais.

„Čia aš su broliais Vladu, Albinu ir Jonu. Pastarasis – vyriausias, tuo metu tarnavo kariuomenėje. Ten įsigijo fotoaparatą ir mus visus nufotografavo. Nuotraukoje stovi mano tėveliai –  Anelė ir Motiejus. Labiausiai už viską esu dėkingas savo mamai“, – po akimirkos S.Tamkevičius atvertė antrąją nuotrauką, kurią nuo pirmosios skyrė vos pusmetis. Joje – broliai, tik mylimos mamos, kuriai dvasininkas dėkingas už savo kelią, šalia nėra.

„Už viską labiausiai esu dėkingas savo mamai. Jei ne ji, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriaus nebūtų buvę“, – paprašytas patikslinti, ką turėjo omeny, S.Tamkevičius prisiminė savo krikšto dieną, kai jį, paliegusį ir silpnos sveikatos, mama paaukojo Švč.Mergelei Marijai. Moteris meldė stebuklo, o jam įvykus vylėsi, kad sūnus taps geru kunigu.

„Nežinau, tapau geru ar ne, bet tik jos dėka anksti pradėjau patarnauti šv.Mišiose Krikštonių bažnyčioje. Prie altoriaus prabėgo visi mano mokslo metai ir, manau, mama buvo didžiausia kaltininkė, kad pasirinkau kunigystę“, – šypsodamasis S.Tamkevičius tęsė kelionę savo knygos ir nuotraukų albumo puslapiais.

Neabejojo pasirinkimu

Po Pirmosios Komunijos, būdamas septynerių, paragintas mamos, S.Tamkevičius tapo ministrantu. Juo buvo iki studijų Kauno kunigų seminarijoje. Klebonas su ministrantais mažai bendravo ir apie kunigystę nekalbėdavo, tačiau bažnyčioje, po vargonais, buvo klebono biblioteka, kur gulėjo aibė pačių įvairiausių knygų.

Kardinolo Sigito Tamkevičiaus prisiminimų knygos ištraukomis Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje paminėtas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ 50-metis./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

„Kai klebonas leisdavo raustis toje bibliotekoje, man būdavo šventė. Lipdavau kopėčiomis ir imdavau, ko tik širdis geisdavo. Tai man yra vienas gražiausių vaikystės prisiminimų“, – skaityti S.Tamkevičius nesiliovė ir tada, kai studijuojant Kauno kunigų seminarijos trečiame kurse buvo pašauktas tarnauti prie Juodosios jūros, Statybininkų batalione. Ten jis statė karininkų sanatoriją ir prižiūrėjo radijo tašką. Šalia jo turėjo lovą, o po ja – visą biblioteką, su Šventuoju Raštu ir dar keliomis dvasinėmis knygomis. Jų skaitymas formavo pasaulėžiūrą ir padėjo rasti atsakymus į klausimus.

Dėl pasirinkto kelio dvejonių nekilo, o jei ir kilo, tai tik dėl to, ar sugebėsiu būti geru kunigu.

„Dėl pasirinkto kelio dvejonių nekilo, o jei ir kilo, tai tik dėl to, ar sugebėsiu būti geru kunigu. Man atrodė, kad esu silpnos sveikatos ir dėl manęs kitiems bus daugiau rūpesčių nei naudos. Dvasios tėvas nuramino, kad dėl to nereikia išgyventi – kiek turėsiu sveikatos, tiek jos ir pakaks. Kai mane pakvietė į sovietinę armiją, buvo proga dar ne kartą patyrinėti save, ar kunigystė mano kelias, bet visuomet atsakymas buvo vienas ir tas pats – noriu būti kunigu ir nieku kitu. Noriu  tarnauti ir daryti gera. Noriu dalytis tuo tikėjimo turtu“, – kalbėjo dvasininkas.

Išliko stiprus

Galiausiai prisiminimai arkivyskupą ir jo besiklausančiuosius atvedė į 1972-uosius, kai dienos šviesą išvydo ilgiausiai leistas, plačiausiai pasklidęs, persekiojamos, bet niekada nepalūžusios Bažnyčios simboliu tapęs pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Kunigams nutarus leisti nelegalų žurnalą, S.Tamkevičiui nebuvo minties darbą pradėti be vyskupo Vincento Sladkevičiaus sutikimo ir jo palaiminimo.

„Pamenu, vasario 17 d. nuvažiavau į Nemunėlio Radviliškį pas vyskupą V.Sladkevičių pasitarti dėl platinti paruošto pogrindžio leidinio. Labai norėjosi, kad vyskupas tremtinys palaimintų reikalingą, bet drauge ir labai pavojingą darbą. Ekscelencija Vincentas peržiūrėjo ir pasiūlė leisti kronikos tipo leidinį, aprašyti, kaip diskriminuojami tikintieji, ir pridėti komentarą. Kaip pavyzdį parodė lenkišką laikraštį „Kronika“, – V.Sladkevičiaus namus palikęs tarsi ant sparnų, S.Tamkevičius tuomet neįtarė, kokie iššūkiai jo laukia. Rinkti informaciją leidiniui buvo sudėtinga ir pavojinga. Laimei, dvasininko aplinkoje buvo daug veiklių kunigų, seserų ir pasauliečių, kurie talkino skleidžiant tiesos žodį.

„Pradėjęs leisti kroniką nesvarsčiau, kokiu periodiškumu ji eis. Žinojau, kad surinkus pakankamai straipsnių ir žinių pasirodys numeris“, – jų, anot „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ redaktoriaus, iki Atgimimo išėjo 81.

Pirkinys: po minėjimo visi norintys galėjo įsigyti S.Tamkevičiaus prisiminimų knygą./ Justinos Lisauskaitės nuotr.

S.Tamkevičius buvo suimtas 1983 m. gegužės 6 d., Alfonso Svarinsko teismo metu. 23 tomų baudžiamojoje byloje kaltintas antisovietine propaganda ir agitacija. Tais pačiais metais gruodį nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo – šešeri metai griežto režimo lageryje ir ketveri metai tremties.

„Prisimenu mokyklą ir pirmąjį savo tardymą. Tada man buvo vos vienuolika. Kažkas ant Stalino portreto priklijavo proklamaciją, o aš buvau pirmas įėjęs į klasę ir tai pamatęs. Mane gąsdino baltomis meškomis, žadėjo mušti. Galvoju, kad tai buvo savotiška įžanga į tai, kas manęs laukė. Todėl visą laiką išlikau stiprus“, – pokalbį baigė dvasininkas.