Laimės formulė: žiūrėti vienam į kitą aukso ieškotojo akimis

Su kauniečiais Ingrida Vuosaityte ir Valdemaru Jazgevičiumi, penkių vaikų tėvais kalbėjomės Motinos dienos popietę. Kadangi jų vyriausiajam jau septyniolika, o mažajam – vieni, pora paprašo minutėlės, kad susirastų ramų namų kampą žadėtam pašnekesiui apie sąmoningą tėvystę ir ilgą iki to judviejų nueitą kelią.

– Dėkoju, kad sutikote su manimi kalbėtis ir dar tokią ypatingą dieną. Iš pradžių prisistatykite.

Valdemaras (V.): Penkių vaikų tėtis, pažengęs santykiuose su žmona vyras (juokiasi). Mūsų vyriausiajam Girmantui – septyniolika, dukroms Deborai – trylika, Dorotėjai – dešimt metų, Radvilei – šešeri, jaunėliui Hektorui – vieni. (Paklaustas, ar pasakytų visų vaikų gimimo datas, Valdemaras atsako skambiu juoku ir vienu žodeliu: "Taip", – aut. past.)

Ingrida (I.): Šiemet bus 20 metų, kai gyvename kartu. Matote, mes pirma susimetėme dantų šepetėlius, o santuokos įžadus davėme tik po trylikos bendro gyvenimo metų ir sulaukę trijų vaikų. Taigi mūsų bažnytinei santuokai šiemet bus aštuoneri metai. O kaip čia save pristatyti? Esu profesionali mama. Laiminga žmona ir vaisingumo pažinimo mokytoja.

– Ar savo pirmagimį Girmantą pasitikote sąmoningai, žinodami ir išmanydami apie natūralų vaikų planavimą, kurio mokote jaunas poras dabar?

I.: Mums buvo 21-i. Tuo turbūt viskas ir pasakyta. Kiek tokio amžiaus žmonių sąmoningai pasirenka tėvystę?! Nelabai ir mes žinojome, iš kur tie vaikai atsiranda. Galbūt iš bučinių? (juokiasi). Tą, ką su vyru kalbame žmonėms dabar, mes atradome po trijų savo vaikų… Užtai belaukdama pirmojo vaikelio susidūriau su dideliu jo priėmimo iššūkiu. Iš pradžių nemačiau Girmanto kaip dovanos. Tačiau iki šiol dėkojame Dievui, kad davė proto priimti tą vaiką, prisiimti atsakomybę už jį, tiek ir už vienas kitą. Dabar, kai matome, koks puikus projektas auga, be galo juo didžiuojamės. O dėl kitų? Labai įstrigo vienos kaimynės pasakymas, kad, jei Dievas davė dantis, tai duos ir duonos. Tąkart už tokius žodžius labai norėjosi žiebti kaimynei į dantis, bet ilgainiui supratau, ką ji turėjo omenyje. Dabar jau pati kitiems kartoju, kad kiekvienas vaikas po pažastimi atsineša ir duonos kepalą. Juk iš pradžių neturėjome nei namų, nei pinigų, nei to sąmoningo pasirinkimo. Tik vieną klausimą – kaip toliau gyventi?..

V.: Todėl po pirmojo visi likusieji mūsų vaikai jau buvo sąmoningo apsisprendimo vaisiai.

Su kiekvienu ateinančiu vaiku aš irgi augu, bandau susidoroti su iššūkiais, mėgautis jų teikiamais džiaugsmais.

– Tai kas gi, Ingrida, anot jūsų, yra toji motinystė?

I.: Pamenu, vyresnėliui labai akytės ašarojo, latakėliai buvo užsikimšę. Tuomet aš išgyvenau vidinį perversmą, kokia gali būti beprotiškai didelė motinos meilė. Sėdėjau susigūžusi kamputyje ir verkiau sakydama, kad savo sūnui net akių išplauti nemoku. Štai tuomet aplankė vidinis išgyvenimas, kad taip stipriai jį myliu, jog net labai skauda! O dėl brandumo ir atsakingumo? Dar ir šiandien tokia protinga nesijaučiu. Bet užtat su kiekvienu ateinančiu vaiku aš irgi augu, bandau susidoroti su iššūkiais, mėgautis jų teikiamais džiaugsmais. Kalbant apie motinystę, man norisi mažėti, o vaikams linkėti augti. Motinystė tarsi auka, bet ne blogąja prasme. Tu staiga supranti, kad gyvenimo esmė – duoti. Tai nėra lengva – būti dėl kito. Reikia laiko suprasti gyvenimo rebusą, nes tik tuomet, kai duodi, tave pripildo. Jei vien tik trokšti savo norus pildyti ir nieko neduoti – tuomet tuštėji…

Naujai: santuokos įžadus Valdemaras ir Inga davė tik po trylikos bendro gyvenimo metų, sulaukę trijų vaikų. Ingridos Vuosaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar šios išminties pasisėmėte Šeimos akademijoje? Turbūt ne kiekviena Lietuvos šeima yra girdėjusi apie Josepho Kentenicho šeimos pedagogikos akademiją. Kas paskatino ten lankytis?

I.: norėjome išmokti augti poroje ne kaip mama ir tėtis, ne kaip vieno ūkio nariai, o kaip vyras ir žmona. Šeimos akademijoje vienas iš būdų, kaip augti poroje, buvo sąlyga vyrui su žmona eiti į pasimatymus. O juose kalbėti ne apie kasdienę buitį (ar nupirkai pieno, batoną), bet apie ateitį – kaip tau sekasi su manimi, kaip man sekasi su tavimi, kaip mums abiem sekasi su mūsų bendrais idealais? Nežinau, ar tai Šeimos akademijos nuopelnas, bet mes su Valdemaru iki šiol turime daugybę kasdienių pokalbių apie esmę. Ne apie tai, kam eilė plauti dušo kabiną, bet apie esminius dalykus – kaip aš jaučiuosi, kokie mano nepatenkinti troškimai, intymūs lūkesčiai. Ir jei anksčiau mums abiem reikėdavo kažkokių pramogų, dabar tas poreikis dingo. Mieliau einame į bažnyčią adoruoti ar drauge panagrinėjame Šventąjį Raštą…

V.: J.Kentenicho šeimos pedagogikos akademija padėjo suprasti labai paprastą tiesą, kaip svarbu surasti bendro laiko vyrui ir žmonai ne tik kaip šeimos ūkiui… Ir svarbiausia – į savo sutuoktinį ar sutuoktinę visada žiūrėti aukso ieškotojo akimis.

– Minėjote, kad visi jūsų vaikai su džiaugsmu laukia tos akimirkos, kada tėvai eis į savo pasimatymą. Ištarėte "savo pasimatymą" taip sakraliai ir pakiliai...

I.: Taip ir yra. Mūsų vaikams svarbus įvykis, kai tėtis kviečia mane į pasimatymą. Jie tuomet labiau ruošiasi negu aš. Visos šeimos merginos dalyvauja mano puošimosi ir rengimosi ceremonijoje. Komentuoja, kaip aš dažausi, moko, kaip geriau… Iki karantino Valdemaras man paskirdavo konkrečią dieną ir pasimatymo vietą. Mes net iš namų išeidavome atskirai. Tuomet vaikai mane išlydėdavo, linkėdavo sėkmės… O aš gaudavau progą išlipti iš naminio treningo ir pasipuošti gražia suknele.

– Negaliu nepaminėti ir dar vieno jūsų šeimos atradimo. Nuo 2014 m. mokote moteris ir poras planuoti šeimą natūraliai pagal Kreitono sistemą. Pavadinimas mano ausiai visai negirdėtas…

I.: Istorija irgi (juokiasi). O buvo taip, kad vienu gyvenimo etapu mane pagavo didžiulė ekologijos banga. Namuose keitėsi kosmetikos, buities priemonės, mitybos principai ir visa kita, kas telpa po žodžiu ekologija. Aišku, ta tema anksčiau ar vėliau turėjo ateiti ir į mūsų miegamąjį, nes man – naujai ir ekologiškai – ėmė nebepatikti, kad po lytinio akto lieka šiukšlės. Ieškojau išeičių – nuo ekologiškų prezervatyvų iki visokių kitokių natūralių dalykų, kol viena bičiulė pasiūlė nueiti į paskaitą apie natūralius šeimos planavimo metodus. Čia ir išgirdau apie Kreitono modelio vaisingumo pažinimo sistemą (KrMS). Pasidomėjusi daugiau iš pradžių pajaučiau atstūmimą, bet galų gale nusprendžiau patikrinti, kas tai yra. Ir, nepatikėsite, – man atvipo žandikaulis. Išsyk po paskaitos pasijutau labai intelektualiai apvogta. Kodėl man niekas iki šiol to nepasakojo – mama namuose ar mokytoja mokykloje? Aš supratau, kad moteris yra tobulai sukurta būtybė ir kad nuo šiol aš noriu vadovautis tik šia metodika savo šeimoje.

– Prisipažinote, kad Bažnyčia ir katalikiško tikėjimo tiesos tuo metu jums nelabai rūpėjo. Kodėl staiga po paskaitos jos ėmė ir parūpo?

I.: Kai pradėjome mokytis Kreitono modelio, mūsų mokytoja  paklausė, kiek laiko mes su vyru gyvename santuokoje. Tąkart norėjosi jai atšauti: koks tavo reikalas, bet susilaikiau. Pasirodo, ši programa veikia išvien su Bažnyčios mokymu, ir mums buvo pasakyta, kad turėsime susilaikyti nuo lytinių santykių iki santuokos pradžios. Pamenu, labai susierzinau. Grįžusi namo net susiradau keletą popiežiaus enciklikų, kuriose iš tiesų kalbama apie nesantuokinio gyvenimo įtaką šeimai. Pabrėžiama dar ir neigiama kontracepcijos įtaka. Buvo akcentuojama, kad, gyvenant ne santuokoje, nevisiškai išreiškiama dviejų žmonių meilė, kad jiedu tampa tik priemonėmis malonumui patirti ir pan. Iki šiol pamenu tą būseną – tai apie mane! Nenoriu taip toliau gyventi!

Ateitis: katalikų teologijos bakalauro diplomas jau gautas. Tolesni Ingridos planai – tęsti studijas pastoracinės teologijos magistrantūroje. Ingridos Vuosaitytės asmeninio archyvo nuotr.

– Ką apie santuoką ir Bažnyčios siūlomą natūralų šeimos planavimo metodą tuomet pasakė jūsų vyras?

I.: Pamenu, po perskaitytų žodžių išėjau iš kambario ir Valdemarui pasakiau: daryk, ką nori, bet sekso iki santuokos nebebus.

V.: O aš tuomet jai atšoviau: paskambink, kai ištekėsi (juokiasi). O jei rimtai, pradėjome rūpintis būsimomis vestuvėmis.

– Labai įdomu, kaip jūsų šeimos drama kunkuliavo toliau?

I.: Iš tiesų Valdemaras man jau piršosi net keturis kartus. Mano iniciatyva gyvenome, kaip žmonės sako, susimetę. Tad vyras man dar kartą nesipiršo. Jis tiesiog pasirūpino jaunavedžių kursais ir tvarkė dokumentus. Kreitono metodo nebeapleidome... Maža to, pradėjome žengti pirmuosius žingsnius į katalikų tikėjimą. Stengėmės suprasti, apie ką kalba Bažnyčios mokymas ir ką naudingo jis gali duoti mūsų šeimai. Teko panirti į 2 tūkst. metų senumo patirtį ir išmintį.

– O kai Kreitono metodą gerai išanalizavote, ėmė gimti planuoti vaikai? Virtote sąmoningais tėvais ir kitoms poroms pradėjote nešti gerąją naujieną apie natūralų šeimos planavimą ir sąmoningą tėvystę?

I.: Taip, jie gimė sąmoningai, planuojant ir žinant, kada tiksliai būna mano vaisingos dienos. O po metų ar dvejų aš pati išvykau į Paryžių studijuoti šio metodo – panorau tapti mokytoja pagal Amerikos Kreitono universiteto medicinos instituto programą. Jei šio metodo mokytoju nori tapti europietis, tai minėto instituto dėstytojai skrenda į kokią nors Europos šalį. Mano kurso atveju tai buvo Paryžius. Turėjau du kartus per trylika mėnesių vykti į Prancūziją ir ten laikyti egzaminus. Visą likusį laiką mokymas vyko nuotoliniu būdu.

– Sakykite, ar Lietuvoje, be jūsų, dar yra specialistų, dirbančių pagal Kreitono metodą?

I.: Lietuvoje šiuo metu skaitau paskaitas aš viena. Dar turime gydytoją akušerę ginekologę Akvilę Esmantienę, dirbančią Kauno krikščioniškuose gimdymo namuose. Bet ji natūralaus šeimos planavimo porų nemoko, o dirba labiau kaip naprotechnologijos gydytoja – t.y. moters vaisingumo ciklus ji įtraukia į nevaisingumo gydymo programą kaip diagnostinę priemonę. Kreitono metodas padeda spręsti ir nevaisingumo problemas. Taip pat su vyru esame Kauno arkivyskupijos Šeimos centro savanoriai. Jeigu pora tuokiasi bažnyčioje, ji privalo baigti aštuonių ar dvylikos susitikimų kursą. Todėl drąsiai galiu teigti, kad maždaug pusė Kauno sužadėtinių tikrai yra girdėję mus su Valdemaru kalbant apie natūralų šeimos planavimą.

– Žinau, kad dar vedate edukacinius užsiėmimus, skirtus mamoms ir dukroms, apie paauglio kūno pažinimą. Prisipažinsiu, šitie intymūs dalykėliai, vos mama užvesdavo apie tai kalbą, kaskart versdavo mane rausti iš gėdos. Kažkodėl šis klausimas droviai lietuvaitei atrodė labai gėdingas... Ar jūsų paskaitos populiarios, ar turite daug klausytojų?

I.: Pamenu sūnus buvo gal šeštokas, kai grįžęs iš mokyklos man leptelėjo: "Mama, gal tu gali ką nors protingo klasiokėms papasakoti, nes kai jos kalba apie mėnesines – nusišneka." Kadangi mums su vyru labai svarbu perduoti tinkamą informaciją apie lytiškumą savo vaikams, tai Girmantas iš tiesų tuomet jau daug ką žinojo. Teko prisistatyti klasės vaikų tėvams, kad esu šios srities specialistė, ir paklausti, ar mamos su dukromis nenorėtų susitikti ir pabendrauti mergaitiškomis temomis. Taip įvyko pirmasis pabandymas. Ir jis buvo sėkmingas! Nuo tos dienos mamos ir dukros grupės tapo mano hobiu. Prieš karantiną važiuodavau į mokyklas, į kurias mane kviesdavo mergaičių mamos ar mokyklos vadovybė, visuomenės sveikatos centrai. Tikslas buvo parodyti, kaip keičiasi mergaitės kūnas, ir kad tai, kas vyksta su moterimis brendimo metu, yra gera bei gražu. Jokiu būdu ne gėdinga ar bjauru. Kai mama yra šalia ir aš kalbu apie tai – poveikis nerealus. Jos pradeda mamų klausinėti: ar tau irgi taip buvo? Aš tarsi duodu joms pradžią, tą pirmąją galimybę suartėti: mamai padrąsinti dukrą, o dukrai – pasitikėti savo mama ir išgirsti jos istoriją. Ar jos plėtos tą temą namuose, bus judviejų reikalas, bet galimybė joms duota. Dukros su manimi į paskaitas irgi važiuoja. Viena jau buvusi gal vienuolika kartų ir vis tiek sako, kad jai kaskart labai įdomu. Kai paklausiu mergaičių, kas joms labiausiai paskaitoje patiko, atsakymas dažnai būna vienas: "Kad buvau joje kartu su mama!" Todėl, mano galva, šitomis temomis su mergaitėmis turi kalbėti tėvai, o ne kažkokia iš gatvės į mokyklą pakviesta teta. Mokykla tegul moko matematikos, o lytiškumo dalykai, manau, yra pirminė tėvų pareiga.

– Mokote savo vaikus lytiškumo, savo pavyzdžiu diegiate jiems tikėjimo vertybes, auginate tvirtą jų moralinį stuburą… O ką dar galite papasakoti apie savo šeimos kasdienybę? Kaip kasdien namuose kuriate šventę?

I.: Darbo dienomis mūsų šeimos ritmas labai skirtingas. Kadangi naktį dar maitinu mažylį, tai Valdemaras rytais vaikus išvežioja po mokyklas, darželius, pusryčius jiems padaro. Susėsti visiems kartu per dieną nelabai pavyksta. O vakare, kai baigiasi Valdemaro darbas, tuomet aš kimbu į paskaitas, konsultacijas, kurios trunka iki pat dešimtos valandos. Tad pasakos (ir lopšinės) prieš miegą dabar irgi tenka tėčiui. Valdemaras visada mokėjo daugybę lopšinių ir dainų, jis vaikuose sužadino meilę muzikai.  Kartais mums padeda vyriausiasis sūnus – paguldo ir užmigdo mažylę Radvilę. Bet užtat šeštadieniais turime vėlyvus pusryčius, kuriais ilgai mėgaujamės ir plepame iki soties. Švenčiame sekmadienį. Vasarą mėgstame keliauti, ir visuomet viena kelionė būna skirta šeimai. Tik vyresnėliai dabar jau nori žinoti iš anksto, kur ir kada keliausime, mat jau turi savų planų (juokiasi).



NAUJAUSI KOMENTARAI

kęstutis

kęstutis portretas
Gražus straipsnis. Gerą skaityti visame dabartinių aktualijų kontekste.
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių