Abi šios datos – Lietuvos įstojimas į NATO ir ilgam dingusio Dokumento atradimas, regis, tampa dar svarbesnės šiandienos geopolitiniame kontekste. Apie tai „Kauno dienoje“ pokalbis su Europos Parlamento (EP) nariu, mokslininku, Vasario 16-osios Akto atradėju, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriumi Liudu Mažyliu.

– Kuo ypatinga kovo 29-oji šiemet?

– Mūsų stojimo į NATO diena turi ypatingą prasmę, ypač nuo 2022-ųjų, Rusijos vykdomo agresyvaus karo Ukrainoje kontekste. Dabar ji žymi tam tikrą sumaištį mūsų globaliame mąstyme. Stebint JAV administracijos veiksmus, kai kas ima abejoti NATO pamatų tvirtumu. Jau ima atrodyti, kad ta sumaištis tęsiasi labai ilgai, tačiau tie procesai dar labai švieži, o kovo 29-oji tampa dar viena proga viskam permąstyti.

– Ar tikrai JAV prezidento Donaldo Trampo pozicija drebina NATO pamatus?

– Pamatų nesujudino. Nenoriu tikėti, kad dėl vieno žmogaus veiksmų sumažėjo saugumo garantijos. Bet kad supurtė Europą, tai tikrai galiu paliudyti. Jau nebegalim atidėlioti: būtina didinti savo pačių įnašą į kontinento saugumą. EP dabar konkretizuojami dalykai, kurie privalėjo būti veiksmingai sprendžiami daug anksčiau. Jau tenka veikti sparčiai. Liūdnai ironizuoju, kad prezidentas D. Trampas padarė tris blogus darbus. Vienas – muitai ir tarifai. Antras – vos 17 proc. skiriama JAV tarptautinės plėtros agentūrai (USAID), ir trečias – postuluojama, kad valstybių sienos nebėra neliečiamos, Ukraina privalėsianti „susitraukti“. Visa tai – lyg ir dėl gero dalyko, dėl taikos. Bet nei aš, nei Lietuva, nei Europa niekada nepritars taikai bet kokia kaina. Taika turi būti teisinga, garbinga.

Kolekcija: paskutinis L. Mažylio radinys Signatarų tema – Kauno burmistro J. Vileišio parašas ant leidimo statyti pastatą. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

– Kaip apskritai žiūrite į naujosios JAV administracijos veiksmus, ar juos galima atskirti nuo D. Trampo veiksmų ir žodžių?

– Oi, viena yra, ką D. Trampas spontaniškai išriaumoja, kita, ką administracija jam paruošia ir jis tik pasako, ir trečia – ką padaro. Regime atsitraukimą hibridiniame kare. Tai, kad jo lūpomis kartojami Kremliaus naratyvai. Kita vertus, dėl viso to neturi mažėti ilgalaikis pasitikėjimas JAV kaip svarbiu partneriu.

– Ar tai nenukreipia dėmesio nuo pagrindinio kaltininko – Rusijos?

– Tikrai taip. EP aš dirbu įvairiuose komitetuose, esu Užsienio reikalų komiteto pakaitinis narys. Pavyzdžiui, matome probleminius procesus Bosnijoje ir Hercegovinoje, Sirijoje. Abiem atvejais Rusijos „ausys kyšo“. O mes, susitelkę į aną Atlanto pusę, jau pavargstame kartoti, kad agresorius yra Rusija. Jos agresyvumas neatslūgs, ten dar ir karo pramonė įsisiūbavo, tad ginkluotis bet kuriuo atveju privalome.

– Kokių konkrečių veiksmų tai pareikalauja iš EP?

– Per šias pora savaičių padaryti keli svarbūs dalykai. Viena, mums buvo pateikta Baltoji knyga dėl ginklavimosi. Na, sumos gynybai tiesiogiai iš ES biudžeto yra juokingai menkos, tad teks skolintis. Savaime tai nėra blogai, bet ne visos valstybės tuo bus vienodai suinteresuotos. Rumunai, lenkai, mes – labiau. Skubiai analizuojama, kokius prioritetus sudėlioti, kompensuojant USAID veiklos apribojimus. Žinoma, balsavome dėl nekintančio pasiryžimo toliau remti Ukrainą. Skyrėme solidžią paramą Moldovai.

Vasario 16-osios epochos žmonės ir mąstė šimtmečiui į priekį.

– Kovo 29-oji svarbi ir dar kai kuo. Prieš aštuonerius metus Vokietijos diplomatiniame archyve radote Vasario 16-osios Akto originalą. Kaip, metams slenkant, patsai anų laikų planas ten vykti, o dar ir atrasti Jums atrodo šiandien?

– Pasiimu to meto užrašus ir bandau atsekti. Tada jau buvau profesorius, alga solidi, net 1 000 eurų! Galvoju, man nieko netrūksta, galiu gyventi kūrybiškai! Čia kaip tik Valstybės šimtmetis artėja, o pagrindinis Dokumentas – neva tai dingęs. Ar tikrai? VDU kūrybiškumo neslopina, klesti tarpdiscipliniškumas, neprivalai ilgai aiškinti, ko į tą Berlyną beldiesi, gali važiuoti, tik per daug nelįsk į komandiruočių fondą. Na, aš nei istorikas, nei archyvaras, užtat turiu tvirtus kitų mokslų pamatus, o dar ir kolekcininko įgūdžiai, jaučiau, gali praversti. Rėmiausi didžiausios tikimybės principu, nes buvau išstudijavęs, kad vienas Akto egzempliorius turėjo būti siųstas į Vokietiją. Kaip pasirodė – su visais Signatarų parašais, taigi – originalas. Pravertė ir vokiečių kalbos mokėjimas. 2017-ųjų sausį pateikiau paraišką padirbėti Berlyne. Tad susidėjo kolekcininko azartas, akademinė ir asmeninė laisvė, artėjantis Valstybės šimtmetis ir, kaip pasirodė, avantiūrizmas, nors tokio bruožo savyje niekada nebuvau aptikęs.

– Jūsų, ko gero, dažnai klausia, kodėl nerado profesionalūs istorikai?

– Man atrodo, labai paprastai. Vasario 16-osios Akto aplinkybės gana gerai buvo žinomos ir dokumentuotos, tad didelių mokslinių proveržių gal nesitikėta. O ieškoti artefaktų mokslininkai neprivalo. Tuo tarpu mane sudomino aplankas „Baltijos provincijų ateitis: Lietuva“. Pasirodo, kaip tik ten ir buvo tas svarbusis Dokumentas. Teisinga pasirodė ir mano prielaida, kad gali būti įsegtas visai ne su vasario, bet su kovo dokumentais, juk kaip tik 1918-ųjų kovą Vokietija pripažino Lietuvą. Ten ir atradau. Kas galėjo apie tai žinoti? Šaltiniuose nebuvo minima. Kai jau atsiranda – žmogus įtiki, kad viskas dėsninga ir kitaip negalėjo būti.

– Kaip manote, ar buvo ir koks buvo poveikis mums permąstyti Vasario 16-osios reikšmę?

– Šimtmetis davė tokią progą. Vasario 16-osios epochos žmonės ir mąstė šimtmečiui į priekį. Turėjo suvokti, kad tai, ką jie pastatys, kokius pamatus sudėlios, lems ateities kartų gyvenimą. Vasario 16-oji buvo tik pradžia, kruopštus ir sunkus darbas tada tik prasidėjo ir tęsėsi visą tą svarbųjį Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Dabar, po šimto metų, jei mato mus iš Anapus, tai, manau, džiaugiasi. Ir kad gyvename suklestėjusioje valstybėje. Ir kad nepamirštame Jų.

– Ar Vasario 16-osios Akto atsiradimas paskatino kitus dar ir kitų dalykų ieškoti ir rasti?

– Per tuos aštuonerius metus daugybėje susitikimų man publika įsakmiai liepdavo: važiuokite ir ieškokite, suraskit dar tą ir aną, jums juk sekasi. Ar paskatino kitus, sunku pasakyti, bet nepaneigiamas faktas, kad įvairūs radiniai pasipylė po 2017-ųjų. Žiūrėkite, buvo atrasti sukilėlių kapai, atpažinti Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai, atsirado Tilžės aktas, insignijos Katedros požemiuose.

– O asmeniškai jums pačiam ar irgi vis dar knieti ieškoti?

– Mano veiklos pobūdis per aštonerius metus pasikeitė, bet azartas ieškoti vis dar sukunkuliuoja. Pavyzdžiui, paskutinysis mano radinys Signatarų tema – leidimas mano Diedukui, profesoriui Pranui Mažyliui statydintis pastatą Kaune. Ant jo – Signataro autografas: jį pasirašė Jonas Vileišis, tuometis Kauno burmistras. Ir į jokį Berlyną važiuoti nereikėjo, atsirado mūsų šeimos archyve. Bet tai ir simboliška. Juk šitaip ir kūrėsi Vasario 16-osios Lietuva.