Kopūstų lauke – balzaminės tuopos šventė

„Tikriausiai jūs pas mus. Eikite štai ten“, – žiburėliu tamsą sklaidė ir visiems ateinantiesiems kelią rodė sparnuotos fėjos.

Šeštadienio vakarą Kopūstų lauke mistinių būtybių sklandė bent kelios, tuo metu smalsuolių čia buvo kur kas daugiau. Būrys miestelėnų stebėjo, kaip menininkai dažais purškia pilką betono luitą. Dar bene tiek pat tyrinėjo dekoracijas ant kalnų ir aikčiojo iš nuostabos, kaip eiliniai stiklainiai nuo marinuotų agurkų ar žirnelių virsta magiškais žibintais.

Kiti sukišę nosis uodė kepamų čirvinių blynų kvapą ir dirsčiojo į puodą, pilną karštų riebalų.

„Gal ne tokios taisyklingos kaip pirktinės, bet dieviškai skanios, burnoje tirpstančios“, – į mažus debesėlius panašias spurgas iš metalinio puodo graibstė besišypsantis vyriškis.

Bene gausiausios pajėgos telkėsi prie svajonių autobuso, kuris tądien vežiojo vaikus ir jų svajones.

„Atsiprašau, dabar čia negalima“, – pro priekines duris lipančius suaugusiuosius stabdė ir kitą kryptį ranka rodė autobusų kontrolierės.

Dangų dar labiau užtraukus tamsai, autobuso languose įsižiebė šviesa, o vakaro svečių žvilgsnius juose prikaustę šešėliai ėmė sekti menininkų, vaikų ir jų tėvelių maždaug du mėnesius kurtą pasaką apie mergaitę iš Šančių ir Marsą.

„Mamyte, žiūrėk kas ten!“, – pasukusi galvą dešiniau, maža mergaitė pirštu bedė į girliandomis apsuktą milžinišką medį. Snieguotu takeliu nupėdinusi link jo, mažoji susiėmė už galvos – balzaminės tuopos drevėje ji išvydo prakartėlę.

Susirinkusiųjų laukė ir daugiau netikėtumų – kūrybinės dirbtuvės, žaidimai su šešėliais, įspūdinga šviesos skulptūra ir žinoma, vaišės.

„Žinote, jei iki šios dienos apie artėjančias Šv. Kalėdas man kalbėjo tik kalendoriaus lapelis, tai po šio vakaro jas jaučiu širdimi“, – bendruomenės meno grupė „Menas visiems: kūrybiškumo mokykla“ pastangas vertino šančiškė Lidija. Į

„Balzaminės Kalėdų tuopos“ šventę moteris atėjo ne tuščiomis. Rankose ji gniaužė knygą ir maišelį pačios keptų imbierinių sausainių. Toks, anot Lidijos, buvo šventės organizatorių prašymas.

„Prašymas, bet ne sąlyga – kas nori ir kas gali. Aš pagalvojau, kad Kalėdos toks metas, kai reikia daryti gerą, o ar gali būti kas geriau už knygą?“, – mainais už ją, moteris žadėjo pasiimti vieną žibintą ir juo apšviesti savo namus.