Lietuvos obelų motina pasidabino baltu nuometu

Ketino nukirsti

Savo gyvybingumu nuostabą keliančią obelį senolę prižiūrinti Vanda Šiupienienė pastebėjo, kad seniausia Lietuvos obelis pramečiuoja – žydi ir veda vaisius kas antrus metus. Šiemet būtent jos žydėjimo metai. Todėl ir ekskursantų čia netrūksta. Jų gausu bus ir rudenį, kai ant žemės suboluos nedidukai obuoliukai.

"Viena kaimynė juos labai vertino dėl stipraus, bet malonaus kvapo ir itin rūgštaus skonio. Moteris pridėdavo pilną arbatinuką šių rūgščių obuoliukų, užpildavo vandeniu ir virdavo – visi namai pakvipdavo obuoliais, o nuo arbatinuko sienelių atšokdavo kalkių sluoksnis, kuris atsirasdavo virinant kietą šulinio vandenį", – prisiminė V.Šiupienienė, kurios privačiame namų sklype auga ši vešliai tebelapojanti, žydinti ir vedanti vaisius seniausia Lietuvos obelis.

Pasak šeimininkės, kadaise šioje vietoje augo giria, kurią kirsdami, žmonės pradėjo čia kurtis, statytis namus. Kažkam pagailo gražiai žydėjusios laukinės obels ir ji liko viename sklype. Pasakojama, kad 1812 m. šioje apylinkėje buvo rastas sušalęs prancūzų kareivis ir palaidotas po ta obelimi. Manoma, kad tai obeliai dabar daugiau kaip 360 metų.

"Su vyru atsikraustėme į Kazliškių kaimą 1960 m., kai čia tebuvo vos keli gyventojai. Pradėję kurtis šioje vietoje, nutarėme nupjauti seną galingą obelį, kuri trukdė sandėliuko statybai. Tačiau kaimynė paprašė to nedaryti, nes esą obelis mena čia gyvenusį jos prosenelį. Kaimynės prašymą įvykdėme, o vėliau sužinojome, kokią obelį ketinome nukirsti", – pasakojo V.Šiupienienė.

Metai pakenkė medžiui

Regis, 1960 m. naujakurių Šiupienių sodyboje pasirodė gamtosaugininkai ir ant didelio akmens, šalia obels, pritvirtino metalinę lentą, kurioje įrašė, kad senoji obelis – gamtos paminklas.

"Anuomet ji buvo įspūdingo dydžio – trys vyrai, susikibę rankomis, vos galėjo jos kamieną apkabinti", – tvirtino sodybos šeimininkė. Dabar vos gyvo, beveik tuščiavidurio kamieno, kuriame galėtų tilpti nedidelio ūgio žmogus, apimtis siektų apie 3 m. Buvusios galiūnės sveikata smarkiai sušlubavusi – per pastaruosius dešimtmečius išpuvo jos kamienas, viena po kitos lūžo didelės šakos. Atvažiavę specialistai įvairiais būdais gydė senolę.

Žmonės nori obuoliukų

Seniausios Lietuvoje obels gyvybingumo įspūdį pavasarį itin sustiprina žiedų nuometas, o rudenį – nedidelių balzganos spalvos obuoliukų derlius. Maža to, šiemet senolės drevėje įsikūrė ežiukų šeimynėlė. Nors prie obelies nebeliko buvusio vandens baseinėlio, iš kurio senolė per sausrą gerdavo šaknimis vandenį, tačiau Šiupieniai pasirūpino, kad garbiajai obeliai vandens netrūktų – prie jos šaknų atiteka nuo sandėliuko stogo surinktas lietaus vanduo.

Prie sodybos vartų ir Senosios obels vardu pavadintoje gatvėje įrengti stendai byloja, kad ši senolė 1987 m. tapo respublikinės reikšmės paminklu. Beje, metalinės lentos, kurioje buvo įrašyta, kad obeliai 1960 m. suteiktas gamtos paminklo statusas, nebeliko – prieš kelerius metus ją pavogė metalo vagys. Paliko tik didįjį akmenį, ant kurio buvo pritvirtinta lenta. Tačiau ir be tos lentos smalsuoliai žino kelią į Kazliškių Senosios obels gatvę. Ypač čia gausu ekskursantų rudenį, kai norima parsivežti Senosios obels obuoliukų ne arbatinukų kalkių nuosėdoms valyti, o pasėti obuoliukų sėklų ir auginti sėjinukus.

Prašo mero pagalbos

"Žmonės man pasakoja, kad jie tų sėjinukų šakeles skiepija į savo sodo obelis, tokiu būdu įamžindami maždaug 8 m aukščio Lietuvos obelų motinos, artėjančios 400 metų link, atminimą", – didžiavosi ponia Vanda.

Žmonės man pasakoja, kad jie tų sėjinukų šakeles skiepija į savo sodo obelis, tokiu būdu įamžindami maždaug 8 m aukščio Lietuvos obelų motinos, artėjančios 400 metų link, atminimą.

Sunku pasakyti, kiek dar pavasarių sulauks Lietuvos obelų motina, tačiau labai nusiminti dėl jos garbaus amžiaus nereikėtų – juk jos palikuoniai per obuoliukus ir sėjinukus pasklidę po visą šalį. O šiomis dienomis ekskursantai važiuoja pamatyti kito stebuklo – žiedais apsipylusios senolės.

"Aš mielai priimu visus, tik liūdna, kad atvažiuojantieji automobiliais kratosi per vis atsirandančias žvyrkelyje duobes, kelia dulkių debesis – juk Senosios obels gatvė neasfaltuota. Gal, sakau, Kauno rajono kelių ir gatvių atidžia priežiūra garsėjantis meras Valerijus Makūnas pasirūpintų ir seniausios Lietuvoje obels vardu pavadinta gatve, kad ji būtų padengta bent seno asfalto drožlėmis?" – minties šuoliu baigė pokalbį Senosios obels šeimininkė.