„Metų kaunietė 2021“: vaikai niekada neapsimetinėja

Dienraščio „Kauno diena“ rašinys

Dvyliktoje klasėje pagundą – žurnalistiką – Milda Dambrauskienė išbandė. Vis dėlto galiausiai suprato, kad ne darbas komunikacijos skyriuje, o vaikų neurologija yra tikrasis jos pašaukimas.

Laimėjimas – visų

„Bėgu į Skubios pagalbos skyrių konsultuoti vaiko. Todėl iškart atsiprašau, jei reikės manęs luktelėti. Stengsiuosi spėti laiku“, – telefono ekrane išvydusi M.Dambrauskienės žinutę džiaugiausi, kad ji apskritai rado mums laiko.

Medikės dienos rutinoje, kurią veikiau vadinčiau sprintu maratono trasoje, man pavyko išpešti visą valandą! Belaukdama Kauno klinikų gydytojos vaikų neurologės, savo nuopelnų eilutę papildžiusios dar vienu – „Metų kaunietės 2021“ titulu, ėmiau dairytis aplink. Matydama pro stumdomąsias Vaikų klinikos duris pirmyn atgal judančius mažutėlius, prisiminiau savo vaikystę ir karščio bangą priešais save išvydus žmogų baltu chalatu. Kažką panašaus jaučiu net ir būdama 40-ies, tik žinau, kad verkti nebegalėsiu, o ir tėtei į ranką neįsikibsiu.

M.Dambrauskienė pasuko mamos V.Lukšienės pėdomis, o ar tai padarys jos dukra? (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Sveiki, aš jau čia!“ – vieną po kito kylančius prisiminimus išvaikė kažkur girdėtas balsas ir tarp žmonių išniręs M.Dambrauskienės, mojančios ranka, siluetas. Tiesa, prieš atsisėsdama, ji atidavė duoklę dienraščio fotografei ir dar spėjo pajuokauti, kad negalėtų dirbti modelio darbo, nes sunkiai priprastų prie pozavimo ir prie fotoaparatų blyksčių. Nors prieš dieną Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje atrodė, kad fofoobjektyvai jos visiškai netrikdo.

„Jei atvirai, galvojau, kad šventė neįvyks“, – po akimirkos „Metų kaunietė 2021“ prasitarė netikėjusi ir savo pergale. Iš spintos išsitraukusi suknelę, kurią vilkėjo dukros pradinės mokyklos išleistuvių šventėje, Kauno klinikų gydytoja manė liksianti nugalėtojos šešėlyje. Vis dėlto žmonių balsai tą vakarą pergalę lėmė būtent jai.

 

„Dabar namuose harmonija. Vyras – Lietuvos mokslo premijos laureatas, turi savo statulėlę, aš – savo. Tik maniškė aukštesnė, – garbingoje vietoje patupdžiusi stiklo dizainerio Edmundo Unguraičio darbą, M.Dambrauskienė dėkojo savo bendražygiams ir žmonėms, kurie ja visą laiką tikėjo. – Šio įvertinimo nepriimu kaip asmeninio. Už manęs – komanda, stiprus užnugaris, todėl ir pergalė – mūsų visų.“

Šeimai, anot M.Dambrauskienės, pavyksta atsikovoti jos dėmesį, deja, draugams – ne visada. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Mamos pėdomis

Prisimenu, kaip prieš kelerius metus kalbinau vaikų ligų gydytoją Virginiją Lukšienę – M.Dambrauskienės mamą. Mintimis tąkart ji leidosi į vaikystę, kai eilute išrikiuotoms lėlėms bruko po šaukštą mikstūros, o pliušinių meškinų kojas rišo tvarsčiais. Gerai žinomos medikės dukra iš savo mamos perėmė ne tik žaidimus, bet ir profesinį pašaukimą.

„Neturėjau jokio kito varianto. Kiek save pamenu, būdama darželyje, o vėliau, mokydamasi mokykloje, norėjau būti vaikų gydytoja. Man tai atrodė smagus darbas, be to, norėjau būti panaši į mamą“, – viskas, ką jos mama darė, M.Dambrauskienei tuo metu atrodė magiška. Net ir vėlyvi pacientų skambučiai į laidinį namų telefoną!

Savo svajonės link M.Dambrauskienė ėjo labai tikslingai. Vis dėlto dvyliktoje klasėje abiturientė nusprendė pasitikrinti, kiek stiprus yra jos pašaukimas. Taip ji apsilankė Atvirų durų dienose Žurnalistikos fakultete.

„Kodėl susidomėjau žurnalistika? Geras klausimas. Greičiausiai dėl naujienų ir galimybės jomis dalytis su kitais“, – M.Dambrauskienė pasakojo, kad susitikimas su Laimonu Tapinu sudėliojo taškus ten, kur buvo klaustukai.

Žinomo vyro žodžiai, esą būsimieji žurnalistai ateidami turi žinoti viską, jaunai merginai leido suprasti, kad „viskas“ – labai abstrakti sąvoka, dažniausiai reiškianti „nieko“.

Naudinga pertrauka

Kalbantys, kad ketveri metai bakalauro studijų ir dar dveji magistro – amžinybė, dabar turėtų susigėsti. M.Dambrauskienė medicinos mokslus krimto penkiolika metų, po kurių, kaip sakė ji pati, dingo noras dirbti.

„Po pirmųjų šešerių metų gavau diplomą. Tada – pirminė rezidentūra, paskui – ketveri metai pediatrijos ir dar dveji vaikų neurologijos rezidentūros, – ant popieriaus skiautės rašydama įvykių chronologiją, M.Dambrauskienė darsyk prisiminė kiekvienus metus, dovanojusius neįkainojamos patirties. – Rezidentūroje pamatai kitokią mediciną nei studijų metais. Todėl dabar galiu drąsiai teigti, kad reikėjo kiekvienos dienos, kiekvieno budėjimo, kiekvienos klaidos, nes visa tai buvo naudingos pamokos.“

Antrinės rezidentūros metu moteris susilaukė sūnaus Jorio. Po kelerių metų pasaulį išvydo dukra Jonė. Kai pirmagimis buvo pradinukas, o jaunėlė – darželinukė, M.Dambrauskienė padarė pertrauką ir ėmėsi darbų, kurie ne taip smarkiai ribojo jos ir vaikų laiką. Tuo metu ji vertė knygas, vedė seminarus, kelias valandas per savaitę dirbo privačioje klinikoje. Maždaug po poros metų atokvėpio ji netikėtai sulaukė pasiūlymo, išpildžiusio trumpą dvyliktos klasės svajonę, – moteris grįžo į Kauno klinikas ir pradėjo dirbti Komunikacijos skyriuje atstove spaudai. Dar po kelerių metų įžengė į Vaikų neurologijos skyrių. Dabar M.Dambrauskienė – viena mylimiausių specialisčių, dėl kurios mažieji pacientai drauge su tėvais atvyksta ir iš kitų Lietuvos miestų. Tiesa, patekti pas ją nelengva. Kauno klinikose M.Dambrauskienė dirba puse etato, todėl talonėlių į konsultacijas pas ją nedaug. Lenktynes laimi tie, kurie greičiau reaguoja.

Galimybe gyvenimą pradėti iš naujo M.Dambrauskienė nesinaudotų, o jei taip būtų lemta – nieko nekeistų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Žinoma, čia yra spragos, apie kurias būtų galima daug kalbėti. Tarkim, kai kuriose užsienio šalyse žvilgtelėjęs į siuntimą specialistas gali jį atmesti, taip suteikdamas vietą ligoniui, kuriam konsultacija yra kur kas reikalingesnė“, – M.Dambrauskienė apgailestavo, kad Lietuvoje tokios sistemos nėra, todėl neretai eidama į darbą ji neįsivaizduoja, su kokiais pacientais susidurs.

Galbūt prie durų lūkuriuos vaikas, turintis raidos sutrikimų, kuriuos išaugs, o galbūt – mažylis, kuriam nustatyta sunki, sparčiai progresuojanti liga.

Kitoks mediko paveikslas

Prisiminusi mudviejų pokalbio pradžią ir Mildos svajonę būti vaikų gydytoja pasmalsavau, ar vaikystėje pieštas mediko portretas skiriasi nuo to, kurį dabar ji iliustruoja savo asmenybe.

M.Dambrauskienė neslėpė, kad anuomet buvo daugiau rožinių spalvų, dabar – visa paletė ir suvokimas, kad vaikų gydytojo darbas neapsiriboja vien tik mažuoju pacientu.

„Visų pirma, tai darbas su tėvais. Susitikęs su jais, tu kalbi, dėlioji gydymo planą, – anot vaikų neurologės, bendradarbiavimas su suaugusiaisiais gydymo procese yra labai svarbus. – Žinote, aš esu iš tų, kurie yra už skaitymą ir informacijos ieškojimą internete, žinoma, atsirenkant šaltinius. Tikrai yra daug tėvų, kurie tekstus verčiasi iš anglų kalbos, kurie priklauso uždaroms grupėms, vienijančioms tokiomis pačiomis ligoms sergančių vaikų tėvus iš viso pasaulio. Labai gerai, kai suaugusieji domisi, žino vaiko ligos pavadinimą, vartojamus vaistus, pastebi jų šalutinį poveikį ir t.t.“

Prieš devynerius metus M.Dambrauskienė tapo kraujo donore. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Žinojimas, anot medikės, padeda nurimti ir tvirčiau jaustis ant žemės, nelaukiant stebuklų. Tiesa, fakto, kad jie egzistuoja, medikė nepaneigė. Antai, visai neseniai ji susitiko su viena ligoniuke, pasmerkta judėti neįgaliojo vežimėliu be vilties kada nors iš jo pakilti. Per Kalėdas mergaitė atsistojo ant savo kojų. Tokios akimirkos, vaikų neurologės teigimu, yra kompensacija už visus sunkumus darbe, apie kuriuos ji žinojo ir kuriems ruošėsi.

„Džiaugsmo mano darbe yra daug. Džiaugsmas, kai nepasitvirtina diagnozė. Džiaugsmą jauti ir tada, kai pavyksta išnarplioti detektyvą, išspręsti lygtį ir, neturint daug požymių, sudėlioti gana aiškų paveikslą. Džiaugsmas, kai su tuo paveikslu susitaiko tėvai ir laimės ima ieškoti kasdieniuose dalykuose, mažuose vaiko pasiekimuose“, – kaunietė medikė neabejojo, kad jos džiaugsmai suprantami ne visiems.

Asmeninio archyvo nuotr.

Niekada nemeluoja

Anksčiau maniusi, kad darbas su vaikais – vienas malonumas, išvydusi prakaitą nuo kaktų braukiančias sesutes po bandymų maždaug šešerių berniukui paimti kraujo iš venos gydytoja suprato, jog smarkiai klydo. Su suaugusiaisiais juk paprasčiau? Su jais galima susitarti, jie neverkia.

„Užtai vaikai niekada neapsimetinėja, kad serga, ir pasveikti jie nori greičiau“, – vaikų tikrumas tirpdė neurologės širdį.

M.Dambrauskienės pacientai – kūdikiai ir paaugliai iki aštuoniolikos metų. Pastarieji į gydymo įstaigą neretai ateina vieni, su jais bendrauti paprasta. Recepto, kaip susidraugauti su mažesniais ligoniukais, gydytoja neturi. Dažniausiai pokalbį ji pradeda klausimu, kas geriausiai sekasi mokykloje. Dviejų vaikų mama įsitikinusi, kad kalbėti apie sėkmes kur kas smagiau nei apie nesėkmes.

Dabar namuose harmonija. Vyras – Lietuvos mokslo premijos laureatas, turi savo statulėlę, aš – savo. Tik maniškė aukštesnė.

„Žinoma, yra visokių vaikų. Kai kuriems vienintelis mokykloje patinkantis dalykas yra pertraukos“, – paklausta, kaip sekasi prisijaukinti mažiausiuosius, M.Dambrauskienė prasitarė turinti savo taktiką. Matydama dideles baimės akis, neurologė pirmojo susitikimo metu laikosi atstumo, tačiau nesiliauja stebėti, kaip mažieji pacientai ima žaisliukus, kaip ropščiasi ant mamų ar tėčių kelių. Tokiuose veiksmuose esą būna užkoduota nemažai naudingos informacijos.

Įvertinimas – įpareigojimas

Gyvename ne pasakoje ir ne kine – nusimetus chalatą nepakanka pirštų spragtelėjimo darbo režimą perjungti į poilsio. Todėl net ir peržengusi namų slenkstį M.Dambrauskienė galvoja apie pacientus, darbus, kuriuos padarė ir kuriems galbūt pristigo laiko.

„Tik po darbų, visiškoje ramybėje, galiu atsakyti į laiškus, žinutes, skambučius“, – telefonas, anot medikės, nerimsta visą dieną, kaip kad anuomet jos mamos. Mums kalbant pypsėjimais apie save jis pranešė bent kelis kartus. M.Dambrauskienė spėjo, kad, tapus „Metų kauniete 2021“, mobilusis bus dar triukšmingesnis.

„Metų kaunietės titulas – ne tik įvertinimas, bet ir įpareigojimas. Negali vėluoti į darbą, turi drausmingai vairuoti, mandagiai kalbėti. Tikiu, kad kurį laiką būsiu tarsi po didinamuoju stiklu“, – akylesnis žvilgsnis ir dėmesys M.Dambrauskienės negąsdina. Ji – punktuali darbuotoja, kultūringa vairuotoja. Vaikai pasakytų – nuostabi mama, vyras paantrintų, kad puiki žmona, o mama pridurtų – geriausia dukra. Pastabų veikiausiai turėtų draugai, kuriems nuolatos užsiėmusi M.Dambrauskienė retai randa laiko. Pirštu dėl pusryčių, kuriuos praleidžia, pagrūmotų ir dietologai.

„Mano pusryčiai – naujienos ir kava“, – pirmą kartą, anot M.Dambrauskienės, ji valgo darbe. Užtai jos vakarai kvepia ne tik naminiu maistu, bet ir ramybe, kai po mokslų ir darbų prie stalo sėda šeimos trejetas – Milda, jos vyras Žilvinas ir dukra Jonė. Devyniolikmetis Joris šiuo metu studijuoja Prancūzijoje.

Asmeninio archyvo nuotr.

„Tikrai ne mediciną. Jis pasirinko socialinius mokslus, – paklausta, ar KTU gimnazijos pirmokė penkiolikmetė Jonė nežada sekti šeimos moterų pėdomis, M.Dambrauskienė gūžtelėjo pečiais. – Kol kas nesigirdi tokių minčių. Man atrodo, vaikai mato, kiek visomis prasmėmis kainuoja medicina. Jei labai norės – tegul stoja. Tikrai neatkalbinėsiu. Svarbiausia man, kad jie rastų tai, kas jiems įdomu. Jokio skirtumo, ar tai bus medicina, ar choreografija.“

Pataria nenaktinėti

Supratusi, kiek laiko M.Dambrauskienė skiria pacientams, bandžiau iškvosti, kaip atrodo valandos, kurias ji leidžia ne gydymo įstaigoje. Knygos, rankdarbiai, saldūs kepiniai?

„Gaminti maistą esame visi talentingi. Dėl to namie nekyla problemų. Rankdarbiai? Nei mezgu, nei siuvinėju. Apskritai, visi mes namuose būname labai mažai, o kai būname, tikrai negulime lovoje neturėdami ką veikti“, – Kauno klinikų vaikų neurologė, Kauno moterų LIONS klubo prezidentė pasakojo save dalijanti prasmingoms veikloms, kurios pasitarnauja kitiems ir praturtina ją pačią.

„O kaip grožio procedūros?“ – pasiteiravau. Išgirdusi klausimą Milda nusijuokė. Toks laiko švaistymas – ne jai. Vietoje įvyniojimo procedūrų ar atpalaiduojamųjų masažų ji esą geriau renkasi dviračius, slides, pasivaikščiojimą su keturkoje šeimos bičiule Bella ir, žinoma, kokybišką miegą. Vadovautis psichoterapeutų geros savijautos patarimu, o parą dalyti į tris dalis, aštuonias valandas skiriant darbui, aštuonias – poilsiui, maloniai veiklai ir tiek pat valandų miegui, nepavyksta. Darbas braunasi į laisvalaikio ir malonumų laiką, todėl kenčia ir miego valandos.

„Tobuliausias variantas – aštuonios devynios valandos. Vis dėlto dažniausiai išmiegu septynias valandas. Anksčiau ir tiek nebūdavo… Apskritai manau, kad apie miego naudą reikia kalbėti jau nuo paauglystės, kai ateina noras naktinėti“, – anot medikės, tai būtų vienintelis dalykas, ką ji keistų, jei galėtų laiką atsukti atgal. Daugiau viską paliktų taip, kaip yra.



NAUJAUSI KOMENTARAI

mes lankemes pas sia vaiku neurologe

mes lankemes pas sia vaiku neurologe portretas
Labai maloni, visada apziuri, nuosirdziai domisi, pataria, nusiuncia galvytes echoskopijai. Tikrai rekomenduoju! Mus net prisimine po 2ju metu pamaciusi vaiku poliklinikoj

Anonimas

Anonimas portretas
Ne veltui metų, reptiloidas baltu chalatu... melagė meluoja. Tie kas silpni kaip tik ir tik naktinėkite demonų laikas naktis, dieną jie silpni, tuomet silpni ilsėkitės, nes dieną tų demonų pakalikai visais frontais šiapus suaktyvėja..
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių