Nematomi socialinio fronto kariai per karantiną darbo valandų neskaičiuoja

Socialiniai darbuotojai atviri – per karantino laikotarpį jiems tenka neskaičiuoti savo darbo valandų, nes tai paprasčiausiai neįmanoma. Papildomos pagalbos prireikia vis daugiau kauniečių.

Vertina telefonu

Nuraminti, išaiškinti, kas tas koronavirusas ir kodėl reikalingas karantinas. Pasikonsultuoti su gydytoju dėl negaluojančio mažylio, sukurti vaizdo pasaką neįgaliems vaikams, pasirūpinti, kad mokykloje paliktus pieštukus, sąsiuvinius, guašą pakeistų naujas toks pats rinkinys namuose. Tokie rūpesčiai, šalyje paskelbus karantiną, užgriuvo socialinių darbuotojų pečius.

Kaune yra apie 2 tūkst. žmonių, sulaukiančių pagalbos į namus. 500 šeimų, kurios turi vaikų ir yra pažeidžiamiausios. Kauno socialinių paslaugų centro socialinė darbuotoja Rasa Buchalcaitė uždususi atsiliepė telefonu: "Ar galiu jums paskambinti vėliau? Dabar vežiojame ir dalijame maistą."

Jau vėliau R.Buchalcaitė pripažino, kad karantino metu ne tik pakito, bet ir suintensyvėjo paslaugų teikimas, išaugo kai kurių šeimų maisto poreikis. Dalies šeimų suaugusieji neteko darbo, o kai kuriose šeimose maisto poreikis būdavo nuolat. Socialinė darbuotoja pastebėjo, kad karantinas taip žymiai nepakeitė šeimų gyvenimo įpročių ir poreikių, tačiau, jei situacija užsitęs, gali kilti sunkumų.

"Padedu penkiolikai šeimų, kuriose yra apie 30 vaikų – nuo naujagimio iki paauglio. Tose šeimose išliko panašios problemos kaip ir iki karantino", – rizikos veiksnius patiriančių šeimų rūpesčiais dalijosi R.Buchalcaitė. Vis dėlto šis laikotarpis ne tik apsunkino socialinių darbuotojų paslaugų teikimą, bet ir darbo laikas tapo dar sunkiau prognozuojamas nei iki karantino.

Sakoma, kad socialinis darbuotojas yra tarsi komandos lyderis, kuris signalizuoja, kokių veiksmų reikia imtis slaugytojams, psichologams, psichoterapeutams ar policijos atstovams. Rizikos veiksnių turinčių šeimų atveju stebėtojas ir situacijos valdytojas yra būtent socialinis darbuotojas.

"Realiai į šeimas vykstame pagal poreikį, tačiau kalbame telefonu. Paprastai per pokalbį pajauti, ar viskas yra gerai, – situaciją, ar jau reikia imtis veiksmų, dėtis kaukę, pirštines, čiupti dezinfekcinį skystį ir lėkti, mini R.Buchalcaitė. – Kaip dirbome su šeimomis, taip ir tęsiame tai, prisitaikydami prie naujų sąlygų, žinome galimas rizikas ir veikiame pagal situaciją."

Karantino metu ne tik pakito, bet ir suintensyvėjo paslaugų teikimas, kai kuriose šeimose išaugo maisto poreikis.

Apie tai, kad šeimai reikia ne tik paramos maistu, bet ir pakalbėti, gal net sudrausminti,  R.Buchalcaitė sako sužinanti ne tik iš pokalbio telefonu. Socialinę darbuotoją pažįsta jos prižiūrimos šeimos kaimynai ir praneša apie negandas. Vaikai taip pat gali paprašyti pagalbos. Jie turi socialinės darbuotojos telefono numerį. Jei tėvai užsimiršo, kad turi pasirūpinti vaikais ir svaigindamiesi ima labiau rūpintis savimi, skambutis socialinei darbuotojai labai greitai situaciją gali pakeisti.

"Vaikai džiaugiasi mumis. Būna, kad, ištikus bėdai, ir naktį paskambina. Bendraujame ne tik su tėvais. Stengiamės užmegzti kontaktą ir su vaikais. Klausiame apie mokyklą, kartais net lydime į ją ar neformaliojo ugdymo būrelius", – kasdieniais rūpesčiais dalijosi socialinė darbuotoja. Nuotolinis ugdymo procesas ir pasirengimas tam dažnu atveju taip pat gulė ant socialinės darbuotojos pečių.

Kitoks bendravimas

VšĮ "Ištiesk pagalbos ranką" direktorė Loreta Mickūnaitė atsiduso: "Jei skaičiuotume valandas, greičiausiai nepadarytume pusės darbų. Kiekvieną dieną atsiranda kokių nors netikėtų rūpesčių, kai reikia dėl pagalbos spręsti čia ir dabar."

Ši įstaiga socialinės priežiūros paslaugas teikia 35 šeimoms, kuriose yra asmuo su negalia, iš jų 25 šeimos, auginančios sunkią negalią turinčius vaikus. "Ištiesk pagalbos ranką" specialistai neapsiriboja nuotoliniu bendravimu ir tik aprūpinimu maistu. Kaune veikiančios įstaigos centro durys kartais atsiveria 15–20 min., kad įpratęs čia lankytis vaikas galėtų pabūti jam įprastoje aplinkoje.

"Augindamos vaikus, turinčius sunkią negalią, šeimos kartais patenka į tokią situaciją, kad socialinės priežiūros paslaugų būtinai reikia. Tie vaikai yra mūsų nuolatiniai lankytojai ir jiems labai sunku. Yra autizmo spektro sutrikimą arba intelekto negalią, protinį atsilikimą turinčių vaikų. Jiems nėra galimybės išaiškinti apie karantiną, apie koronavirusą ir kodėl jie negali eiti ten, kur įpratę. Priimame po vieną, laikydamiesi visų saugumo reikalavimų, po apsilankymo dezinfekuojame patalpą, kad prireikus kitas galėtų ateiti ir pabūti jo pamėgtoje vietoje", – pasakoja L.Mickūnaitė.

Direktorė žeria toliau, kad teko nemenkai paplušėti, kol supirko vaikams nuotoliniam ugdymui ir užsiėmimams reikalingas priemones, kanceliarines prekes – guašo, pieštukų, rašiklių. "Gal jie laiko juos mokykloje, o, jas užsidarius, neteko ne tik galimybės ateiti į įstaigą, bet ir priemonių. Sudarėme balandžio planą, nusiuntėme tėveliams. Jei rengsime nuotolinį užsiėmimą ir jie tuo metu neturės reikiamų priemonių, tai menka iš to užsiėmimo nauda", – šyptelėjo L.Mickūnaitė.

Direktorė pasakojo, kad centro "Ištiesk pagalbos ranką" vaikai neabejotinai yra draugai. Kartu lankosi centre jau ne pirmi metai. Kai kurie kartu lanko ir mokyklą, mokosi toje pačioje klasėje. Teikiama paslauga, žinoma, persikėlė ir į virtualiąją erdvę.

"Jų bendravimas nuotoliniu būdu, na, kad ir ZOOM platformoje nėra toks pats, kaip mes su jumis bendrautume. Tačiau visai nesvarbu, kad vaikai nekalbantys. Interaktyviose platformose matydami draugus, su kuriais susitikdavo centre, jie džiaugiasi", – lyg savo pačios džiaugsmu dalijosi direktorė.

Vienas žaislą rodo, kitas kažką kalba apie tai, kas jam svarbu, ir visai nesiklauso, ką pasakoja kitas. Esmė yra jų bendravimas – kitoks bendravimas, tačiau nepamainomas jiems.

"Mes nesiorientuojame į kažkokį stiprų ugdymą per interneto platformas. To užtenka iš mokyklų ar priešmokyklinių klasių. Darbuotojas rengia vaizdo siužetus. Tai gali būti pasaka arba kiti smagūs dalykai, kuriuos vaikai gali įsijungti bet kada, kai nuotaikos nėra, prieš miegą pasižiūrėti, pasiklausyti. Yra laikas, kai jie visi prisijungia. Bendraujame su tėvais, kalbamės apie tai, ko kam reikia, ir raginame sakyti. Mes padėsime", – pagalbos sąrašas greičiausiai būtų įspūdingai ilgas.

Pasikeitė, bet nenutrūko

Socialines paslaugas teikiančios įmonės, patys darbuotojai atviri – norint sukurti paslaugų teikimą net ir karantino sąlygomis, teko ieškoti rėmėjų, kurie padovanotų šeimoms kompiuterių. "Ištiesk pagalbos ranką" savanoriai juos peržiūrėjo, visiškai sukompletavo ir tik tada padovanoti, anksčiau naudoti ir antram gyvenimui prikelti kompiuteriai pasiekė šeimas.

23 kompiuteriai išsibarstė Kaune, keturi išvežti į Prienų rajoną, į Pakuonį. "Turime vieno iš dienos centro lankytojų tėvelį savanorį, kuris sutvarko kompiuterius, peržiūri, instaliuoja programas, parengia juos toliau naudoti. Jei trūksta kokios dalies – nuperkame. Vaikams naudoti atiduodame visiškai sukomplektuotą kompiuterį", – tęsė L.Mickūnaitė.

Direktorė pasakojo apie mamą, auginančią dvi neįgalias dukreles. Vieną kompiuterį mergaitės jau buvo gavusios anksčiau, dabar joms padovanotas dar vienas. Tačiau iškilo problema, kuri daugeliui mūsų atrodytų elementarus dalykas. Mama tiesiog nemokėjo įvesti WI-Fi kodo, kad abi mergaitės vienu metu galėtų dalyvauti ugdymo procese arba prisijungti prie dienos centro.

Vaikai džiaugiasi mumis. Būna, kad, ištikus bėdai, ir naktį paskambina.

"Teko vežtis į centrą visą įrangą. Sutvarkėme, sukūrėme mergaitėms elektroninius paštus, sutvarkėme prisijungimą ir mergaitės dabar gali susisiekti su draugais ir bendrauti. Mums, regis, šie dalykai elementarūs, o kitam žmogui tai didelis iššūkis", – visaverčio gyvenimo smulkmenas minėjo įstaigos vadovė.

"Ištiesk pagalbos ranką" per Socialinės neįgaliųjų reabilitacijos bendruomenėje paslaugų teikimo projektą turi savo klientų – ir suaugusiųjų neįgaliųjų, kuriems reikalinga pagalba maistu, tačiau svarbiausia – elementari komunikacija. Paskambinti, pakalbėti su jais ne tik telefonu, o ir per vaizdo platformas. Su jais bendrauja socialiniai darbuotojai, socialinių darbuotojų padėjėjai.

"Šitas privalomas užsidarymas itin sudėtingas turintiems psichikos negalią, ypač polinkį į depresiją. Dabar teikiama daugiau individualios pagalbos. Gyvų grupinių susitikimų dabar negalima rengti. Tačiau ir jie vyksta nuotoliniu būdu", – pasikeitusią, bet nenutrūkusią pagalbą vardijo L.Mickūnaitė.

Svarbiausia – nuraminti

Bendravimo svarbą pabrėžė ir VšĮ Valakupių reabilitacijos centro direktorė Tatjana Ulbinienė. Iki karantino paskelbimo centro darbuotojai ugdymo ir socialinę pagalbą teikė maždaug 150 psichikos negalią turinčių asmenų.

Dabar jau šiek tiek lengviau, klientai apsiprato su situacija, kiek aprimo, tačiau pirmosios karantino savaitės buvo kupinos įtampos. "Išgyveno paniką, nerimą, įtampą. Reikėjo dažniau paskambinti, aplankyti, padėti įveikti stresą. Pamažu priprato prie tokios situacijos, todėl dabar šiek tiek lengviau. Pradžioje jiems viskas buvo neaišku. Kantriai, diena iš dienos kalbėjome. Mūsų tikslas buvo nuraminti", – dėstė T.Ulbinienė.

Kaune yra apie 2 tūkst. žmonių, sulaukiančių pagalbos į namus.

"Valakupių reabilitacijos centras" ruoštis galimiems pokyčiams ėmė jau nuo vasario 25 d. Pasak direktorės, matant, kas dedasi Europoje, žinant, kaip virusai plinta, kilo paskata imtis parengiamųjų darbų. "Kai paskelbė karantiną, darbuotojai jau buvo pasirengę. Antras žingsnis buvo nuraminti mūsų paslaugų gavėjus. Labai svarbu buvo pagalvoti apie dienos centro lankytojus. Žmonėms, turintiems psichikos negalią, tokiu laikotarpiu emocinė būsena paaštrėja. Jautriems žmonėms po kelis kartus viską aiškinome. Informacijos daug, tikslinomės, kad visame straute jie atsirinktų tai, kas svarbiausia", – tęsė T.Ulbinienė.

"Valakupių reabilitacijos centras" perorientavo ir savo darbuotojus. Kadangi filiale Vilniuje centras teikė reabilitacijos paslaugas, kurios šiuo metu dėl karantino nutrauktos, likę laisvi darbuotojai stojo padėti kolegoms Kaune. Pagalbos iš šalies centrui neprireikė.

Kauno savivaldybės Socialinio skyriaus vedėja Jolanta Baltaduonytė džiaugiasi: "Gerų žmonių, gerų organizacijų tikrai yra. Žinau, kad Maltos ordinas tyliai ramiai rūpinasi, žinome, kad nevyriausybinės organizacijos rūpinasi, turi savanorių, žinome, kad "Maisto bankas" turi savanorių. Turime nuostabių įstaigų, kurios pasidalija kaukėmis, dezinfekciniu skysčiu. Kepyklėlės ir kiti smulkūs verslininkai, kuriuos mes ne visada matome, parūpina maisto."

Vedėja neabejoja, kad socialiniai darbuotojai šiuo karantino laikotarpiu nusipelno ypatingos pagarbos. Politikų kreipimasis į ministerijas skirti priedus karantino laikotarpiu dirbusiems socialiniams darbuotojams būtų mažiausia, kaip galima būtų įvertinti jų darbą.

"Be meilės, be besąlygiškos meilės žmogui šio darbo dirbti negali. Juk eidamas į šeimas, kuriose yra rizikos veiksnių, matai ne tik jose augančius vaikus, matai ir žiūri į tą šeimą su viltimi, nors visuomenė gal jau ir nurašė ją. Kai kuriems vienišiems senoliams socialinis darbuotojas – vienintelis ryšys su pasauliu, labai svarbios tos penkios minutės karantino metu, kai socialinis darbuotojas bėga iš buto į butą. Kai pačiam gerai daryti gera kitam, ir yra pagrindinis socialinio darbuotojo profesijos rodiklis", – pabrėžė J.Baltaduonytė.

Dažnas įsivaizduoja, kad socialinis darbuotojas atėjo, išplovė grindis, atnešė maisto, ir viskas. Ne. Kai kuriems senoliams socialiniai darbuotojai yra visas pasaulis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Kaunietis

Kaunietis portretas
Visam pasauly padeda savanoriai,Ir tai puošia pasauli.Bitutes.Po jų žydi viskas.Daugiau tokių straipsnių.Gyvenimas gražus.

Rapolas

Rapolas portretas
Taip, neskaiciuokit savo darbo valandu, atsisakykite atlyginimo, aukokite ten, kur valstybe turi finansuoti ir bus tikra baudziava, ko kazkas jau seniai siekia.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių