Sunervino premijos skyrimas

Kaunietis L.Mažylis pastarosiomis dienomis vadinamas ir Didžiuoju, ir Šerloku Holmsu. Jam atsistojusi "ačiū" skanduoja tūkstantinė "Žalgirio" sirgalių minia, o Prezidentė Dalia Grybauskaitė skiria pačios surinktas žibutes.

Istorikas Algimantas Kasparavičius sakralinę reikšmę lietuviams turinčio dokumento atradimą pavadino didžiausiu paminklu artėjančiam valstybės šimtmečiui.

"Kauno diena" į L.Mažylį pamėgino pažvelgti jam artimiausio žmogaus – žmonos Aldonos akimis, siekdama kuo daugiau sužinoti apie jo žmogiškąsias savybes.

Tai labai paprastas, nuoširdus ir kartu atkaklus, užsispyręs žmogus.

"Pirmiausia, ką noriu apie jį pasakyti, – tai labai paprastas, nuoširdus ir kartu atkaklus, užsispyręs žmogus. Nuo tos lietingos praėjusios vasaros Latežeryje, kai jį apsėdo Vasario 16-osios akto paieškos idėja, matydavau jį tik vakarais. Prapuldavo susitikimuose su archyvarais, istorikais, kolegomis, besidominčiais valstybės gimimą liudijančio dokumento paieška. Kai vasarį Lietuvoje pasklido žinia apie milijoninę premiją tam, kuris suras Vasario 16-osios akto originalą, Liudas, jau planavęs ieškoti to dokumento Vokietijos archyvuose ir susirašinėjęs su jų atstovais, labai susinervino ir nusiminęs pasakė: "Tai pakiš man koją." Ir jis neklydo – juk radosi tokių, kurie sakė: "Niekam to Akto 100 metų nereikėjo, o pamojavo "MG Baltic" milijonu – ir išlėkė", – pasakojo Aldona, atnešusi į svetainę krūvą albumų.

Įsikūrė P.Mažylio namuose

"Liudas visus keturis dešimtmečius, kuriuos gyvename drauge, mėgo fotografuoti. Tad namuose daugybė fotografijų, primenančių mūsų bendro gyvenimo tėkmę, jos ramų sruvenimą ir sūkurius, – kalbėjo A.Mažylienė, sklaidydama vieną fotografijų albumą. – Štai nuotrauka iš mūsų studentavimo laikų. Pirmą kartą Liudą pamačiau per stojamąjį chemijos egzaminą Vilniaus universitete. Tas jaunuolis iškart patraukė mano, atvažiavusios iš gilios provincijos merginos, dėmesį. Ne todėl, kad mūsų, merginų, buvo šešiolika, o vaikinų – aštuoni, – šyptelėjo pašnekovė. – Liudas išsiskyrė iš kitų bendrakursių savo santūrumu, itin kultūringu elgesiu. Kritau ir aš jam į akį – juk iš visų savo gerbėjų jis pasirinko būtent mane."

Pasak A.Mažylienės, jie abu gavo diplomus 1977 m. birželio pabaigoje, o liepos 2-ąją Vilniuje įvyko jų vestuvės. Anuomet Liudas gyveno sostinėje pas savo tetą Liudą Rasteikienę, kuri buvo žinoma chemikė, akademikė. Susituokęs Liudas su žmona grįžo į Kauną, pas tėvus. Jie gyveno pačiame miesto centre, Liudo močiutės – Antaninos Mažylienės, garsiojo Lietuvos gydytojo akušerio ir ginekologo profesoriaus Prano Mažylio našlės, namuose.

Išlaikė ligos egzaminą

"Gyvenome P.Mažylio statytame dviejų aukštų namo pirmajame aukšte, o antrajame – Liudo sesuo Rimgailė su tėvais. Man reikėjo nemažai laiko, kad nustočiau stebėtis didžiule pagarba, rodoma su mumis pirmajame aukšte gyvenusiai Liudo močiutei Antaninai. Stebėjausi greičiausiai todėl, kad mūsų šeimoje kaime nebuvo senelių – jie gyveno kitur, ir aš neturėjau šeimos santykių patirties su senais žmonėmis", – nuoširdžiai pasakojo A.Mažylienė.

Antrą kartą Aldona buvo nustebinta paties Liudo elgesio, kai ji ilgam atgulė į ligos patalą. "Kai susirgau, buvau gydoma Vilniuje, Antakalnio klinikose. Į jas beveik kasdien kelerius metus – ligos remisijos metu aš grįždavau į namus – atvažiuodavo manęs lankyti. Jis net nuolatinį bilietą važiuoti traukiniu buvo nusipirkęs. Visas ligoninės personalas tada stebėjosi Liudo dėmesingumu, rūpestingumu. O namuose jo pečius buvo užgriuvę visi buities rūpesčiai. Todėl jis ir dabar geba, kai susiklosto aplinkybės, pasigaminti valgyti. Jei reikėtų, jis ir grindis išplautų, ir skalbtų, tačiau labiau linkęs į mokslinius darbus, o ir pomėgių turi ne vieną", – pasakojo Aldona, pravėrusi vyro darbo kambario duris.

Nuo knygų iki grybų

Nedideliame, bet šviesiame kambaryje su senoviniais baldais ir didžiuliu senelio P.Mažylio portretu ant sienos karaliauja knygos: lentynose, ant palangės, ant darbo stalo. Pasak A.Mažylienės, vyras jai neleidžia nieko šiame kambaryje tvarkyti, liesti, nes tik jis vienas žino savąją daiktų tvarką. Beje, apie kygas.

"Kai pernai, kaip įprasta, vasarojome Latežeryje, netoli Druskininkų, Liudas buvo įnikęs skaityti Alfonso Čipkaus, kuris labiau žinomas kaip Nyka-Niliūnas, dienoraščių fragmentų knygas. Liudas labai domisi tokiomis knygomis. Greičiausiai todėl, kad jos itin vertingos istorijos pažinimo prasme. Jis tų knygų važiuodavo dviračiu devynis kilometrus į jam patikusią biblioteką Druskininkuose", – prisiminė A.Mažylienė ir pastebėjo, kad mėgstamiausia Liudo knyga – "Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai".  Ji beveik visada guli ant jo rašomojo stalo, ne kartą buvo ir, matyt, dar bus skaitoma.

Kelionės? Beveik kiekvienais metais sausį jie išvyksta ieškoti šilumos į kurią nors saulėtąją šalį, o rudenį – į abiejų numylėtą Latežerį. Čia L.Mažylis, šiaip nemėgstantis anksti keltis, dar ne visai prašvitus išeina į grybų medžioklę. Profesoriui visada sekasi – kartais pareina nusirengęs iki pusės. Mat parsineša baravykų ne tik pintinėje, bet ir surištuose marškiniuose.

Parinko dukrai vardą

Trečia įstabia savo patirtimi po pažinties su Mažylių šeima ir po savo išgijimo A.Mažylienė laiko dukros gimimą. "Tai buvo man ir Liudui su niekuo nepalyginamas įvykis, atsitikęs 1987 m. gruodžio 13-ąją. Anuomet ligoninėje pagimdžiusias moteris laikydavo ilgai ir niekam neleisdavo jų lankyti. Kai gimė dukra, atsimenu, lijo. Liudas labai nekantravo, bet per jėgą nesiveržė į ligoninę. Tik nieko man nesakydamas pats išrinko dukrelei vardą Liucija. Greičiausiai todėl, kad siekė suteikti jam tokią prasmę, kokią turėjo mums jos atėjimas į šį pasaulį. Juk žodis Liucija yra vedinys iš lotynų kalbos žodžio "spindinti, švytinti". Beje, dukra, kai subrendo, pripažino, kad jai labai patinka tėčio parinktas vardas", – teigė pašnekovė. Ji įsitikinusi, kad vyras turėjo didžiulės įtakos formuojant dukters asmenybę, jos charakterį. Liucija mokykloje mokėsi labai gerai ir, baigusi politikos mokslų studijas Vilniaus universitete ir užsienyje, dirbo LR Seime, o dabar, rengdamasi tapti mama, labai didžiuojasi savo tėvu ir dėkoja jam už tai, ką jis padarė Lietuvai ir jai.

"Liudas dukrą laikė tikru stebuklu, labai ją mylėjo. Įsivaizduojate, kai ji buvo šešiolikos, jis vis dar garsiai skaitė jai knygas. Tai jis išmokė Liuciją važiuoti dviračiu, slidinėti, plaukti, išvežė į Kembridžą pasimokyti anglų kalbos. Beje, Liudas pats moka anglų, vokiečių, rusų kalbas, gali suprasti prasmę teksto, parašyto daugeliu kitų kalbų. Dabar jis mokosi japonų kalbos ir net yra parašęs kelis eilėraščius prozinės poezijos stiliumi – haiku", – sakė A.Mažylienė.

Mėgsta krepšinį ir džiazuoti

Pasak A.Mažylienės, Liudas, matyt, paveldėjo savo močiutės A.Mažylienės pomėgį kaupti visokias senienas. Antraip, kaip paaiškinti namuose vis augantį carinio ir vėlesnio laikotarpio atvirlaiškių su pašto antspaudais ir ranka įrašytais tekstais gausybę? Pats kolekcininkas itin vertina atvirlaiškius su kelių Vasario 16-osios akto signatarų parašais ir įrašais. Ir šiomis dienomis Vilniaus centriniame pašte galima pamatyti atvirlaiškių iš L.Mažylio kolekcijos parodą.

Kitas Liudo ir jo žmonos pomėgis – krepšinis. "Mes azartiški Kauno "Žalgirio" aistruoliai dar nuo tų laikų, kai halė lūždavo nuo žiūrovų SSRS krepšinio pirmenybių rungtynėse, o ypač visi verždavosi į rungtynes tarp "Žalgirio" ir CSKA. L.Mažylio meilę krepšiniui liudija tai, kad po istorinio sugrįžimo iš Berlyno į Vilnių penktadienio vakarą jis išvažiavo tiesiai į Kauną, į krepšinio rungtynes "Žalgirio" arenoje, o tik iš ten – į namus, kur sugrįžimo proga pasivaišinome tortu. Bet štai pomėgio paplaukioti rytais kelis kartus per savaitę baseine jam, matyt, laikinai teks atsisakyti, nes dar ilgai neatslūgs jo populiarumo, atimančio bet kokį laisvalaikį, banga. Nebent rastų minutėlę laiko atsisėsti namuose prie pianino, kurį kažkada P.Mažylis nupirko savo vaikams. Kai gerai nusiteikęs ir absoliučią muzikanto klausą turintis Liudas prisėda prie pianino, šis net šokinėti ima", – tvirtino pašnekovė ir užsiminė, kad jos vyrui labai patinka džiazo stiliaus muzika, improvizuoti.

Nemėgsta drabužių parduotuvių

"Kokių dar pomėgių jis turi? – susimąstė L.Mažylio žmona. – Mėgsta keliauti po Lietuvą, plaukioti jos upėmis paprasta valtimi ar baidare, bet nemėgsta eiti į drabužių parduotuves, o jei nueina, tai tik iš didelio reikalo ir perka tik tą vieną aprangos dalį, kurios jau būtinai reikia. Liudas nesivaiko madų, bet visada pats renkasi drabužių spintoje ką apsirengti, o apsirengęs, pasirišęs kaklaryšį, visada ateina pasirodyti ir paklausti, ar gerai. Tačiau susiruošęs kelionei į Berlyną nepaklausė mano patarimo apsivilkti švarką, pasiimti kaklaryšį. "Aš juk ne ambasadorius", – pasakė ir išvažiavo su savo mėgstamu megztiniu", – pasakojo Aldona.

Pašnekovė prisiminė, kad Liudas ilgai spyriojosi mokytis vairuoti, bet kartą įvažiavo į kiemą su mažu japonišku automobiliu ir su vairuotojo teisėmis kišenėje – padarė žmonai didžiulę staigmeną. Automobilis ypač pravertė keliaujant po Lietuvą, į Latežerį, o kasdienybėje tos transporto priemonės kaip ir neprireikia – Mažylių namas stovi Kauno centre, o ir profesoriaus darbovietė čia pat, prie namų. Be to, L.Mažyliui mieliau minti dviračio pedalus, važiuoti autobusu ar traukiniu. Anot jo, važiuodamas minėtomis transporto priemonėmis jis pakeliui daug darbų gali padaryti: skaityti, galvoti.

Lakoniška žinutė telefone

Pokalbio pabaigoje grįžome prie didžiojo L.Mažylio atradimo. "Išleisdama jį į Berlyną nelabai tikėjau jo sumanymo sėkme. Juolab kad Liudas sakė, jog jam gali tekti peržiūrėti septynis kilometrus bylų, sustatytų viena šalia kitos – taip buvo parašyta elektroniniame Berlyno archyvo laiške. Tačiau po dviejų dienų, kovo 29-osios vidurdienį, atsiuntė į mobilųjį telefoną žinutę: "Radau Aktą." Nustebau, kad taip greitai, bet pagalvojau apie vokiškąjį šio dokumento variantą ir nuėjau dirbti kasdienių darbų, nes nenorėjau savo skambučiais jo trukdyti. Tačiau po valandos man paskambino Liucija ir artimas vyro draugas profesorius Limas Kupčinskas, džiaugdamiesi istoriniu radiniu. Iš netikėtumo klestelėjau ant sofos", – neslėpė Aldona.

Po Lietuvą supurčiusio atradimo vienas gerai žinomas istorikas leido sau L.Mažylį pavadinti "kažkokiu tipu", nežinomu profesoriumi, neva neturinčiu kompetencijos tokiems atradimams. Matyt, buvo labai apmaudu, kad istorijos mėgėjas iš Kauno nušluostė nosį profesionalams, iškart suradęs net du Akto originalus – vokiškąjį ir lietuviškąjį. "Žinoma, buvo nemalonu visa tai girdėti ir skaityti, bet, kaip sako Liudas, nereikia kreipti į tai dėmesio. Juolab kad jo radinys tikrai yra Akto originalas – tai jau patvirtino Vokietijos užsienio reikalų ministerija.

Jauskimės visaverte tauta

A.Mažylienė neslepia, kad dabar nekantrauja drauge su kitais Lietuvos žmonėmis pamatyti tą šventą mums dokumentą

"Pasak Liudo, jis niekada nebuvo dingęs – saugiai gulėjo Vokietijos archyve, kuriame pasižvalgyti su kilniu tikslu iki šiol nerūpėjo jokiai valstybės institucijai. Todėl Liudas jam skirtą piniginį apdovanojimą panaudotų istorinių tyrimų programoms finansuoti, tačiau priimtų tik valstybės skirtas lėšas", – sakė A.Mažylienė. Šis netikėtas, bet kartu ir būdingas L.Mažyliui didis sprendimas, greičiausiai, nustebins daugelį.

Lietuva jau spėjo įsitikinti, koks kuklus, gebąs nesusireikšminti yra kaunietis L.Mažylis, suradęs istorinio Akto originalą.

Tiesa, pastarosiomis dienomis L.Mažyliui tenka pratintis prie milžiniško dėmesio. Bet galima neabejoti, kad jis greitai tęs lietuviškų lobių paiešką įvairiuose archyvuose.

L.Mažylio karjera

1954 m. gimė Kaune, profesoriaus Prano Mažylio sūnaus Jono šeimoje.

1972 m. baigė Kauno 5-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. – Vilniaus universitetą.

1977–1990 m., dirbdamas Kardiologijos institute Kaune ir atlikdamas mokslinius tyrimus, 1985 m. tapo daktaru.

1990–1993 m. dirbo dienraščio "Kauno laikas" vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju, jo straipsnius publikavo "Kauno aidas", "Lietuvos aidas", "Tėvynės sargas", "Apžvalga", "Savivaldybių žinios", "Veidas".

1990–1995 m. Kauno miesto tarybos deputatas, nuo 1995 m. – Lietuvos krikščionių demokratų, o nuo 2008 m. – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.

Nuo 1997 m. dėsto Kauno Vytauto Didžiojo universitete (VDU), Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete.

2000 m. tapo VDU docentu, 2002 m. stažavosi Kembridžo universitete.

2007 m. tapo habil. dr. vadybos ir administravimo srityje, 2008 m. – profesoriumi, paskelbė kelias dešimtis straipsnių recenzuojamuose periodiniuose moksliniuose leidiniuose Europos integracijos, savivaldos politikos ir administravimo temomis.

Siūlo suteikti VDU garbės daktaro vardą

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriui Liudui Mažyliui, Berlyno archyve radusiam Vasario 16-osios aktą, bus siūloma suteikti VDU garbės daktaro vardą.

"Yra minčių, pats turiu idėją kreiptis į universiteto senatą, kad suteiktų L.Mažyliui VDU garbės daktaro vardą", – sakė VDU rektorius Juozas Augutis.

Šis klausimas galėtų būti svarstomas artimiausiame senato posėdyje, jis vyks po kelių savaičių.

Pasak J.Augučio, profesorius už savo atradimą sulauks ir piniginės premijos.

"Na, milijono eurų tikrai nesurasime, bet tam tikras paskatinimas, be abejo, bus", – sakė VDU rektorius.

Milijoną eurų už Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą yra pasiūlęs verslininko Dariaus Mockaus kontroliuojamas koncernas "MG Baltic".

Istorikai mano, kad dvidešimties signatarų pasirašytą dokumentą prieš 99 metus Vokietijos diplomatams perdavė signataras Jurgis Šaulys. Spėjama, kad tokių nutarimų 1918-ųjų vasario 16-ąją galėjo būti pasirašyta keletas, bet kitų buvimo vieta nėra žinoma.

BNS

Skirs specialią premiją

"Profesorius šiomis dienomis tapo šalies didvyriu ir suvienijo Lietuvą džiaugsminga žinia. Pasitarę su ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu, Lietuvos mokslų akademijos prezidentu prof. Valdemaru Razumu, nutarėme, kad Liudui Mažyliui turi būti skiriama Specialioji nacionalinė premija", – socialinio tinklo "Facebook" paskyroje paskelbė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Lietuvos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai penktadienį sutarė, kad Berlyno archyve rastas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas bus eksponuojamas Lietuvoje, o ateityje bus svarstomos galimybės perduoti dokumentą.

L.Mažylis penktadienio vakarą lėktuvu grįžo iš Vokietijos, jis iškilmingai buvo sutiktas Vilniaus oro uoste. Mokslininkas buvo lyginamas su iškiliausiais valstybės žmonėmis, jis buvo apdovanotas ąžuolo lapų vainiku ir Lietuvos šimtmečio simboliniu ženkliuku.

BNS