Mieste – antrasis atvirosios kultūros festivalis „Kaunas opener“

Mokėsi protestuoti

Festivalio renginiai išsibarstė po visą miestą – būrius smalsuolių tam tikromis valandomis buvo galima sutikti Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, Sugiharos namuose, Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, Kauno viešojoje bibliotekoje ir atokesniuose nuo centro rajonuose.

Mes gi atsitiktinai pasirinkome tris skirtingas vietas. Pirmoji – protesto plakato dirbtuvės „Žygiuojantys tekstai“, įsikūrusios Paveikslų galerijos prieigose. 

„Kuo ypatingi protesto plakatai? Tuo, kad neša tam tikrą žinią“, – pluoštą popieriaus lapų ant stalo paskleidė dirbtuvių siela, dizainerė Saulė Igarytė. 

Viename jų pavaizduotos moterys, pasisakančios už balsavimo teisę, kitame – Donaldo Trumpo siluetas su anglišku užrašu centre, trečiame – stipriai sugniaužtas kumštis. Anot S.Igarytės, kuriant protesto plakatus svarbi visuma, visgi pirmuoju smuiku groja tekstas. Vėliau galima žaisti spalvomis ir ženklais.

Į stalo vidurį pastūmusi markerius, teptukus, aerozolinius dažus ir rėžtukus, jaunoji menininkė dirbtuvių dalyvius kvietė teoriją, kurią tik ką išgirdo iš jos lūpų, panaudoti praktikoje. Sutuoktiniai iš Vilniaus, į Kauną atvykę specialiai dėl „Kaunas opener“ renginių, buvo greitesni už kitus.

„Smagiausia tai, kad mūsų piešti plakatai atliks tiesioginę savo funkciją “, – palinkę prie eskizų džiūgavo Gintarė ir Arnas.

Sostinės svečių ir kitų dirbtuvių dalyvių ruošti plakatai pirmadienį iškeliaus į Vilnių, o vidudienį iškils prie Vyriausybės rūmų. Lietuvos Respublikos Trišalės tarybos Kultūros komitetas čia surengs protesto akciją „Deklaracijų laikas baigėsi – kultūros darbuotojai nori gyventi oriai!“, kurioje sieks atkreipti visuomenės ir valdžios dėmesį į apgailėtiną kultūros darbuotojų padėtį. 

Nukėlė į praeitį

Antrojoje stotelėje Istorinėje Prezidentūroje mūsų laukė laiko mašina, perkėlusi į 1918-1940 m. Lietuvą.

Kone valandos trukmės ekskursijoje,

muziejaus edukatorius istorikas Gediminas Kasparavičius susirinkusiesiems pasakojo apie 100 svarbiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos įvykių. Daugiau nei 20 tūkst. žmonių, anot jo, dalyvavo penkerius metus trukusiame Istorinės Prezidentūros projekte, susipažino su 400 svarbiausių to laikotarpio įvykių ir balsuodami išrinko reikšmingiausiųjų šimtuką.

Jame – 1936 m., kai Adolfas Šapoka išleido redaguotą „Lietuvos istoriją“, 1924-ieji ir Lietuvos sportininkų debiutas vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje, 1923-ieji, antrą kartą tapę lemtingais prezidentui Aleksandrui Stulginskiui, legendinis Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis per Atlantą 1933 m. ar 1939-ųjų gegužė, kai buvo atidaryta Kauno sporto halė – pirmoji krepšiniui skirta arena Europoje.

„Gali būti, kad čia rasite ir patį Valdą Adamkų, – Į juodai baltą nuotrauką ant sienos, sustabdžiusią halės atidarymo akimirką, ranka mojo G.Kasparavičius. – Viename interviu prezidentas pasakojo, kad į varžybas sugebėdavo prasmukti be bilieto. Kodėl be jo? Todėl, kad stovimas bilietas kainavo 1 litą, o sėdimas 5 kartus daugiau.“ 

Sekretu gydė žaizdas

Paskutinioji „Kaunas opener“ vieta, kurioje sulėtinome žingsnį – Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejus. Čia mus sveikino vyresnioji muziejininkė Vilma Gudelienė.

„Eime paskui mane“, – iš anksto užsiregistravusius miestelėnus  sekti paskui kvietė ekskursijos vedlė.

Drauge su ja pirmiausia leidomės į rūsį, kuriame anuomet buvo gaminami vaistai, laikomos įvairios žolės ir vynas. 

„Taip, vynas! Jei geri ne buteliais, o šaukštais, vynas yra vaistas“, – į senas medinukes, kurias už 5 rublius nusipirko iš uždaromos Anykščių vyninės, pabarbeno V.Gudelienė.

Netrukus iš jos lūpų išgirdome kvapą gniaužiančius pasakojimus, kokiomis priemonėmis buvo gydomi sifiliu sergantys žmonės, kam buvo naudojami trinti gyvulių inkstai, plaučiai ir širdis arba kokiais būdais medikai stabdydavo kraujavimą.

„Tam labai tinkama priemonė nosies sekretas. Buvo tokių, kurie kraują stabdydavo voratinkliais, o tam tikrus susirgimus gydydavo šlapimu ar šuns, prieš tai šerto kaulais, išmatomis“, – baigusi pasakojimą V.Gudelienė pasuko oficinos link.

Receptūrinį kambarį, anot muziejaus darbuotojos, kiekvienas vaistinės savininkas stengdavosi įrengti kuo gražiau ir prabangiau, taip norėdamas pelnyti pirkėjų pasitikėjimą, todėl neretai senosiose vaistinėse stovėdavo masyvūs mediniai baldai su tam tikromis detalėmis, puošnūs kasos aparatai ir įmantrios lentynos. Už pastarųjų stiklų vaistininkai išrikiuodavo ne tik vaistų dėžutes, bet ir kosmetikos priemones.

„Štai, lelijų vanduo, veidui prausti, pudra, skirta vaikų užpakaliukams tepti, o čia visiems geria žinomas kremas „Nivea“, – farmacijos istoriją pasakojo muziejininkė.