Nemune ir jo pakrantėse – upių kultūros atgimimas

Projekto metu architektų, istorikų ir menininkų komanda vykdo istorinius tyrimus, renka pasakojimus apie buvusį aktyvų Panemunio miestelių gyvenimą, rengia ekspedicijas Nemune bei įgyvendina kūrybines dirbtuves su vietos jaunimu trijų Kauno rajono miestelių pakrantėse - Vilkijos, Kulautuvos ir Zapyškio. Vasarai baigiantis, link finišo juda ir šių metų projekto veiklos. Šiuo metu, po intensyvaus pasiruošimo liepos mėnesį,  „TẽKA“ suburta komanda darbuojasi Nemuno paupiuose ir kartu su vietos jaunimu ieško idėjų pakrančių gaivinimui.

Prisimenant pakrančių kultūrą

Dirbtuvės nebūtų įmanomos be atliktų namų darbų – istorinių tyrimų, gyventojų pasakojimų užrašymo bei ekspedicijos, leidusios praktiškai palyginti pasikeitusį panemunių vaizdą. Šių veiklų metu buvo ieškomas kontekstas esamoms ir būsimoms pakrančių vizijoms, žyminčioms tęstinumą bei buvusias (ir neretai išnykusias) vietos bendruomenių tradicijas.

„Žvelgiant istoriškai, kiekvienas paupio miestelis bei kaimelis čia egzistavo tik dėl Nemuno. Prekybos taškai, ar žvejų gyvenvietės – jų atsiradimą ir suklestėjimą lėmė upė. Kiek vėliau, išsivysčius poilsio industrijai, atsirado kurortai, kurie išnaudojo itin gražų panemunių kraštovaizdį,“ – upės privalumus čia besikūrusiems miesteliams vardija tyrimus atlikęs Paulius Tautvydas Laurinaitis.

P. T. Laurinaičio teigimu, apmaudu, kad dėl istorinių bei gamtinių priežasčių net ir kurortai nuo upės nutolo ir tik dabar po truputį bando susigrąžinti prarastą funkciją. „Pavyzdžiui, prabangiais vasarnamiais apaugusi ir sutvarkyta Kulautuva, kuri tarpukario Lietuvoje garsėjo kurortine infrastruktūra, apie tai gali tik prisiminti, bet upė ir vaizdai vis dar čia. Buvusiame pagrindiniame reguliaraus keleivinio bei krovininio transporto kelyje, jungusiame miestelį su tuometine sostine Kaunu, šiandien retai išvysite laivus,“ – pastebi vienas projekto dalyvių. Tuo pačiu pasakoja ir įdomų faktą, kad tada Nemune būdavo net pirataujama.

Istoriniai tyrimai leido palyginti ištuštėjusią šiandieninę upę su istorinėje ikonografijoje bei aprašymuose tebegyvuojančiu senuoju Nemunu Tuo metu jis buvo dieną ir naktį nemiegančia krovinių ir keleivių magistrale, kuria į gegužines Pakaunės miškuose plaukdavo studentai, krantai buvo nusėti žvejų valtelėmis, o pakrantėse nuolat vyko prekybiniai, socialiniai bei kultūriniai procesai.

Ieškant atminties ženklų

Dalis šių istorijų gyvos ne tik periodikos šaltiniuose bei knygose, bet ir vyresnių vietos gyventojų prisiminimuose. „Ne visados tikslūs faktologine prasme, autentiški žmonių pasakojimai perteikia asmeninį santykį su praeitimi ir leidžia suvokti, koks gyvenimas iš tiesų buvo (arba galėtų būti) Nemuno paupiuose. Išties, daugelis istorijų ir pasakojimų, užrašytų Vilkijos, Kulautuvos ir Zapyškio miesteliuose, vienaip arba kitaip yra susiję su Nemunu. Pavyzdžiui, Vilkijos istorijoje įrašyta Petro Kacinkevičiaus – valčių meistro, kūrusio unikalaus dizaino valtis – pavardė“ – apie upės vaidmenį bendruomenės gyvenime pasakoja projekto „TẽKA: [re]animacija“  vadovas Justinas Kalinauskas.

Įdomių istorijų „TẽKA“ komanda išgirdo visuose lankytuose miesteliuose. Pavyzdžiui, Kulautuvoje vietiniai gyventojai iki šiol atsimena senąją prieplauką bei buvusius keltininkus, kurie valtimis ne tik keldavo žmones per upę, bet ir tuometiniams vasarotojams iš kito kranto atgabendavo žemdirbių užaugintų produktų. „ Gaila, tačiau su laivybos nuosmukiu bei technologine kaita išnyko ir dalis upeivių profesijų. Vietos gyventojų pasakojimuose dar gyvi atsiminimai apie valtininkus, kurie kiekvieną vakarą plaukdavo uždegti bakenų (vandens kelią žyminčių plūdurų), anksčiau naudojusių žibalines, o ne elektros lemputes,“ – gyventojų prisiminimais dalijasi J. Kalinauskas.

Šių prisiminimų fiksavimas buvo vykdomas tiek komandai važiuojant į miestelius, tiek leidžiantis į ekspediciją laivu. „Ruošiantis ekspedicijoms, „TẽKA“ komanda per penkias savaites naujam gyvenimui prikėlė 7 dešimtmečio viduryje gamintą britišką pramoginį katerį, dabar paverstą plaukiojančiu kultūriniu štabu-ekspeditoriumi. Vykdydami veiklas vandenyje komandos nariai ieško būdų bendruomenių atmintį palyginti su realia pakrančių situacija,“ – teigia projekto vadovas.

Ruošiantis ekspedicijoms, „TẽKA“ komanda per penkias savaites naujam gyvenimui prikėlė 7 dešimtmečio viduryje gamintą britišką pramoginį katerį.

Pirmoji ekspedicija, startavusi rugpjūčio 9 d., vyko atkarpoje Kaunas-Vilkija, dalyvaujant tarpdisciplininei menininkų ir tyrėjų komandai, skirtingu žvilgsniu fiksavusiai upę, pakrantes ir jų kaitą istorijoje. Antroji ekspedicija vykusi Kulautuvos ir Zapyškio regione leido suvokti buvusios (ir dabar atkurtos) kurortinės zonos ryšius su upe. J. Kalinausko teigimu, šiuo metu tai yra itin aktualūs klausimai šiems miesteliams, iš naujo ieškantiems santykio su upe bei aktyvesnės rekreacinės funkcijos. Trečioji ekspedicija numatoma baigiantis rugpjūčiui, menine kalba interpretuojant upės klodus Kauno miesto prieigose ir ieškanti galimos tolimesnės kultūrinės perspektyvos upių projektams.

Kūrybinės dirbtuvės – duoklė bendruomenėms

Apibendrinus surinktą medžiagą ir ekspedicijų metu gautus duomenis, trijų miestelių pakrantėse vykdomos eksperimentinės kūrybinės dirbtuvės, į procesą įtraukiant vietos jaunimą, kuomet kartu su jais edukacinio-kūrybinio proceso metu kuriamas naujas ryšys su upe. Kiekviename miestelyje dirba keturių architektų ir menininkų komanda, kurie kartu su keliolika vietos moksleivių per tris dienas sugalvoja ir įgyvendina nedidelį mažosios architektūros objektą Nemuno pakrantėje. Dvi dirbtuvės jau įvyko Vilkijoje bei Kulautuvoje, o trečiosios – Zapyškyje – startavo šį pirmadienį.

„Mažosios architektūros kūrinys kiekviename miestelyje turi savo unikalią istoriją su vietos kontekstu. Vilkijoje jis primena unikalią perkėlos valčių istoriją, kuria abiejų krantų ryšį, o taip pat išnaudoja įspūdingai kalvotą miestelio reljefą. Tuo tarpu Kulautuvoje dirbtuvių komanda dirbo senosios keleivinės prieplaukos vietoje, šiek tiek į vakarus nuo dabartinės mažųjų laivų prieplaukos. Virš užliejamų pievų iškilusioje kalvelėje sukurtas suoliukas-gultas dviem žmonėms su puikia panorama į Nemuną bei kitą jo krantą, simbolizuojantis buvusią prieplauką ir keltininkus, kadaise valtimis jungusius abu krantus,“ – apie jau įvykusias dirbtuves ir sukurtus objektus pasakoja kūrybinių dirbtuvių kuratorė Rasa Chmieliauskaitė.

Zapyškio kūrybinė komanda pirmąją dirbtuvių dieną, taip pat kaip ir kiti miesteliai, pradeda apdorodami istorinę medžiagą, skaitydami gyventojų prisiminimus ir kartu su jaunimu generuodami idėjas, kaip sukurti dialogą tarp gyvenvietės ir jos krantus skalaujančio Nemuno. Rezultato Zapyškyje laukiama jau šio trečiadienio pavakarę.

„Dirbtuvių tikslas vis dėlto nėra vien pats pastatytas objektas, bet greičiau klausimas, kurį jis kelia - kaip gyventi prie upės, su upe, upei judant ir kvėpuojant - kaip miestelis dinamiškai priima tą judėjimą? Kokia būtų gyva, įdomi, įtraukianti šiuolaikinė miestelio pakrantė?“ – tokius klausimas kelia R. Chmieliauskaitė. „TẽKA“ komanda pabrėžia, kad mokantis iš istorinės patirties bei gyventojų atsiminimų nesiekiama įamžinti nostalgijos elementų, tačiau norima kurti tvirtą pamatą, ant kurio bendruomenė galėtų megzti ir vystyti naują šiuolaikinį santykį su upe, kitu krantu ir upės kaimynais.

Prie projekto įgyvendinimo prisideda Lietuvos Kultūros taryba, „Kaunas 2022“, Kauno rajono savivaldybė, VšĮ „Atminties vietos“, VĮ „Vidaus vandens kelių direkcija“, VšĮ „Strategijos miestui“, „Garant boats & yachts“, „Kauno diena“.