Nenustygo vietoje

Apie kaunietį Marių Naruševičių "Kauno diena" rašė dar praėjusių metų rugsėjį. Per Kalėdas dovanų gavęs dėlionę "Surink Lietuvą", su pastarosios užduotimis jaunas vyras vasarą nusprendė susidoroti keliaudamas ne automobiliu, o dviračiu.

Liepos mėnesį per dešimt dienų Marius numynė 1,4 tūkst. km, išleido 100 eurų, alkį malšino užpilamais makaronais ir nepamirštamo skonio bulviniais blynais, aplankė ne tik didmiesčius, bet ir bažnytkaimius, o emocijų pasisėmė mažiausiai mėnesiui į priekį. Tolesniuose Mariaus planuose buvo Latvija, Estija ir visa Baltijos pakrantė. Artimesniuose – likusioji Lietuvos dalis.

"Neimsiu jokių krepšių. Nakvosiu moteliuose. Aplankysiu Kėdainius, Panevėžį, Kupiškį, Anykščius, Uteną, Molėtus, Širvintas, Ukmergę ir grįšiu į Kauną", – sau duotą pažadą jaunas vyras tesėjo su kaupu. Rugsėjį Marius dviračiu išmaišė Aukštaitiją ir taip savo numintų kilometrų sąskaitą papildė dar 500 km.

"Geras oras ir nuostabūs kraštovaizdžiai lydėjo visos kelionės metu. Tai buvo tikros atostogos, o ne iššūkis", – to paties M.Naruševičius negalėjo pasakyti apie kitą kelionę, kuriai ryžosi. Pasakęs sau, kad gali tai padaryti, spalio 1-osios rytą Marius sėdo ant dviračio ir pasuko pajūrio link. 19 val. užsispyrėlis jau vaikščiojo Palangos tiltu.

"Motyvacija, tinkama mityba ir koncentracija leido man įveikti 257 km. Po šio išbandymo mintyse sakiau sau, kad reikės toliau bandyti galimybių ribas ir planuoti dar ilgesnį atstumą per kartą, be nakvynės", – žygeivis tęsė kelionių sąrašą.

Spėjo iki uždarymo

Lapkričio pradžioje Marius ir vėl sėdo ant dviračio. Tiesa, tąkart į dviejų dienų ir vienos nakties kelionę jis leidosi ne vienas – drauge pedalus mynė pusbrolis Karolis. Bendraminčiai lankėsi Kaišiadoryse, Elektrėnuose, Aukštadvaryje, Alytuje. Iš viso įveikė 240 km.

"Pamatę, kad tokiu būdu galime judėti ne tik vasarą, savo dviračius apkabinėjome kalėdinėmis lemputėmis ir kartu su pusbroliu leidomės į žiemišką, šventiškai nusiteikusią Žemaitiją. Apšalusiais ir snieguotais keliais, esant minusinei temperatūrai, iš Kauno išjudėjome link Jurbarko. Aplankėme Šilalę, Rietavą, Plungę, Telšius, Šiaulius, Tytuvėnus, Kelmę, Raseinius, Ariogalą, Vilkiją ir vėl grįžome į Kauną", – M.Naruševičius pasakojo, kad pastaroji kelionė buvo pilna nuotykių. – Nuvažiavę 520 km, įsikrovę žemaitiško svetingumo ir šventinės nuotaikos, spėjome grįžti iki miestų uždarymo likus vienai dienai!"

Po pastarojo žygio Marius namuose ilgai nesėdėjo – šalį sukausčius speigams, o savivaldybių ribas – barikadoms, keliautojas nusprendė iššukuoti vietos miškus. Dėl karantino ribojimų negalėjęs suburti bendraminčių būrio, kaip ir vasarą, į žygį jis leidosi vienas.

"Žmonės galvoja, kad vienam baisu, nesaugu. Mieste – taip, tačiau ne miške, kai termometro stulpelis rodo 10 °C šalčio. Tokiu metu nesutiksite nei uogautojo, nei grybautojo. Žvėrys net ir tie neina, nes bijo", – šypsojosi entuziastas.

Pastatė sniego slėptuvę

Po atviru dangumi praleidęs ne vieną vasaros naktį, pirmojo savo gyvenime žiemos žygio metu Marius išbandė miegą lauke spaudžiant šaltukui.

"Į žygį leidausi su rogėmis, todėl galėjau pasiimti daugiau daiktų. Apsisukus diržą aplink juosmenį tempti nebuvo sunku, bet, jei dar kartą keliaučiau, tiek daug visko su savimi neimčiau", – po pastarųjų dviejų naktų viename Kauno miškų, M.Naruševičius buvo pasiruošęs naujam iššūkiui – dar vienai nakčiai, bet šįsyk ne palapinėje, o sniego slėptuvėje, vadinamoje quinzee.

Kaunietis džiaugėsi, kad pastatyti sniego slėptuvę jam pavyko iš pirmo karto. (Mariaus Naruševičiaus asmeninio archyvo nuotr.)

Priešingai nei eskimų žiemos būstas iglu, statomas iš suslėgto sniego ar ledo blokų, quinzee lipdomas iš puraus sniego. Tokia slėptuvė turi pakylą, ventiliacijos angą, duris. Jos sienų storis siekia kelias dešimtis centimetrų. Didžiausia slėptuvės statymo rizika – kasimo procese, todėl baigęs beveik keturias valandas trukusius darbus Marius lengviau atsipūtė.

"Buvo iššūkis išsikasti sniego urvą pagal visas taisykles – su barjeru, kad šaltis laikytųsi apačioje, su ventiliacija. Kai statai sniego būstą dėl smagumo, tarkim, vaikams pažaisti, yra viena. Tačiau, kai ruošiesi miegoti, turi atsižvelgti į daugybę niuansų", – naujai išmoktomis pamokomis dalijosi žygeivis. – Kasdamas sniegą sukaitau, o kai dirbau slėptuvės viduje – likau šlapias. Kitą kartą pasiimčiau atsarginius drabužius arba kokių nors apsauginių priemonių, kad nuo krentančio sniego taip greit nesudrėktų drabužiai."

Gulėdamas sniego slėptuvėje girdėjau tik tris garsus – savo kvėpavimą, širdies plakimą ir žvakės plevenimą.

Dviprasmiški jausmai

Marius juokavo, kad gulimoje pozicijoje skaičiuodamas centimetrus nuo nosies iki lubų jautėsi tarsi būtų palaidotas, todėl abejojo, ar baimę uždaroms erdvėms jaučiantiems keliautojams quinzee pats geriausias pasirinkimas.

"Būdamas palapinėje girdi, kaip traška šakos, kaip nukrenta sniegas. Gulint sniego slėptuvėje girdėjau tik tris garsus – savo kvėpavimą, širdies plakimą ir žvakės plevenimą, pro ventiliacijos angą papūtus vėjo gūsiui", – M.Naruševičius darsyk prisiminė nakties įspūdžius.

Kiek laipsnių buvo jau paruoštoje slėptuvėje, jaunas vyras negalėjo pasakyti. Tik spėjo, kad, lauke termometro stulpeliui nukritus iki dešimties, viduje buvo perpus tiek. Šaltį stabdė rogėmis užremtas įėjimas, be to, šildė garuojanti karšta arbata ir minusinei temperatūrai skirtas miegmaišis.

"Pirmo žygio metu turėjau daug laiko, nes palapinės statymas trunka vos kelias minutes. Galėjau ieškoti malkų. Šio žygio metu jas buvau pasiruošęs iš anksto", – žygeivis pasakojo, kad turėjo termosą arbatos, maisto ir kitų būtinų daiktų, kad dėmesį galėtų koncentruoti į sniego slėptuvės statybą.

Marius pasakojo, turėjęs abejonių dėl statybų eigos, todėl dėl visa ko pasiruošė polietileno skiautę ir atsarginį planą.

"Nepavykus planui A, turėjau rezervinį – planą B. Pastogę būčiau pasidaręs iš šakų ir po jomis praleidęs naktį, – žygeivis tikino, kad plano C – grįžimo namo – net nesvarstęs. – Galėjau bet kada išsitraukti telefoną ir išsikviesti ką nors, kad mane paimtų. Tačiau juk ne to važiavau."

Marius įsitikinęs, kad žmogaus galimybės neribotos, todėl jis nori kuo daugiau patirti savu kailiu. (Mariaus Naruševičiaus asmeninio archyvo nuotr.)

Planuose – nakvynė medyje

Susidorojęs su žiemos mestu iššūkiu Marius nežada sustoti, o suremontavęs dviratį, kuriuo įveikė jau ne vieną tūkstantį kilometrų, planuoja aplankyti dar du miestus – Trakus ir Vilnių.

"Tada bus surinkti visi miestai", – keliautojas neslėpė, kad užsibrėžtų tikslų išpildymas ne tik suteikia vidinį pasitenkinimą, bet įkvepia eiti pirmyn. Todėl šiųmetę vasarą jis mato aktyvią – su dar daugiau kilometrų, naujais iššūkiais ir kitais statiniais. Galbūt laikina nakties pastoge medžio šakų vainike ar paties surinkta rąstų trobele.

"Minčių yra įvairių. Yra ir nuosavo miško lopinėlis. Tik kol kas baisu kažką planuoti, nes nežinia, kokį scenarijų paruoš epidemiologinė situacija", – vyras džiaugėsi, kad ir kokie būtų karantino ribojimai – svajoti niekas neuždraus.

Todėl paklaustas, kokius daiktus imtų į savaitės žygį po Amazonės džiungles arba Krozės salą, kurioje beveik 300 dienų per metus merkia lietus, Marius išlaisvino savo fantaziją.

"Viskas priklauso nuo žygio tikslo – malonumas ar išgyvenimas? Žinoma, daug ką diktuoja ir vieta. Jei atsidurčiau ten, kur tektų medžioti, pasiimčiau lanką. Jei ten, kur apstu graužikų, kuriuos tektų valgyti, – spąstus, – M.Naruševičius neabejojo, kad bet kokiame žygyje ir bet kurioje vietoje praverstų geras peilis – mačetė ir tinkamas pakeleivis. – Aišku, su pastaruoju rizika. Jei nesutaptų požiūriai ir tikslai, žygis būtų pasmerktas. Tarkime, ir šios kelionės metu su manimi ne kiekvienas būtų ištvėręs, nes viską, ką dariau, filmavau, o tada kėliau į savo puslapį."