Kelionė po dingusį Kauną

Miestui neseniai įteiktas Europos paveldo ženklas skatina kauniečius pagrįstai didžiuotis laikinosios sostinės laikotarpio atspindžiais nūdienoje. Dalis tarpukariu mieste buvusių statinių, inžinerinių sprendimų, gyvenimo būdo aspektų jau dingę. Juos pradangino senąjį palikimą paveikę modernizacijos vėjai, po 1940 m. per miestą keliavusios okupantų kariuomenės, sovietinio laikotarpio užmojai.

Nunešti modernizacijos vėjo

Tapus laikinąją sostine Kaunui teko ir savotiška pareiga būti pavydžiu kitiems Lietuvos miestams. Čia susitelkus politikos, švietimo, meno atstovams, reikėjo daugiau ir modernesnių pastatų, taip pat infrastruktūros elementų, nebetiko senosios transporto priemonės. Dėl to dalis gal ir romantiškai atrodžiusių, tačiau jau ne vieną dešimtmetį skaičiavusių objektų Kaune iš ano meto kasdienybės orbitos buvo nuneštos miesto modernizacijos vėjų.

Pertvarkymai labai greitai palietė 1919 m. įkurtą bei buvusiose carinės Rusijos Dono kazokų pulko patalpose besiglaudusį Karo muziejų bei šalia buvusią Vienybės a. 1922 m. nutarus aikštę pagražinti, šiam tikslui paskelbtas konkursas. Jam įvykus, aikštė buvo pradėta pertvarkyti, įrengtas skveras. Šalia muziejui nepritaikyto pastato buvo kuriamas dabartinis Karo muziejaus sodelis, kuriame pradėtas nusipelniusių Lietuvai asmenybių panteonas, taip pat atsirado "gotikiniais" kuorais puoštas muziejaus bokštelis. Toks Karo muziejus tebuvo laikinas sprendimas. Norint pabrėžti didingą Lietuvos valstybės istoriją, nutarta, kad reikėtų naujo monumentalesnio pastato, kuriame galėtų įsikurto ne tik karo, bet ir kultūros muziejai. Tad 1930 m. šiaurinėje aikštės dalyje pradėtas statyti Vytauto Didžiojo muziejus, kuris oficialiai atidarytas 1936 m. vasario 16 d. ir tapo Tautos muziejumi.

XX a. ketvirtajame dešimtmetyje buvo atsisveikinta ir su dar vienu XIX a. pabaigoje statytu pastatu – dabartinių A.Mapu ir Šv.Gertrūdos g. sankirtoje stovėjusiais Liaudies namais. Statytas įvairių tautų ir įsitikinimų darbininkų laisvalaikiui leisti, šis pastatas pasižymėjo įdomia eklektiška architektūra. Tarpukariu statinys perleistas Lietuvių katalikų blaivybės draugijai. Namuose kaip ir anksčiau veikė Blaivybės draugijos raštinė, valgykla, teatras, užvažiuojamieji namai. Keletą patalpų užėmė savivaldybei priklausiusi oratorija. Buvo ir kino salė. 1936 m. platinant P.Lukšio g., buvo nugriautas šiaurinis namų korpusas su draugijos būstine, viešbučiu ir teatro bufetu. Likusiose patalpose išnuomoti butai, veikė senelių prieglauda, katalikiško žurnalo "Sargyba" redakcija, būstinę čia išlaikė ir Blaivybės draugija. Antrame aukšte įrengtos patalpos paskirtos žydų teatrui. Pastatas visiškai sunaikintas 1940 m. jau sovietų valdžios. Tuomet nugriauta pagrindinė pastato dalis, kuri perstatyta į trijų aukštų gyvenamąjį namą, o kita dalis liko tuščia.

Modernizacijos vėjai tarpukariu papūtė ir į senąsias miesto susisiekimo priemones. 1929 m. krito per Laisvės al. kaukšėjusi konkė, o 1935 m. Kauno miesto savivaldybė atsisakė ir maršrutu "Senamiestis–Aukštoji Panemunė" siauruoju geležinkeliu kursavusio traukinuko, vadinto kukuška. Modernaus miesto veidui labai netiko ūkimas, dūmai ar besipešantys traukinuko vairuotojai. Iš tiesų šio traukinuko bendruomenė tarsi gyveno atskirą gyvenimą. Rytais į darbą ir iš jo kukuška daugiausia važinėjo kariškiai, tarnautojai, darbininkai bei turgaus bobelės. Tarp jų mezgėsi pažintys, kildavo ginčai, buvo gabenami legalūs ir ne visai kroviniai. Ano meto spauda rašė: "Iš Kauno į Šančius traukinėliu dažnai esti vežama mėsa. Pusjautis arba visas jautis, uždėtas ant stabdžių, apnešamas dulkėmis ir rūkomas garvežiuko dūmais ir angliais. Už nešvarumą atsako miesto milicija, todėl milicija turėtų nors kartą sustatyti tokiem "kupčiam" protokolą."

Pasitaikydavo ir incidentų, kurie ilgam išliko kauniečių atmintyje: "Dažniausiai matydavome, kaip ant tų pačių bėgių vienas prieš kitą artėdavo du traukinukai. Abiejų garvežių mašinistai pradėdavo bartis. Nesusitarę, paleisdavo mašinas, ir susidūrę buferiais, pradėdavo stumdytis kaip du jaučiai ragais. Iš po abiejų garvežių ratų pasipildavo žiežirbos, nes ratai sukdavosi vietoje. Vėliau nugalėtojas pradėdavo stumti priešininką atgal iki artimiausios stotelės – prasilenkimo. Paskui abu priešai nuvažiuodavo kiekvienas savo kryptimi, nepatyrę jokių nuostolių. Nesutarimai tarp aptarnaujančio personalo aprašyti ir spaudoje: "Konferencijos" pabaigoje konduktorė vožė mašinistui su bilietų dėže į krūtinę."

Nors traukinukas dėl išmetamų žiežirbų buvo nesaugus, triukšmingas, tačiau ne kartą bandant traukinuką panaikinti, sukildavo juo važiavusių miestiečių minios. Nenuostabu, nes kukuška buvo labai patogi – kursavo nuo 6 iki 24 val., kas 15–20 min. ar net dažniau, o jo bilietas buvo pigiausias iš visų viešojo susisiekimo priemonių. 1935 m. Kauno miesto savivaldybė pagaliau pasiekė savo – kukuškos dūmas iš panemunės išnyko.

Sunaikinti okupantų

Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvą ir Kauną užėmusios Sovietų Sąjungos ir Vokietijos kariuomenės taip pat sunaikino ne vieną laikinosios sostinės laikus menantį objektą. Dažniausiai atsitraukiant buvo susprogdinami tiltai, kiti strategiškai svarbūs miesto orientyrais tapę statiniai. Bene pirmasis iš svetimų kariuomenių sunaikintų statinių buvo 1941 m. sovietų kariams besitraukiant susprogdintas Vytauto Didžiojo tiltas per Nemuną. Nemažai laikinosios sostinės veidą atspindėjusių pastatų 1944 m. sunaikino ir atsitraukdami vokiečių kariškiai.

Kauniečiams bene labiausiai širdį skaudėti galėtų dėl ant Aleksoto kalvos buvusių VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmų dingimo. Šie net septynerius metus statyti rūmai pagaliau iškilo 1931 m. 2,5 mln. litų kainavęs įspūdingas pastatas buvo miesto puošmena ir pasididžiavimas. Spaudoje puikuotasi rūmų ištaigingumu, džiaugtasi, kad "jie beveik iš visur Kaune gerai matomi", rūmai lyginti su Europos statiniais: "Labai dideli ir sulig planu institutas daug didesnis už tokį pat vokiečių institutą Berlyne." Mintis statyti institutą kilo dar XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje, paaiškėjus, kad Lietuvos universitetui trūksta patalpų. Paskelbtą statybos konkursą laimėjo suomių architektas, bet pagal šiek tiek patobulintą jo projektą statybai vadovauti ėmėsi Mykolas Songaila. Jis turėjo tikslą pastatyti "klasiškų formų rūmus, kurie galėtų būti renesanso architektūros elementų pavyzdys universiteto studentams".

Nors rūmai oficialiai atidaryti tik 1932 m. vasarį, 1931 m. rudenį juose jau rinkosi studentai. Pastarieji susidūrė su keletu problemų: nebuvo išspręstas susisiekimo su miestu klausimas, tad mitingo metu reikalauta įrengti patogesnius laiptus, autobuso liniją, "keliamąjį prietaisą į Aleksoto kalną" ir leisti naudotis už "studentišką kainą". Tarpukariu studentišku gyvenimo ritmu pulsavusių rūmų nebeliko 1944 m., kai besitraukiantys vokiečių kariai juos susprogdino.

Tokio pat likimo sulaukė ir Vienybės a. stovėjusi centrinė Kauno elektrinė bei vienas prabangiausių tarpukariu statytų gyvenamųjų namų, priklausęs Aleksandros ir Jono Vailokaičių šeimai. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje pastatytas modernus daugiaaukštis tuo metu buvo priskiriamas Kauno dangoraižių kategorijai, nes turėjo penkis su puse aukšto. Jame buvo liftas, centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, o viršutinio aukšto gyventojai galėjo lepintis saulės voniomis. Pirmuose dvejuose aukštuose gyveno namo savininkai, o kiti butai buvo nuomojami Kauno elitui: pramonininkams, verslininkams, čia gyveno ir pastato architektas Arnas Funkas. Deja, savo likimu su daugiaaukščiu namu pasidalijo kaimynystėje stovėjusi Centrinė Kauno elektrinė. 1944 m. atsitraukdami vokiečių kariškiai sprogdino elektrinę, o nuo sprogimo bangos griuvo ir vakarinė daugiaaukščio dalis.

Paveikti sovietinių pertvarkymų

Stipriai tarpukario Kauno gyvenimo pulsą atspindėjusį palikimą praretino ir sovietmečio užmojai. Tuomet dingo nemažai naujai valdžiai netikusių objektų. Su žeme sulyginti Laisvės alėjoje pastatytas Centralinis žydų bankas su pasažu, kino teatras „Triumf“ (jo vietoje iškilo universalinė parduotuvė „Merkurijus“), rekonstruota ant Žaliakalnio stovėjusi Felikso Vizbaro vilaitė, sunaikintas lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus, senoji Kauno turgavietė, sudegė Lietuvos kariuomenės Šančių įgulos karių katalikų Švenčiausiojo Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. 

Vienas iš dalies išlikusių, bet smarkiai pakeistų pastatų – vadinamoji baltoji Vizbaro pilaitė Mažajame Ąžuolyne. 1923 m. pastatytas architektui F.Vizbarui priklausęs gyvenamasis namas buvo ne tik vienas geriausiai matomų, bet ir ekstravagantiškiausių gyvenamosios paskirties namų Kaune. Anot architektūros istorikų, "viduramžių romantikos stilių primenančio bokštelio ir dinamiškų baroko formų jungtis bei balta spalva, išryškinanti statinį šlaito fone, įkūnijo romantinį architekto požiūrį, kuriame susipynė tautinio stiliaus idėjos ir subtiliai interpretuotas istorizmo dekoratyvumas". Tai buvo bene pirmasis brangakmenis iš vadinamosios architektūrinės miesto karūnos, t.y. ant miesto centrą ratu juosiančių kalvų iškilusių pastatų. Šią karūną sudaryti turėjo ir "Saulės" gimnazija, VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmai, Prisikėlimo bažnyčia ir kt. Sovietmečiu šiame name buvo įrengti komunaliniai butai, o 1981 m., pagal architekto A.Sprindžio projektą, pilaitė buvo rekonstruota į "Kauko" restoraną.

Miestiečiai šiandien jau nebegali apsilankyti ir bene vieninteliame Kaune buvusiame prekybos pasaže ir Centriniame žydų banke, kuris buvo visos Lietuvos žydų liaudies bankų finansavimo ir atsiskaitymo centras. Apie 1925 m. iškilęs neoklasicistinių formų banko pastatas turėjo ir art deco stiliaus elementų: zigzago formos lauko apšvietimo žibintus, laiptuotą centrinės laiptinės kupolą, puošybos elementus ir kt. Sklypo gilumoje buvusį banką su Laisvės al. jungė prekybos pasažas, kuriame buvo įsikūrusios kavinės, krautuvėlės, kirpykla, biblioteka, atviras vasaros kino teatras. 1948 m. banko patalpose buvo įkurtas Zoologijos muziejus. 1975 m. muziejus pradėtas rekonstruoti, o 1981 m. vietoje jo pastatytas naujasis architekto A.Keturkos muziejaus pastatas.

Įamžintas nuotraukose

Tarpukario Kauną galima atrasti Istorinės prezidentūros sodelyje pristatomoje parodoje "Dingęs Kaunas". Nuotraukose iš kolekcininko Antano Burkaus rinkinio lankytojus pasitiks siauruoju geležinkeliu kursavusio traukinuko kukuškos dūmai, senasis Vytauto Didžiojo tiltas per Nemuną, savita Liaudies namų architektūra. Taip pat čia bus galima išvysti tarpukaryje statytus šešiaaukščius "dangoraižius", Centrinę miesto elektrinę, Centrinio žydų banko pastatą ir šalia buvusį bene vienintelį Kauno pasažą. Bus galima pasigrožėti nebeišlikusiais arba suniokotais "miesto karūnos brangakmeniais": Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Fizikos ir chemijos instituto rūmais, Felikso Vizbaro pilaite Žaliakalnio šlaituose.

Paroda "Dingęs Kaunas" veikia Istorinės prezidentūros sodelyje kasdien nuo 8 iki 21 val.