Kunigas: padaryk, ką gali, o ko negali pakeisti – susitaikyk

Žmogaus tokia prigimtis: mes, tikintieji, sakome, kad ji yra sužeista gimtosios nuodėmės, įskilusi. Sakome, kad ji turi šešėlių, kad yra piktoji dvasia, kuri veikia. Ir nėra kito kelio, kaip tik kabintis į Dievą, į tiesos ir šviesos, humanizmo dvasią.

Mes, kunigai, dažnai atliekame savotišką psichoterapiją – ir sau, ir vieni kitiems. Aišku, tai tam tikra prasme atlieka ir mokytojai, kultūros darbuotojai. Žmogus ateina į bažnyčią, aukoja auką ir nori, kad tų jį išklausytum, išgirstum, suprastum, sutaikytum su savimi ir su kitais. Ypač kaime: psichoterapeutai, gydytojai – toli, žmonės nori pagalbos vietoje. Tai ir stengiesi kiekvienose Mišiose, kiekviena malda, kiekviena pastanga, kiekviena išpažintimi, atleidimu, Šventojo Rašto skaitymu tą sielos terapiją atlikti. Gydydamas kitus gydai ir pats save. Jei to nedarai, pats imi sirgti. Sielos ligomis nesudėtinga užsikrėsti vieniems nuo kitų – tada gyvenimas pradeda riedėti žemyn.

Klaidos, nuodėmės turi išeiti į gera – žmogus turi tobulėti, augti. Ir tai vyksta tik bendraujant su kitais.

– Ką jūs pavadintumėte didžiausia mūsų laikų blogybe?

– Mes neturime dvasinio imuniteto, dvasinio stuburo. Materialiai gyvename vis geriau, bet esame išlepinti, neužgrūdinti dvasiškai. Kai žmogus netiki Dievu, dažnai netiki, nepasitiki ir žmonėmis. Žinoma, galima sakyti, kad to priežastis – susvetimėjimas, nedarbas ir kita. Dalis tiesos čia yra. Valdyti, teisti, bausti, smerkti, kariauti, kovoti, brautis alkūnėmis – tai ne iš Dievo. Dvasinis stuburas susiformuoja per kančias, sunkumus. Žmonės ir Sibirą iškęsdavo, ir karus, pokarius, gaisrus, ir materialinių gėrybių neturėjo, bet neturėjo tiek nevilties. Nuo žmogaus priklauso, pesimistiškai ar optimistiškai žiūrės į aplinką. Jei pyksi, smerksi, kaltinsi – viską juoda aplink ir matysi. Jei bandysi gailėti, suprasti, iškentėti kartu su tuo geriančiu ar tuo vargšu prie konteinerio, ar išsiskyrusiu – net ir suklydusiame, kažką užmušusiame vis tiek matysi žmogų. Ir tau tada nebus taip baisu, ir jį galbūt ištrauksi, pakelsi.

˜– Internetas, socialiniai tinklai pilni gražių, besišypsančių, dažnai – dirbtinėmis priemonėmis padailintų kūnų. Kaip jūs vertinate tokias madas? Ar noras atrodyti tobulai nepridengia šiandienės visuomenės ligos – depresijos?

– Kraštutinumai turbūt yra ne iš Dievo. Žmogaus sielai, laimei jie nenaudingi, labiau tarnaujantys piktajai dvasiai. Religija skatina vengti kraštutinumų, ieškoti aukso vidurio, kad žmogus įgytų dvasinės patirties ir dvasinį imunitetą.

Nerimą, kaip jūs sakote – depresiją, dykumos tėvai, visų religijų pradininkai, didieji išminčiai ir šventieji vadino bodesiu, tinguliu, nenoru, dykuma – priešingu oazei dalyku. Kad tai įveiktum, reikia sielos terapijos sau ir vienas kitam, ir reikia tai daryti bendruomeniškai. Daiktų kultas, ėjimas apsipirkti – taip pat viena iš priklausomybių. Gal alkoholį mes labiau pastebime. Tačiau priklausomybių įmanoma atsikratyti tik bendruomeniškai, tik kartu. Kai žmogus vienas, jis labiau linkęs save apgaudinėti iliuzijomis. Ir alkoholį Vakaruose vis dažniau pakeičia raminamieji vaistai, antidepresantai, migdomieji. Daugybė žmonių šiais laikais yra tapę nuo jų priklausomi. Ir patys jaučiam, kad apsipirkimas, persivalgymas, besaikis interneto naudojimas negydo mūsų sielos. Žmogaus sielos ligos priežastys nesprendžiamos ir negyja. Atvirkščiai, jos auga: žmogaus vienišumas, depresija, vienatvė auga nuo to, kad tu atsiskiri nuo kitų. Žmonės šiais laikais nori, kad visada būtų malonu. Mes, tikintieji, sakom, kad lengvas, malonus yra tik kelias į pragarą. O erškėčiuotas, status, akmenuotas, kietas, siauras kelias yra skirtas vaduotis nuo priklausomybių, ydų, pražūties. Ir jis yra sunkus. Čia labai svarbios bendruomenės pastangos padėti. Svarbu, kad žmogus nesijaustų vienas.

– Jūsų akimis, ar Lietuvoje, Vandžiogaloje užtenka bendruomenės pastangų padėti kitam žmogui?

– Viso to yra mažai. Tiek psichologų, psichoterapeutų, tiek kunigų yra per mažai. Bet inteligentija, visi, kas užima tam tikras pareigas, bando padėti. Net ir lipdami per savo galbūt užgautą ego, kad dariau, organizavau kažką, bet neatėjo, jie dirba toliau. Į priekį veda, matyt, Dievo dvasia ir žmonių idealizmas. Nes jei tu to nedarysi, tai kas darys? Negali bendram nusivylimui ar savo egoizmui pataikauti. Turi save perlipti, peržengti ir siekti daugiau. Artėjant Kalėdoms tikintiesiems dažnai primenu: siekite stebuklo, siekite neįmanomo, didelės svajonės. Tada tikrai kažką padarysite. O jei sieksite nedaug – nieko nepadarysite, stovėsite vietoje. Ir šventieji taip sakė: daugiau, stipriau, geriau, kaip sako sportininkai. Tai uždega.

– Mūsų visuomenė, kaip ir kitos, atstovaujančios Vakarų kultūrai, kaltinama pseudodvasingumu. Tokiomis lyg ir esą dvasingumo paieškomis, kai žmogus bando užmegzti ryšį su kitu pasauliu, kviečia dvasias, kartais pseudodvasingumui prilyginama net joga, meditacija. Kaip jūs tai vertinate?

– Kalbant apie dvasių kvietimus, vienareikšmiškai: visos religijos to moko, o krikščionybė ypač pabrėžia, kad tai nėra naudinga žmogaus sielai, net pavojinga. Tačiau jogą, meditaciją, bet kokį kūno ir sielos raminimą, atpalaidavimą, tobulinimą aš matau kaip naudingus dalykus. Visi tie dalykai padeda žmogui, šeimai, bendruomenei. Tik labai svarbu stebėti, ar tai vėlgi nėra kapitalistinės vartotojiškos sistemos dalelė ir savo egoizmo tenkinimas: kad tik man, tik geriau ir tik šiame pasaulyje. Gink Dieve, neapsirgti, nesusipurvinti kažką darant dėl kitų!

Visur reikia atrasti pusiausvyrą tarp savęs, savo sielos ir kūno tobulinimo, ir kitų – bendruomenės, tarnavimo žmonėms. Čia egzistuoja slidi riba, tačiau ją reikia bandyti įžvelgti, kad nenueitum į kraštutinumus. O vienuolynuose nuo seno buvo psichoterapija, autogeninės treniruotės.