Mokslininkė: norint kažką pasiekti, moterims reikia labiau stengtis nei vyrams

Aušra Tomkevičienė – Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkė, dirbanti Polimerų chemijos ir technologijos katedroje, sako, kad jai chemija – tai ne tik darbas, bet ir interesų objektas, tyrimų laukas.

34 metų įvairių stipendijų ir konkursų nugalėtoja teigia, kad tiesiog daro tai, kas labiausiai patinka, ir dirbtinai nesiekia jokių apdovanojimų. Nepaisant to, pripažįsta, kad turi įdėti daug daugiau pastangų, jei nori pasiekti tokį patį rezultatą, nei vyras. Su A.Tomkevičiene kalbame apie mokslininko darbą ir apie chemiko įvaizdį visuomenėje.

– Papasakokite, koks yra jaunojo mokslininko darbas? Kaip atrodo jūsų darbo diena?

– Mokslininkai būna iš pašaukimo arba iš nesusipratimo. Jeigu mokslininku tampi iš pašaukimo, tuomet tai, ką darai, įdomu, visa galva pasineri į tyrimus, ieškai naudingos informacijos. Būti mokslininku paprasta, jeigu tai tavo gyvenimo dalis, kuri džiugina. Mano darbo diena labai dinamiška – nėra rutinos, tos pačios dienotvarkės. Vieną dieną pradedu nuo eksperimentų ir baigiu skaitydama paskaitą ar vesdama laboratorinius darbus studentams, kitą dieną važiuoju į konferenciją skaityti pranešimo ar pati klausytis temų, kurios mane domina. Visas dienas darau tai, kas man patinka, realizuoju idėjas, kurias sugalvojau. Turiu šaunių chemikų studentų, kurie šias idėjas padeda įgyvendinti. Kaip atrodo mokslininko diena iš nesusipratimo nežinau, bet spėju, kad ilga, sunki ir kupina nesusipratimų.

– Kaip manote, ar moterys mokslo srityje turi tiek pat galimybių, kiek ir vyrai? Ar nėra taip, kad vyrai vis dar uzurpavę šią sritį?

– Moteris, norinti pasiekti tokį patį rezultatą, turi stengtis labiau nei vyras. Gaila, bet kol kas vis dar taip yra, ir ne tik mokslo srityje, bet ir daugelyje kitų. Vis dėlto ši ydinga praktika, kai vyras savaime geresnis, po truputį nyksta. Mano pavyzdys įrodo, kad moteris taip pat gali sėkmingai dirbti, tačiau manau, kad man tenka įdėti daugiau pastangų norint pasiekti tokį patį rezultatą.

– Dirbate Polimerų chemijos ir technologijos katedroje. Kaip susidomėjote chemija?

– Chemija man patiko nuo mokyklos laikų, šis dalykas geriausiai sekėsi. Prisimenu, kad mokytoja ir nuo kontrolinių darbų atleisdavo, nes per pamokas padėdavau bendraklasiams – suprantamiau paaiškindavau formules, padėdavau spręsti uždavinius. Buvau klasėje chemijos "ekspertė", tačiau tai man išeidavo savaime, prie chemijos vadovėlių tikrai nesėdėdavau ilgiau nei prie kitų dalykų, "nekaldavau" formulių.

Mokykloje patiko ir matematika, todėl kai svarsčiau, kur stoti, rinkausi tarp matematikos ir chemijos, bet chemiją įrašiau pirmąja ir įstojau į KTU Chemijos fakultetą. Taip chemija tapo mano gyvenimo dalimi.

– Kas jus žavi chemijoje? Sudėtingos formulės, bandymai, ieškojimas amžinybės eliksyro paieškos?

– Labiausiai mane žavi organinė chemija ir sintezės procesas, kai reikia stovėti prie traukos spintos ir atlikti tyrimus. Chemikas turi būti ne tik kruopštus ir kantrus, bet ir nebijoti klysti, eiti bandymų keliu. Patinka mėginti, kartais suklysti, tačiau visada siekiu užsibrėžto tikslo. Pavyzdžiui, kartais būna, kad susigalvoji kokią nors molekulę, tačiau kaip ją gauti, nėra iki galo aišku, nors perskaitai įvairių publikacijų, tad vienintelis kelias – pačiam patikrinti. Man patinka pats bandymų atlikimo procesas ir, žinoma, rezultatas, kai pavyksta atlikti sėkmingai viską iki galo.

– Kokios jūsų mokslinės ambicijos?

– Nors ir dabar lietuvių chemikų veikla per publikacijas žinoma pasaulyje, didžiausias mano tikslas, kad atliekami darbai turėtų dar didesnę vertę, o KTU Chemijos fakultetas taptų aukščiausio lygio chemikų kalve, į kurią susirenka gabiausi studentai, turėtų naujausios technikos, geriausias laboratorijas, kuriose galėtų vykdyti reikšmingiausius tyrimus.

Visai neseniai grįžau iš stažuotės Vokietijoje. Nudžiugino tai, kad ten mūsų lietuvių chemikų darbai ne tik gausiai cituojami, bet ir jais remiantis atliekami konkretūs darbai. Lietuvių chemikai vis labiau įsitvirtina tarp pasaulio geriausiųjų, noriu ir toliau prisidėti prie šio proceso.

– Pernai buvote apdovanota KTU jaunųjų mokslininkų konkurso aktyviausiojo premija. Kaip vertinate savo aktyvumą – ar reikėjo daug stengtis, ar kaip tik dirbote tai, kas patinka, ir buvote tiesiog už tai įvertinta?

– Tiesiog dirbau tai, kas man patinka. Šis apdovanojimas man nėra pirmasis, prieš tai irgi esu gavusi jaunojo mokslininko premiją, o kai buvau doktorantė, du kartus buvau įvertinta už aktyvumą. Premijos ir apdovanojimai – tai įvertinimas už publikacijas, dalyvavimą konferencijose, stažuotėse – už visa tai, kas man įdomu, naudinga ir į ką įsitraukiu savaime.

– Kaip vertinate savo jaunuosius kolegas mokslininkus? Daugelis mokslininkus įsivaizduoja susivėlusius, neišlendančius iš laboratorijų, nepakeliančius akių nuo knygų ir neturinčius laisvalaikio ar hobio. Ar sutinkate su tuo?

– Tikrai yra visokių. Nepulsiu neigti, kad vyraujantis susivėlusio mokslininko įvaizdis yra visiškai iš piršto laužtas. Bet, manau, kad kraštutinumai ir užsidarymas tik siaurame interesų rate nėra gerai. Manau, kad ir darbas tampa produktyvesnis, kai yra kokybiškas laisvalaikis. Man turbūt pasisekė, nes kolektyvas, kuris mane supa, nėra vien "išprotėję mokslininkai", o šaunūs, skirtingų interesų ir pomėgių turintys kolegos, su kuriais įdomu pakalbėti ne tik apie chemiją. Turime tradiciją penktadieniais po darbo kartu išeiti į miestą, pasėdėti, pakalbėti apie kitus dalykus, geriau vieni kitus pažinti ne tik kaip chemikus su baltais chalatais.