Puiki galimybė tam buvo „Žalgirio“ arenoje, kurioje vyko užimtumo ir būrelių mugė „Z Vaikai“. Tėvai galėjo padėti pasirinkti vaikams iš maždaug penkiasdešimties įvairių užsiėmimų, kurie vaikus gali lavinti, užpildyti mokyklos paliktas spragas ar tiesiog padaryti jų gyvenimą įdomesniu.

Šalia tradicinių futbolo, krepšinio, šokių, meninės gimnastikos būrelių buvo ir tokių ekstremalių kaip laipiojimas uolomis, kendo – kardų kovos meno užsiėmimai. Įdomiai atrodė robotų konstravimo akademijos stendas ir abaku – senovine skaičiuokle skaičiuoti kviečiantis vyras vardu Audrius.

Jo paklausus, kodėl technologijų laikais reikėtų mokytis tokio archajiško skaičiavimo būdo, jis nemirktelėjęs paaiškino.

„O kodėl atsirado paklausa tam? Reiškia reikia. Mokyklose vaikams lavinamos tik kairysis smegenų pusrutulis. Vaikams surašomi skaičiai ir jie juos įsivaizduoja abstrakčiai. Abakas padeda lavinti ir dešinįjį smegenų pusrutulį, kuris dirba su vaizdine informacija. Nenaudojamas dešinysis pusrutulis nesivysto“, – kalbėjo vyras.

Jei abakai žinomi dar nuo senovės graikų laikų, tai robotai yra naujųjų amžių išradimas. Stulbina, bet sudėtingus, savarankiškai veikiančius automatus kurti ir programuoti gali vaikai jau nuo 5 metų.

Ieva iš „Robotikos akademijos“ papasakojo, kad robotai konstruojami ne vien dėl smagumo.

„Taip ugdome kūrybiškumą, mokome programavimo pagrindų, algoritminio mąstymo, o tai yra gerai visose specialybėse, nes vaikai mokosi mąstyti, galvoti, numatyti į priekį ir spręsti problemas, nes programuodamas robotą turi nuspėti priekyje laukiančius iššūkius“, – kalbėjo ji.

Robotai konstruojami iš visiems gerai pažįstamų lego kaladėlių. Pagrinde dėl to, kad šių konstruktorių gamintojas pateikia ir patogią programinę įrangą, kad robotai veiktų – vykdytų savo kūrėjo komandas. Būtent tos programinės įrangos pagalba vaikai nuo penkerių jau pradeda programuoti. Jiems nereikia rašyti kodų eilučių, programavimas vyksta jiems suprantama kalba – grafiškai.

Vienas rinkinys gali kainuoti ir kelis šimtus eurų, bet patiems vaikams nėra būtinybės juos įsigyti.

„Būna, kad tėvai patys nuperka vaikui konstruktorių. Sako, kad čia ta pati kaina, atsipirks per tris metus, bet po to ateina ir sako, kad tie robotai ir dulka lentynoje. Reikia, kad vaiką užvestų ant kelio, paskatintų ir nukreiptų“, – pasakojo Ieva.

Tarp mugės dalyvių buvo ir gerai žinomas Kauno tvirtovių tyrinėtojas Vladimiras Orlovas. Tiesa, vaikams jis čia siūlė ne narstyti istorijos paslaptis ar landžioti po klaidžius fortus, bet įvairiais linksmais eksperimentais vyliojo vaikus pasinerti į gamtos mokslus ir matematiką.

„Norime vaikams parodyti mokslą kaip be galo praktišką dalyką. Norime papasakoti ir duoti įsitikinti, kad mokslas, o ypač techninis, buvo sukurtas tam, kad žmonių gyvenimas gerėtų. Todėl pas mus yra šiek tiek teorijos ir labai daug praktikos. Mokyklose šiandien to dar nėra. Čia sužinoję apie kurį nors dėsnį, vaikai jį patys ir išbando. Stengiamės, kad mokslą suvoktų vaikai pagal jo praktiškumą ir nešamą naudą“, – pasakojo V. Orlovas.

Integruotą chemijos, biologijos ir fizikos kursą vaikams jis siūlo nuo pirmos klasės, bet naudingų dalykų pasisemti gali ir vyresni mokiniai.

„Vyriausi vaikai būreliuose yra 12-okai, bet didelis dalis moksleivių dar 10-oje, 11-oje klasėje pradeda savanoriauti ar mokyti ir pereina į kolegų gretas. Stengiamės, kad būsimas pirmakursis, patekęs į mokslinę laboratoriją, nebūtų pats žiopliausias studentas. Žinotų pagrindinius dalykus, jaustųsi ramiai ir sudarytų dėstytojui teigiamą įvaizdį, nes nepaslaptis, kad iš didelio kurso dėstytojai atsirenka su kuo dirba intensyviai, o kam dėsto tą, kas priklauso“, – kalbėjo V. Orlovas.

Kam po pamokų ne vien mokslai galvoje, galėjo pasmalsauti tarp gausybės sporto užsiėmimų. Tiesa, viename jų – kendo, fizinis aktyvumas užima tikrai ne pagrindinę dalį.

„Kendo atėjo iš tų laikų, kai žmonės santykius aiškinosi kardais, todėl vienas neteisingas kirtis ir tu esi negyvas – jei kuo abejoji, tai esi miręs, bet mes čia ne tiek kovoti mokome, kiek istorijos, pagarbos ir tradicijų“, – kalbėjo kendo treneris Ričardas Žilaitis.

Į treniruočių salę atėję mokiniai pirmiausia jai nusilenkia, taip parodydami pagarbą patalpai, o tada išplauna jos grindis. Baigę treniruotę – viską pakartoja. Pagarbą, anot R. Žilaičio, vaikai išsineša ir iš treniruočių salės namo.

„Šiais laikais vaikai ne visada rodo pagarbą tėvams, ką čia kalbėti apie senelius, ne visi stengiasi parodyti vienas kitam dėmesio“ – kalbėjo jis.