Nesustabdomas kaunietis Vytautas kasdien veržiasi į sporto salę

Pažįsta visi lankytojai

"Jūs pas Vytautą?" – sporto klubo administratorės klausimas, vos tik įžengus vidun, maloniai nustebino.

Nors kiekvieną rytą į salę ateina dešimtys klientų, Vytautą Kamilijų žino visi. Ne tik todėl, kad jis vyriausias, bet dar ir todėl, kad yra pats ištikimiausias sporto klubo lankytojas. Duris ėmęs varstyti praėjus maždaug savaitei nuo atidarymo, 79-erių kaunietis sportuoja keturis kartus per savaitę.

"Ateinu maždaug 7 val. ryto. Būna, kad randu jau kelis žmones, o būna, kad ir pirmas pasirodau. Susiformavo toks įprotis ir kitaip negaliu. Patikėkite, kaip sunku buvo per karantiną. Kas savaitę skambinau klubo vadovei ir klausiau, kada atsidarys", – Vytautas Kamilijus Vaičkus neslėpė, kad, nepaisant begalinės meilės sportui, būna rytų, kai noro sėsti į automobilį ir važiuoti į Dirvos gatvę, pristinga.

Tada jis išgeria kavos, suvalgo vieną sumuštinį su sūriu arba dešros riekele ir noras grįžta. Juolab kad sporto klube Vytautas Kamilijus visuomet laukiamas. Čia su šypsena jį pasitinka administratorės, pakalbina treneriai ir kiti klubo lankytojai.

79-erių kaunietis net nepastebi, kaip sporto klube ištirpsta pustrečios valandos. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

"Nėra taip, kad 2,5 valandos sportuoju. Pasišneku tai su vienu, tai su kitu. Pažiūriu į gražias moteris ir laikas prabėga", – paklaustas, ar dėl klube besisukančių moterų žmona nė kiek nepavyduliauja, Vytautas Kamilijus nusijuokė.

Drauge praleisti 56 bendro gyvenimo metai išmokė pagarbos ir pasitikėjimo vienas kitu, o jei ir kiltų koks įtarimas, žmona į sporto klubą kojos nekeltų. Aktyvus judėjimas ne jos aistra.

"Ji daug metų dirbo medike, stomatologe. Dėl to ir nesportavo – saugojo rankas, o aš jos ir nebandžiau pratinti. Gerai ji atrodo", – apie savo gyvenimo moterį kalbėjo Vytautas Kamilijus.

Užkietėjęs smaližius

"Tai vis dėlto labiau Vytautas ar labiau Kamilijus?" – kol dar neįsibėgėjo pokalbis paklausiau priešais stovinčio garbaus amžiaus vyro.

Žmonės, anot jo, pasidaliję į dvi stovyklas. Vieni šaukia Kamilijaus, kiti – Vytauto vardu, tačiau pats jis švenčia Vytautines. Po įžangos apie vardus pašnekovas nesėdo ant minkštasuolio.

Pasišneku tai su vienu, tai su kitu. Pažiūriu į gražias moteris ir laikas praeina.

"Ar galite šiek tiek palaukti? Norėčiau nusiprausti", – V.K.Vaičkus žadėjo neužtrukti, o aš, kad ir kiek sugaištų, – laukti.

Maždaug po dešimties minučių, sportinius drabužius pakeitęs į baltus susagstomus marškinėlius ir tokios pat spalvos kelnes, Vytautas Kamilijus įsitaisė šalia. Ant minkštasuolio nusėdo ir jo kvepalai. Stiprūs, bet neįkyrūs.

"Gal norėtumėte kavos?" – pasiūlęs man karšto gėrimo ir sulaukęs neigiamo atsakymo, pastarojo pats neatsisakė. Paprašė puodelio balintos kavos.

"Cukriuko jau įdėjau", – maloniai nusišypsojo klubo administratorė, o Vytautas Kamilijus suskubo atsakyti anksčiau, nei spėjau paklausti, ką mano apie greituosius angliavandenius. – Taip, geriu su cukrumi. Dietų nesilaikau, viską valgau. Mėgstu saldumynus, ypač visokius tortus. Vaisius."

Tada iš sportinio krepšio ištraukė maišelį ir ištiesė jį man. Dar prieš kelias akimirkas varvinusi seilę į tamsiaplaukę trenerę, su malonumu kremtančią obuolį, iš Vytauto Kamilijaus jų gavau visą glėbį. Tame pačiame maišelyje gulėjo ir paties virtos obuolienės stiklainis. Taip, Vytautas Kamilijus iš tų vyrų, kuriems gaminti maistą patinka, todėl virtuvėje su žmona jie sukasi pakaitomis. Tai vienas, tai kitas prie viryklės stoja.

"Pusryčius darausi pats, dar ir katiną pamaitinu. Tik savaitgalių rytais žmona gamina", – apie savo kasdienę rutiną pasakojo V.K.Vaičkus.

Iš lovos jis keliasi apie 5.30 val., o po pusryčių važiuoja į netoliese esantį sporto klubą. Grįžęs prieš 10 val., tolesnę dienos eigą jis derinasi su savo žmona. Vasarą kone kasdien važiuoja į sodą. Rudenį atsiranda kitų reikalų, dėl kurių ne nuodėmė ir sportą praleisti.

"Visko gali būti, kad rytoj neateisiu čia. Kol tokie geri orai, noriu pagrybauti. Įdomu, yra dar miške grybų?" – svarstė garbaus amžiaus vyras.

Sportuoja nuo vaikystės

Rytinis ritualas sporto klube – vyro mankšta. Todėl jis pats, o ne salės instruktoriai sprendžia, kaip pastaroji turi atrodyti. Perskaitęs ne vieną knygą, kitąmet liepos 18-ąją 80-ąjį jubiliejų švęsiantis kaunietis vadovaujasi taisykle, kad veikla, kuria užsiimi, pirmiausia turi būti maloni tau pačiam, o gražus žmogus ne tik tas, kurio kūnas kaip Michelangelo Dovydo, bet dar ir galvoje šis tas yra. Todėl vien dėl aplinkinių pagyrų Vytautas Kamilijus daugiau svorių ant štangų nededa. Kelia tiek, kiek nori ir kiek gali.

"Prieš tai lankiausi kitame sporto klube, bet jis bankrutavo. Tada pradėjau čia sportuoti, o šiaip aš judu visą gyvenimą. Daug sporto šakų esu paragavęs", – pasakojo V.K.Vaičkus.

Viskas, anot jo, prasidėjo dar vaikystėje, kai drauge su kitais Žaliakalnio rajono vaikais krepšinio kamuolį mėtė į varžtais prisuktą metalinį statinės žiedą, o tos pačios statinės lentas naudojo vietoje slidžių.

"Turėjo vienas draugas iš Suomijos parsiųstas slides, tai būdavome laimingi, jei gaudavome iš jo prasukti ratuką. Pačiūžų ir nebuvo tokių kaip dabar, tvirtindavome prie batų peilius. Po gatves čiuožinėdavome, nes mašinų nebuvo. "Pobeda" kokia, "Volga" ar "Moskvičius" pravažiuodavo. Palikdavo provėžas, smėliu juk niekas jų nebarstė", – pasakojo V.K.Vaičkus.

Išbandė Vytautas Kamilijus stalo ir lauko tenisą. Pastarasis ne itin patiko, o štai stalo tenisas visai neblogai sekėsi.

"Žaidžiau su draugu dar iki šio pavasario, bet pasitempiau vieną koją, ir viskas. Baigiau su šiuo sportu", – pasakojo sportininkas entuziastas.

Pasišneku tai su vienu, tai su kitu. Pažiūriu į gražias moteris ir laikas praeina.

Prilipo rankinis

Visgi didžiausia Vytauto Kamilijaus aistra vaikystėje ir paauglystėje buvo futbolas. Todėl kasdien po pamokų, nusimetęs kuprinę, jis tekinas skuosdavo į kiemą.

"Žaisdavome su brezentiniais kamuoliais. Jei kas duodavo odinį kamuolį paspardyti, patikėkite, šventė būdavo, – V.K.Vaičkus pasakojo, kad labiausiai jam patiko stovėti vartuose. – Nežinau, gal dėl geros mano reakcijos? Nors metimų daug nebūdavo, bet po keliolikos minučių šlapias likdavau."

Futbolą keitė dviračių sportas, bet po vienų nesėkmingų varžybų, kurias sugadino nukritusi dviračio grandinė, Vytautas Kamilijus dviračius metė. Gal dvejus metus lankė bokso treniruotes, turėjo šešias kovas. Kelias jų laimėjo. Tada atletišką jaunuolį pastebėjo rankininkai.

"Treneris Rimgaudas Skinderis sako: ateik, palaikysi mums vartus", – po minėtojo pasiūlymo Vytautas Kamilijus vartininko pozicijoje išstovėjo net keturiolika metų.

1962 m. buvo surengtas pirmas Sovietų Sąjungos rankinio čempionatas. Būtent tada jį, žaidžiantį už "Politechnikos" komandą, pamatė Kauno "Atleto" treneris.

"Pakvietė ateiti pas save. Tai nebuvo Lietuvos rinktinė, bet atstovavome su klubu Lietuvai. Išvažiavome į čempionatą ir nugalėjome. Jei neklystu, buvo aštuonios komandos. Tai buvo didžiausias pasiekimas mano gyvenime", – deja, pergalės skonį menančio medalio V.K.Vaičkus neišsaugojo.

Vyras spėjo, kad kraustantis į naują butą jis tiesiog pasimetė. Kaip ir sporto meistro vardą liudijantis ženkliukas.

Vytautas Kamilijus prasitarė, kad daug metų ne tik sportuoja, bet ir skaito "Kauno dieną". (Vilmanto Raupelio nuot.)

Juda ne tik salėje

Iš profesionalaus sporto, kaip pasakojo Vytautas, jis pasitraukė maždaug 33-ejų, nes reikėjo rūpintis šeima, tačiau savo malonumui žaidė dar ilgai – vartus paliko tik prieš penkerius metus dėl patirtos stiprios rankos nykščio traumos.

"Patikėkite, kiek esu jų turėjęs per visą gyvenimą – ranka išnirus, raumuo surištas, keliai sudaužyti. Bet ligoninėje niekada negulėjau. Nedarbingumo pažymėjimą irgi tik vieną kartą esu ėmęs. Šiaip mano sveikata gera. Nesiskundžiu nei širdimi, nei kraujospūdžiu. Dėl akies tik problemų yra, todėl nešioju akinius. Ir kojų sąnariai šiek tiek paveda. – Vyras neabejojo, kad judėjimas jį sustiprino ir užgrūdino. – Va, visai neseniai keičiau vairuotojo pažymėjimą, tai nežinojau, kas mano šeimos gydytoja. Dabar dar dvejiems metams teises pratęsė. Galėsiu toliau važinėti į sodą, sporto klubą."

Tiesa, dar visai neseniai Vytauto Kamilijaus maršrutai buvo kiek įvairesni. Metus vežiojo spaudą, prieš tai keturiolika metų jis dirbo SEB banko kurjeriu. Gabeno įvairius dokumentus ir kanceliarines prekes. Didžiąją gyvenimo dalį Vytautas Kamilijus atidavė Kauno šilumos tinklams. Juose dirbo apie 40 metų.

"Papuoliau į tokią įmonę, kurioje buvo skiriamas labai didelis dėmesys sportui ir sveikatingumui. Turėjome didelius poilsio namus Juodkrantėje, keturis namukus Šventojoje. Suprantate, mes pasistatėme savo salę. Turėjome savo krepšininkų, salės futbolo komandas, vykdavo energetikų varžybos toje salėje. Prakaitą liejome, – baigdamas pokalbį V.K.Vaičkus dar spėjo papasakoti ir apie savo sporto salę, kurią įsirengė sode Lapėse. – Esu ragavęs ir statybų. Visą kvartalą Partizanų gatvėje stačiau. Kai prieš 35 metus nusipirkome sodą, ten buvo tik laukai, todėl viską pradėjome nuo nulio. Turiu aš ten ir suolelį, ir kelis hantelius, štangą, skersinį. Yra tvenkinys, jame ir anūkus išmokiau plaukti. Žodžiu, ten pusė gyvenimo ir praėjo. Gamta, savo pačių užaugintos gėrybės. Visa tai prisidėjo prie gyvenimo kokybės."